Likus pustrečių metų iki 700-ojo Vilniaus miesto gimtadienio ir kuriant šventės programą, sostinės Taryba pritarė siūlymui paskelbti atvirąpasiūlymų konkursą ir pritraukti dar daugiau minčių, kaip Vilnius švęs ypatingą jubiliejų 2023 metais. Konkurso metu bus atrinkti 7 geriausi asiūlymai ir paskirtas finansavimas kiekvienam projektui.
„Esame tikri, kad vilniečiai yra kūrybingi – čia bus dar viena galimybė realizuoti savo idėjas ir sustiprinti 700 metų jubiliejaus ryškumą“, – sakė sostinės meras Remigijus Šimašius.
Šiam konkursui Vilnius kvies kūrėjus, kultūros, meno, istorijos, kūrybinių industrijų pasaulio atstovus aktyviai dalyvauti konkurse, siūlyti projektus, kurie originaliai ir patraukliai šventėje atspindėtų Vilniaus tapatybei svarbiausias vertybes – laisvę, toleranciją, taikų įvairių kultūrų sugyvenimą.
Konkursu taip pat siekiama kurti ir skleisti naują kultūrinį turinį, kuriuo taip pat būtų reflektuojamos miesto praeitis ir dabartis bei ateities vizijos. Renginių idėjos taip pat turėtų telkti bendruomenę, stiprinti emocinį ryšį su miestu bei padėti siekti tarptautiškumo, kadangi Vilnius nuo seno yra daugiakultūris miestas, o šventę siekiama sukurti ne tik vilniečiams, bet ir visiems lietuviams, emigrantams iš Lietuvos bei užsieniečiams.
Planuojama, kad paraiškos idėjoms bus laukiamos scenos menų (teatro, operos, šokio, cirko, miuziklo ir kt.), muzikos, vizualiųjų menų (tapybos, skulptūros, fotografijos ir kt.), dizaino, kino, istorijos, tarpsritinio meno, populiariosios kultūros bei gatvės meno (instaliacijų, laikinųjų meno kūrinių) srityse.
Laukiamos mintys, kaip jubiliejų galima atšvęsti su profesionalios kūrybos, renginių, leidybos, edukacijos, tarptautinio bendradarbiavimo (nauji pastatymai, festivaliai, forumai ir kt.) veiklomis. Laukiamos tik originalios ir anksčiau neviešintos idėjos.
Idėjos bus vertinamos specialios konkurso komisijos, kurią sudarys savivaldybės ir miesto tarybos atstovai, taip pat 7 skirtingoms sritims atstovaujantys ekspertai. Konkurse galės dalyvauti viešieji ir privatūs juridiniai asmenys. Pareiškėjo teikiamų paraiškų kiekis neribojamas.
Rasti išsilavinusį, solidų, pagarbų, sostinės nežeminantį, sąžiningą, sumanų, ūkišką merą!
Žaidimas jūs pasiūlykite, bet mes padarysime taip, kaip mums reikia?
Na ,beveik aišku.Citata:
Šiam konkursui Vilnius kvies kūrėjus, kultūros, meno, istorijos, kūrybinių industrijų PASAULIO atstovus aktyviai dalyvauti konkurse, siūlyti projektus, kurie originaliai ir patraukliai šventėje atspindėtų Vilniaus tapatybei svarbiausias vertybes – laisvę, TOLERANCIJĄ, taikų įvairių kultūrų sugyvenimą.
Jau buvo vienas konkursas – dėl monumento Lukškių a. – Sekiau, po keltą kartų per dieną pažiūrėdavau, kaip kuriam projektui sekasi. Vėl užtikrintai ir triuškinamai pirmavo Vytis, tačiau staiga, PLIŪPSNIU buvo pridėti komisijos balsai (1 k-jos narys turėjo gal net 100 balsų?) ir bendras ,,konkurso” rezultatas – komisijos naudai.
Komisijos balsų persvara tiesiog nebuvo įmanoma dėl skirtumo tarp Vyčio surinktų balsų ir komisijos narių skaičiaus, jei komisijos narys, kaip buvo skelbta, turėjo 10 balsų! Vadinasi, pridėta ne po 10, o po daug kartų daugiau.
Pirmiausiai derėtų šiuolaikinio mokslo šviesoje ištirti, lietuvybės, Vilniaus kaip jos centro radimosi istoriją.
Pvz., per miestą tekanti upė turi du vardus- Vilija ir Neris, tai sakytų, kad būtų logikos manyti, jog ir Vilnius iki Gedimino, t.y. Vytenio, Mindaugo laikais, dar senesniais laikais galėjęs būti tuo pačiu metu vadinamas dviem vardais. Taigi reikia tirti su kokiu iš šaltiniuose minimų vardų būtų patikimo pagrindo tapatinti Vilniui kaip antrąjį vardą. Lietuvos istorijai koncepciniai yra Saulės, Durbės, Strėvos, kitų mūšių, Pilėnų tragedijos vietų patikimesni nustatymai. Žodžiu, kad neliktume ir toliau nesusipažinusiais su savo krašto – Lietuvos istorija, darbo per akis.
Apskritai naudojantis Vilniaus paminėjimo jubiliejumi derėtų sukurti Lietuvos nacionalinio taptumo pasakojimą (naratyvą).
Reflektuojamos??? Vis mažiau ir mažiau žmonių moka lietuvių kalbą. Gėda!
Pastatyti VYTĮ Lukiškių aikštėje ir Amen.
Taip!
Pirmiausia reikia pakeisti gėdingą užrašą Katedros aikštėje, kur veik visą Europą aprūpinęs karaliais iškilios Gediminaičių dinastijos pradininkas išvadintas tiesiog kunigaikščiu. Gal popiežius Jonas XXII geriau žinojo, kai jau 1324 metais vadino Gediminą lietuvių ir daugelio rusų karaliumi – Gedeminne Regem Letwinorum et multorum Ruthenorum. Nepakenktų ir lotyniškai įrašą pakartoti.
Toks įrašas ant granito tiesiog būtinas tam didingam vyrui, kuris ir patį KARALIŠKĄ miestą Vilnių įkūrė, pavertęs amžinąja Lietuvos karalystės sostine. Vilnius yra karalių miestas, o ne šimašinių baudžiauninkėlių, tesugebančių pažaisti smėlio dėžėje.
Na, buvo čia konkursų eilinių, kur dalyvavo žmones, turintys minčių Vilniaus įkūrimo datą, pažymint ją`momentu, kai struktūrinės astronomijos observatorija Stalo kalne atsiradimo 9,3 tūkst. m. atgal. Datą buvo sumanyta pranešti užstaugiant Vilkui, kuris pleventų šviesus miesto padangėje (konkuravo VGTU kartu su KPI (dab. KTU) specialistais), tačiau dėl pinigų stokos šiam projektui įgyvendint nebuvo skirta lėšų. Geriau apie tai žino VGTU doc. Eugenijus Paliokas. Palyginimui, Gozeko (Goseck) mieste prie Magdeburgo struktūrinė astronomijos observatorija buvo įkurta 7 tūkst. m. atgal ir pro archeologų atkurtas konstrukcijas čia liejas nesibaigiantis turistų srautas iš viso pasaulio. Mat, ji pripažinta seniausia observatorija Europoje. Gal padarykim tai pas save nors krikščioniško jubiliejaus, kai buvo įkurtas Vilnius, šventimo proga?
Iš Gedimino laiško teksto kaip ir išeina, kad vienuolijai yra pranešama, jog tais 1323 metais Vilnius buvo atkurtas vėl (apaštalautojų gali būti lankomas vėl).
Taigi, iš to gali sekti, kad jau egzistavęs Vilnius buvo nušluotas keli metai atgal. O tai galėjo būti padaryta kartu su Vytenio valdymo (dinastijos) likvidavimu – jos sudorojimu 1316 metais. Netiesiogiai į tai rodytų ir Ordino su Mozūrais jau kelis metus vykdyti žygiai būtent Vilniaus, Gardino kryptimi.
>>Vilna 2020 09 22:40
Lietuvos ir lietuvių nacionalinio tapatumo pasakojimas (Lietuvos istorija) tvirtai yra siejamas su tokiais lietuvotyros objektais kaip Žvėryno akmuo (Gedimino stulpai), dvi struktūrinės astronomijos observatorijos (Palanga ir Vilnius, senumas atitinkamai 9,6 ir 9,3 tūkst. m. atgal ), Padovinio akmuo Marijampolėje su tekstu “Litų Nilo gija (esi) tu”, Algirdo Girininko rastas kelių dešimčių tūkstančių metų senumo kirvis Pajūryje, aukštakrosnės geležiai gauti iš balų rūdos 13 – 18 tūkst. m. senumo elementai Tauragnų karjere (radėjas Vytautas Daunoravičius) ir pan. Ir, nors vyksta konferencijos, paskaitos, aptarimai, teikiamos rezoliucijos ir t. t., Kultūros, Švietimo ministerijų, Kultūrinio paveldo institutų “pastangomis” lietuvių nacionalinio tapatumo požiūris tuo niekur nėra įprasmintas. Išvada: nors ir be observatorijos Stalo kalne, 700 m. Vilniuje šventimo proga kvieskime VGTU startuolius kelti į dangų elektroninį Staugiančio Vilko paveikslą, o Lietuvos karinių pajėgų vyriausiąjį vadą respublikos Prezidentą užtikrinti, kad Gedimino prospektu tuo metu žygiuotų Krašto apsaugos ministras su Geležinio Vilko karių brigados vėliavomis Staugiančio Vilko padangėje fone.
Armonaitė savo premjeru mato poną Š.