M. Kundrotas. Kai yra aistra, kam reikalingas protas?

Prieš septynetą metų vienas įžvalgiausių Lietuvos politikos apžvalgininkų Vladimiras Laučius rašė apie aistringąjį ir protingąjį pradą politinių pasaulėžiūrų spektre. Nacionalizmą jis apibūdino kaip veikiau aistringojo prado išraišką, o konservatizmą – kaip aistros pajungimą protui.

Jis pasirodė pernelyg didelis optimistas

vienais klausimais ir gal per didelis pesimistas kitais. Iš tiesų nacionalizmas ir konservatizmas – ypač šiuolaikiniame politiniame kontekste – sudaro glaudžią visumą. Konservatizmas be nacionalizmo nėra pilnas. Nacionalizmas be konservatizmo nėra tikras. Čia – ir prigimtinė šeima, ir tautinė tapatybė, ir politinis tautos suverenumas, ir pagarba sveikiems papročiams, ir sveikas protas, pasveriant kiekvieną galimą permainą. O pirmiausiai – dvasios viršenybė prieš materiją.

Vis dėlto tai – daugiau istorija ir teorija. Atstovaujamoji demokratija būtinąja tvarka gimdo populizmą. To padėtų išvengti ar bent tai sumažinti tiesioginė ir dalyvaujamoji demokratija, kur politiškai beraščiai piliečiai po truputį mokytųsi atsakomybės už savo likimą ir įgautų žinių. Bet atstovaujamojoje demokratijoje beraščiai rinkėjai įgalioja už save spręsti kitus. Taip ir susiklosto, kad piliečiai politikus domina tiktai kaip rinkėjai ir tik rinkimų metu. Po to juos galima užmiršti.

O į ką lengviau kreiptis politikams populistams? Į aistrą ar į protą? Protas – kritiškas, jis svarsto, jam reikia argumentų. Užtai kur kas patogiau kreiptis į aistras, jas ir sužadinant. Šia prasme V. Laučius, gana pesimistiškai įvertinęs racionalumo galimybes nacionalizme, pasirodė per didelis optimistas, kalbėdamas apie politiką apskritai. Šiandien sunku rasti bent vieną stovyklą, kuri būtų laisva nuo aistrų.

Tėvynės sąjunga, vis dar pravardžiuojama tai konservatoriais, tai krikščionimis demokratais, iš esmės remiasi jausminiu pradu – savo rinkėjų baime, kad sugrįš rusai. Nesiimsime ginčyti, kad ši baimė turi pagrindo – nuo šio pavojaus mus ligšiol patikimai saugo tik NATO skydas, tačiau tebėra grėsmė, kad Maskva gali veikti mus politinėmis priemonėmis. Tai – racionaliai suvokiama grėsmė, bet toliau prasideda jausmai. Neva, reikia priimti visa, kas eina iš liberalių Vakarų – nuo homoseksualų „šeimų“ iki masinės imigracijos, nes žengiant savu keliu mus užpuls Rusija.

Kuo gilesnė integracija į Vakarus, tuo mažiau Rusijos. Taip atrodo šios partijos retorika. Nors joje esama racionalaus grūdo, užmirštama, kad pačios liberaliausios Vakarų šalys yra ir draugiškiausios Rusijai. Bet kam tai įdomu? Svarbu sužadinti aistrą.

Liberalai, save kažkada įvardiję sveiko proto dešiniaisiais, taip pat apeliuoja į aistras. Nuo aistros gerai uždirbti – be jokios atsakomybės visuomenei – iki aistros tiesiog linksmai gyventi. Iš čia ir pliažas Lukiškių aikštėje – liberalusis elektoratas mėgsta „tūsintis“, o šventybės ar dorybės sąvokos jam – gana svetimos. Surengtų pokylį ir ant savo tėvų kapo.

Aistringasis pradas vyrauja ir kairiųjų retorikoje. Ten daug kalbų apie gerovę, kurią mums kažkas turėtų užtikrinti, dažnai net be konkrečių mechanizmų, kaip ir kodėl tai reiktų padaryti. Taip pat daug kalbų apie lygybę, sulyginant sunkiai sulyginamus dalykus. Nuo skirtingų šeimos sampratų iki šalies senbuvių ir atvykėlių. Išties lygybės šūkiai skamba gražiai, bet jie labiau priimami jausmais, nei protu. Absoliuti lygybė buvo ir liks utopija, nes kiekviena visuomenė teikia pirmenybę arba vienam, arba kitam bendrabūvio modeliui. Bet tam suvokti reikia proto.

Kairiųjų vizijos veda į tą pačią jų keikiamą viršenybę, tik prigimtinę šeimą čia keičia įvairi lytinė egzotika, o senbuvių tautas – perėjūnai iš viso pasaulio. Kraštutinė kairiosios aistros išraiška – kai vienos rasės atstovai bučiuoja kitos rasės atstovams batus, atgailaudami už kažin kieno praeityje padarytas skriaudas. O jei atsisako bučiuoti, gali patirti net smurtą.

Valdančioji valstiečių partija taip pat sunkiai išvengia aistringojo prado. Jų rinkėjas itin pyksta ant ligšiolinės politinės sistemos, kurią sudarė konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai. Ypač mėgstamas žargonas – „darmajedai“, taip įvardijant politinę valdžią, iš čia ir siekiai sumažinti jos apimtis. Tai – aistringojo prado išraiškos. Lyg kiekybės sumažinimas lemtų kokybės didinimą. Aistringuoju pradu reiktų aiškinti ir „gerojo šeimininko“, ir „gelbėtojo“ mitus, pasireiškiančius padėka už suvaržytas teises per karantiną ir tariamą tautos blaivinimą.

Aistromis remiasi ir didžiuma alternatyviosios politikos. Nuo intelektualų suburtų ratelių iki gatvės politikų. Jų retoriką galima suvesti į „Radijo šou“ pateiktą epizodą: Lietuva, Lietuva, ką su Tavim padarė, mes Tave išgelbėsim! Dažnas alternatyvininkų bruožas – keikti tiek visas buvusias valdžias, vengiant skirti, ką jos padarė blogo, o ką gero, tiek visus kitus alternatyvininkus, kurie tėra populistai ir karjeristai, tik sava publika verta dėmesio ir pagarbos.

Džiugina vienas faktas, jog dalis alternatyvininkų jau suvokia, kad dėl bendrų tikslų – tautinės valstybės, prigimtinės šeimos, klasikinės kultūros, tikrosios demokratijos ir socialinio teisingumo – reikia vienytis. Gal kaip tik čia reiškiasi proto pradas? Aukojamos aistros, įskaitant aistrą pačiam pasirodyti, būti aklai garbinamu vaduku, išsiskirti iš kitų, dėl racionaliai suvokiamų idealų? Tai – mažutė viltis, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose sulauksime ir sveiko proto balso. Ar jį atpažins protaujantys rinkėjai, išvysime jau po kelių mėnesių.