Punsko licėjaus direktorius didžiuojasi šio krašto jaunimu

Punsko Kovo 11-osios licėjus – vieta Suvalkų krašto jaunimui gauti išsilavinimą ir šią mokyklą pabaigus mokytis arba Lenkijos, arba Lietuvos universitetuose. Taip pat tai puiki terpė puoselėti lietuvybę. Nors į šią mokyklą mokiniai priimami be atrankos, mokosi mažiau nei 100 mokinių (šiais mokslo metais jų buvo 89), tačiau ji užima šeštą vietą Palenkės vaivadijoje ir yra pripažinta „Sidabrine mokykla“! Beje, ši nedidelė moksleivių grupė gausiai dalyvauja popamokinėje veikloje – dainuoja chore, šoka, sportuoja. Apie mokyklos sėkmės paslaptį, mokinius ir planus kalbuosi su licėjaus direktoriumi Alvydu Nevuliu.

Paklaustas, kokia galėtų būti licėjaus sėkmės paslaptis, direktorius teigia, kad vienas iš faktorių galėtų būti tai, jog moksleiviai – daugiakalbiai: „Mokykloje moksleiviai mokosi lietuviškai, jie gerai valdo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, ir anglų kalbas…“ A. Nevulis teigia, kad, tikėtina, daugiakalbystė teigiamai veikia protą – taigi gerai kalbant keliomis kalbomis gali būti lengviau mokytis ir kitus mokomuosius dalykus. Tai pripažįsta ir mokslininkai lingvistai – pavyzdžiui, humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Balčiūnienė teigia: „Pažintiniais gebėjimais ir dėmesio sutelkimu dvikalbiai vaikai taip pat lenkia vienakalbius: jiems geriau sekasi atlikti kognityves užduotis, kurioms reikia dėmesio sukaupimo ir logikos… Netgi matematikos (sąlygos) uždavinius dvikalbiai mokiniai sprendžia lengviau už vienakalbius“ (www.bernardinai.lt/2013-07-22-ingrida-balciuniene-kalbu-mokejimas-unikali-asmenybes-savastis-ir-turtas/).

Direktorius pabrėžia, kad mokykloje mokomasi iš lenkiškų vadovėlių – taigi moksleiviai turi netgi dirbti vertėjais; tai irgi gali veikti teigiamai. Taigi galbūt tai – didelis tautinių mažumų pranašumas, kad mokoma daug kalbų?

Pasak A. Nevulio, kiti aspektai, kodėl licėjaus reitingai aukšti, galėtų būti geros mokymosi sąlygos, moksleivių noras gerai mokytis ir mokytojų pastangos. Anot direktoriaus, licėjuje – nedidelės klasės, taigi nesunku, kad kiekvienas mokinys gautų išskirtinio dėmesio; moksleiviai nori įstoti į aukštąsias mokyklas – taigi atitinkamai stengiasi; mokytojai taip pat stengiasi palaikyti aukštą reitingą – jau vien dėl to, kad kitos kartos rinktųsi šią mokyklą.

Direktorius pabrėžia – nors dabar licėjus gyvuoja, tačiau taip buvo ne visada – istoriškai susidurta su iššūkiais: „Iš tikrųjų mokyklos įsteigimas buvo gana sudėtingas, tuometinė komunistinė valdžia tiesiog nematė tautinių mažumų, teigė, kad tautinių mažumų nėra ir šios mokyklos steigti nereikia. Po to buvo atoslūgis, kuris leido steigti mokyklą, bet valdžia matė grėsmę savo nacionaliniam saugumui ir bandė įvairiais būdais tą mokyklą uždaryti“. A. Nevulis teigia, kad mokyklos gyvavimui labai svarbi Lietuvos pagalba. Ypač svarbu, kad licėjaus moksleiviai, stodami į Lietuvos aukštąsias mokyklas, gauna net du papildomus balus. Nemažai moksleivių tuo pasinaudoja ir išvyksta mokytis į Lietuvą. Pasak direktoriaus, apie 80 proc. šių metų laidos abiturientų žada studijuoti Lietuvoje.

Kalbant apie licėjaus mokinius, reikia minėti ne tik mokymosi rezultatus – moksleiviai dalyvauja įvairioje popamokinėje veikloje: dainuoja chore, šoka, sportuoja. Direktorius pasakoja, kad, šiais mokslo metais padaugėjus moksleivių, choro vadovui kilo problema, ką su jais daryti – norinčiųjų dainuoti buvo tiek daug, kad netilpo scenoje! Svarbu ir tai, kad, kaip įprasta lietuviams, licėjaus krepšininkai – vieni geriausių. Direktorius pasakoja, kad taip buvo nuo tada, kai buvo įkurtos pirmosios vidurinių mokyklų lygos: „Mes beveik visą laiką žaidėme pirmojoje vidurinių mokyklų lygoje ir berniukams kelis kartus pavyko laimėti bronzos medalius, na, o merginoms vieną kartą pavyko iškovoti ir aukso medalį“. A. Nevulis pasakoja, kad pavyko laimėti ir prieš didžiąsias Balstogės mokyklas, kur mokosi po kelis šimtus, gal ir po tūkstantį moksleivių – įspūdinga pagalvojus, kad Punsko Kovo 11-osios licėjuje mokosi mažiau nei šimtas mokinių! Direktorius teigia, kad krepšinis – mokyklos moksleivių meilė ir, kaip būdinga tikriems lietuviams, jis irgi gali būti vadinamas antrąja religija.

Nors licėjus gera mokykla, kurios reitingai aukšti, tačiau susiduria ir su tam tikromis problemomis. Viena iš jų – mažėjantis mokinių skaičius. Direktorius teigia, kad to priežastis – demografija: paprasčiausiai gimsta vis mažiau vaikų. Nepaisant to, tikimasi, kad vaikai ir jų tėvai rinksis būtent šią mokyklą – kaip jau minėta, nors mokykla palyginti maža, mokymosi sąlygos geros, o mažose klasėse lengviau kiekvienam moksleiviui skirti daugiau dėmesio.

Kalbėdamas apie ateities planus, A. Nevulis užsimena apie projektus – žadama, kad moksleiviai Rygoje susitiks su Rygos lietuvių mokykla; taip pat šiais metais rašytas projektas „Kompetencijos – mūsų ateitis“, skirtas būreliams finansuoti, įrangai įsigyti, gavo finansavimą. Direktorius užsimena, kad dar žadama baigti remontuoti bendrabutį ir paprasčiausiai – stengtis palaikyti aukštą mokymo lygį.

Mūsų pokalbiui baigiantis, licėjaus direktorius papasakoja istoriją, kaip pradėjo čia dirbti: „Pats niekada negalvojau būti mokytoju. Baigiau Vytauto Didžiojo universitetą, planai buvo kitokie, bet vieną kartą paskambino buvusi direktorė ir pakvietė ateiti mokyti fizikos. Nors aš neturėjau būti mokytoju, atėjau, pradėjau, galvoju, padirbėsiu, nepatiks, išeisiu… Padirbau vienus kitus metus, patiko, ir tiesiog jaučiu malonumą dirbti su mokiniais“. A. Nevulis teigia besidžiaugiantis jaunimu: „Čia nėra rimtų problemų, ar narkotikų, ar alkoholizmo, ar rūkymo, mokiniai yra galbūt ir dėkingi, ir kultūringi, ir aktyvūs, ir tai suteikia norą mokyti, ir tada norisi sudaryti šiems moksleiviams kuo geresnes sąlygas, kad jie egzaminus išlaikytų kuo geriau. Žinoma, kartais gero žodžio nepakanka, ir pabarti reikia, ir vienetą parašyti, bet visi būdai yra reikalingi“. Direktorius mini, kad moksleiviai, nors ir pyksta gavę prastą pažymį, po kurio laiko suvokia, kad ir šie, nemalonūs mokymo būdai, buvo reikalingi.

A. Nevulis džiaugiasi, kad moksleiviai suranda vietą gyvenime – baigę licėjų dirba ir gydytojais, ir farmacininkais, ir teisininkais, ir ekonomistais, ir renkasi kitokias karjeros kryptis. Direktorius pastebi, kad absolventai mokyklos neužmiršta – atvyksta švęsti mokyklos jubiliejų, susitinka su savo laida. Pašnekovas džiaugiasi, kad draugystės ryšiai, užsimezgę licėjuje, yra tokie stiprūs, kad išsilaiko visą gyvenimą.