2019 metais leidyklos „Naujasis lankas“ išleista tremtinio Antano Špokevičiaus atsiminimų knyga „Gudgaliečiai. Mano giminės istorija“ vertinga kultūriniu, dvasiniu, kraštotyriniu ir istoriniu požiūriu. Knygos pratarmėje rašytojas Stanislovas Abromavičius rašo: „Manau, kad ši knyga taps atradimu ne tik Pasvalio krašto žmonėms, bet ir visiems, kuriems svarbi Lietuvos istorija, jos nepriklausomybę kūrę ir gynę patriotai.“
S. Abromavičius užuomaršoms primena, kad Švokštonyse gimė Antanas Juozapavičius (1894–1919) – pirmasis lietuvis karininkas, atidavęs gyvybę dėl Lietuvos nepriklausomybė.
Iš Batniūnų kilęs ekonomistas, biomedicinos mokslų daktaras Kazimieras Jasiūnas (1908–1987), o Balanėliuose gimė du žymūs žmonės – gydytojas onkologas, pasipriešinimo okupantams dalyvis Antanas Gabužis (1929–2008) ir Kaune kūręs tapytojas Adolis Jonas Krištopaitis (1925–2000). Iš tikrųjų knygos autorius savo šeimos, visos giminės ir gimtojo Gudgalių kaimo (deja, jau išnykusio) bei garsių Pasvalio krašto žmonių, karų, okupacijų, tremčių išsklaidytus po visą pasaulį, gyvenimus tarsi įsuka į reikšmingus, džiaugsmingus ir tragiškus visos Lietuvos politinių įvykių verpetus.
Knyga pradedama skyriumi „Nuo Gudgalių iki Sibiro ir Niujorko“. A. Špokevičius glaustai primena Šiaurės Lietuvos (Žiemgalos), istoriją, siekiančią net 1202-uosius metus, kai Rygoje įsikūręs Kalavijuočių ordinas pradėjo puldinėti ir plėšti šį kraštą. Autoriaus žodžiais, apie tai byloja Titkonių kaimo laukuose rasti keli akmeniniai kovos kirvukai. (…) 1775 metais Gudgalių kaimas priklausė pono Juozapo Hubos Daukšiogalos dvarui, kuriame buvo 4 dūmai. Giminėje buvo kalbama, kad dvarų ponai Špokevičius išmainė į šunis.
Carinės Rusijos laikais Gudgaliai priklausė Skrebotiškio valsčiui, tarpukariu – Biržų apskrities Vaškų valsčiui (dabar Pasvalio rajonas). 19 amžiaus pradžioje Gudgalius valdė Brantai. Tame pačiame amžiuje jauni gudgaliečiai važiuodavo uždarbiauti į Rygą, Peterburgą (šiame mieste keli Gudgalių jaunuoliai dingo Spalio revoliucijos sumaištyje), JAV.
Ilgesingi gimtojo kaimo vaizdai – lyg nesugrąžinamos laimės ir džiaugsmo prošvaistė. Neiškenčiau nepacitavęs: Gudgaliečių sodybas supo dideli medžiai: ąžuolai, uosiai, vinkšnos, liepos. Mūsų kieme augo aukščiausia visame kaime eglė ir storas didžiulis topolis, kuriame gandrai buvo susikrovę lizdą. Liepose buvo įrengtos didelės sūpuoklės. Poilsio valandėlę vyrai mėgo jose pasisupti. Sustodavo ant sūpuoklių po du ir įsisupdavo iki medžių viršūnių. Mėgo ir įvairius žaidimus: vyresnieji ripką mušdavo, mes, mažesnieji, mušdavom birbytę arba kavotynių (slėpynių) žaisdavom.
Kai kaime vykdavo kokios vestuvės, tai švęsdavo visas kaimas visą savaitę, mat beveik visi buvo giminingi. Tai pas vieną kaimyną, tai pas kitą susirinkdavo, visi mokėjo padaryti skanaus alaus. Gegužinės pamaldos vienais metais vykdavo pas vieną kaimyną, kitais – pas kitą. Jaunimas šeštadienio vakarais klojimuose suruošdavo šokius su muzika, nueidavo ir į kitus kaimus: Titkonis, Atiškius, Norius. Vyrai sekmadieniais po pietų sueidavo pakortuoti, papolitikuoti.
Prie kiekvienos gryčios žydėjo gražūs gėlių darželiai, baltos, rausvos alyvos, radastėliai, jazminai ir kiti kiemą puošiantys augalai. Gyventojai buvo stipriai tikintys, todėl sodybas puošė kryžiai. Pas Kazį Povilionį jų buvo net du: vienas – kieme, o antras – prie lauko kelio.
Sovietų okupanto ranka, galima sakyti, nušlavė Gudgalių kaimą, „Stalino saulė“ aptemdė jo padangę – Sibiro „sanatorijose“ – tremtyje, lageriuose – teko būti beveik visiems kaimelio gyventojams. Červenėje buvo NKVD nužudytas karininkas, lakūnas Jonas Špokevičius (1901–1941). 1949 metų liepos 26 dieną ištremtas jo iš senelio paveldėtoje žemėje ūkininkavęs brolis Kazys su žmona Agota Gudaite (g. 1909), sūnumi Antanu (atsiminimų autoriumi, gimusiu 1936 metais, dukterimis Genovaite (g. 1937), Onute (g. 1941) ir Laimute Maryte (g. 1942). Jie geliantį Sibiro šaltį pajuto Irkutsko srities Taišeto rajono Sujetichos gyvenvietėje, vėliau pervardytoje Biriusinsku.
Autoriaus mama Agota Špokevičienė su jaunesnėmis dukromis 1956 metais pabėgo į Lietuvą. (Skaitydamas atsiminimus prisiminiau panašų atvejį taip pat 2019 metais išleistoje Virginijos Inos Bedarfienės atsiminimų knygoje „Gyvenimo akimirkos“.) K. Špokevičius, dukra Genovaitė ir sūnus Antanas su Lietuva pasisveikino 1958 metų gegužę. Kazys Naudžiūnas (g. 1899) 1947 metais nuteisiamas 25 metams lagerio, o jo šeima po metų ištremiama į Buriatiją. Tomsko srityje 1951 metais atsidūrė ir Antano Povilionio (1894–1940) šeimos nariai: žmona Elena Žiukaitė (gimusi apie 1902), duktė Eliutė (g. 1934), sūnus Algimantas (g. 1935), duktė Danutė (g. 1938).
Vėliau jų keliai išsiskyrė: Elena Povilionienė–Naudžiūnienė su vyru Jurgiu ir dukra Eliute 1958 metais grįžo į tėvynę, Algimantas vedė ir liko Tomske, Danutė ištekėjo už ukrainiečio ir nutarė gyventi Ukrainoje. A. Povilionio brolis Kazys, buvęs policininkas, 1941 metais išvežtas į tremtį, nežinia kur dingo. Brolis Jonas, būsimojo Vilniaus universiteto rektoriaus Rolando Pavilionio (nežinia kada ir kodėl raidė „o“ virto raide „a“) tėvas, gyveno Šiauliuose. Tremties kančių neišvengė ir Dominyko Povilionio (1888–1945) šeima – sūnus Kazys, buvęs Nemunėlio Radviliškio, Biržų nuovadų policininkas. K. Povilionio šeima 1941 metais buvo ištremta į Sibirą, o jis, atskirtas nuo jos,– nuvežtas į Rešotų lagerį.
1965 metais grįžo į Lietuvą, apsigyveno Biržuose. D. Povilionio sūnui Jurgiui, buvusiam šauliui, 1947 metais skirta 25 metų laisvės atėmimo bausmė lageryje, kuriame jis ir mirė. A. Špokevičius prisimena ir Kazį Povilionį (1898–apie 1976), visų kaimynų vadintą Kaziuku. Autorius dėkingas Juozui Armonavičiui (1904–?), padėjusiam iš tremties grįžusiems Špokevičiams įsikurti išsipirktuose, bet gerokai apleistuose jų namuose. Nepamiršo paminėti ir Juozo brolio Jono Armonavičiaus.
Tyli šiandien aukšti ištuštėjusių Gudgalių medžiai (jei jų nenupjovė), vis laukia grįžtančių žmonių, vis tikisi išgirsti jų balsus, vaikų klegesį ir juoką. Matyt, jau nesulauks…
Knygos poskyriuose „Mano mamos šeima“ ir „Mano tėčio šeima“ A. Špokevičius, galima sakyti, plačios giminės kronikininkas, pateikia kruopščiai surinktą medžiagą. Sužinome, kad autoriaus močiutė Ieva Skvireckaitė buvo Rinkūnų kaime gimusio arkivyskupo Jono Juozapo Skvirecko pusseserė. Atsiminimų autoriaus mamos šeima buvo gausi – dešimt vaikų, iš kurių trys mirė maži – dvejų metų tesulaukęs Petriukas, ketverių Elžbutė ir septynerių Kastytė.
Kiti septyni vaikai užaugę pasirinko skirtingus kelius: vyriausias sūnus Jonas Gudas (1897 07 01–1923 06 10–1984 05 11) tapo kunigu, dirbo Kaune, Šiaulėnuose, Raseiniuose (ten bažnyčios šventoriuje ir palaidotas), Juozas (1897–apie 1976-1978) ir Ona (1900–1985) vertėsi siuvėjo amatu, Steponas (1906–apie 1962) Tetirvinuose turėjo malūną, Kazys (1905–1989) ūkininkavo. 1909 metais gimė knygos autoriaus mama Agota. Mirė 2004 metais, palaidota šalia vyro Kazio Skrebotiškio kapinėse. Mykolas (1910–1987) turėjo muzikanto gyslelę, smuikuodavo vestuvėse.
Tik gerų žodžių nusipelno ir A. Špokevičiaus tėvo Kazio brolis, aviacijos mechanikas, puskarininkis Leonas, dirbęs Kauno universiteto Fizikos-chemijos universitete, vėliau Politechnikos instituto Elektromechanikos fakulteto laboratorijos vedėju, artimai bendravęs su rektoriumi Kazimieru Baršausku. Leonas mirė 1976 metais. Anksčiau minėtas autoriaus dėdė karo lakūnas, karininkas Jonas dažnai lankydavosi tėviškėje, parveždavo namiškiams dovanų. Kartą visus nudžiugino jo padovanotas ausinis radijo aparatas.
Buvo galima pasiklausyti žinių, muzikos, Pupų dėdės „kopletų“. 1941 metų birželio 22 dieną, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sukilę šauliai ir savanoriai išgujo iš Vaškų valsčiaus bolševikus. Sukilimui vadovavo dėdė, mokytojas, atsargos karininkas Liudvikas. Paskiau jis šių pareigų atsisakė ir 1944 metų rudenį su broliu Antanu pasitraukė į Vakarus. Liudvikas mirė 1991 metų lapkričio 7 dieną Niujorke. Antanas Špokevičius–Špokas į amžinybę išėjo 1993 metais Sidnėjuje. Verta priminti, kad jo sūnaus Algimanto duktė – garsi baleto šokėja Eglė Špokaitė.
Skyriaus „Mano gyvenimo istorija“ poskyriuose „Vaikystės prisiminimai“ ir „Gyvenimas kaime, pirmieji darbai ir mokslai“ A. Špokevičius atverčia pirmuosius savo gyvenimo puslapius. Jį, gimusį 1936 metų sausio 1–ąją dieną, pakrikštijo mamos brolis Mykolas Gudas iš Staškavičių kaimo ir tėvo sesuo Agota Vaičeliūnienė, gyvenusi Nemeikšiūnuose. Antaną ir seseris Genovaitę, Onutę bei Laimutę Marija auklėjo tvirtai tikinti mama. Ji vasarą ūgtelėjusius vaikus per atlaidus, kermošius vesdavo į Skrebotiškio bažnyčią, nupirkdavo visiems po ilgą spalvotu popieriumi apvyniotą saldainį, įvairių saldumynų.
Ne toks dievobaimingas tėvas buvo griežtas, reiklus, labiau rūpinosi ne dvasiniais, bet ūkio reikalais. Autorius mena, kaip jį mama kartu su sesute maudydavo vonioje, kaip vėliau tėtis pirmą kartą nusivedė jį į vyrų pirtį: Maudytis su vyrais man iš pradžių buvo nemalonu: jie labai kaitindavosi, karštai vanodavosi, aš pasilenkęs prie durų plyšelio gaudydavau vėsesnio oro gurkšnius, kad nuo to karščio nenualpčiau.
Įsiminė „detektyvinis“ epizodas: tėvas išvedė parduoti vaikų numylėtą veršiuką, o mažiesiems Antanėliui ir sesutei Genutei taip suspaudė širdis, kad jie tarnaitei nematant pasileido gelbėti gyvulėlio. Nuklydo net iki Norių kaimo. Paklausęs ir sužinojęs, kas jie tokie, kaimo ūkininkas liepė savo piemenims parvesti nutrūktgalvius namo. Atsiminimų autorius rašo apie ūkio darbus, avių ganymą, tarnavusius darbščius ir nevengusius patingėti samdinius, apie vokiečių okupacijos metais mokymąsi Titkonių pradžios mokykloje, kurios keturis skyrius baigė jau šeimininkaujant kitiems okupantams – sovietams. Jis iki dabar nepamiršo, kaip džiaugėsi mamos iš Pasvalio parvežtu elementoriumi „ Saulutė“.
Pamažu A. Špokevičius atsiminimų knygoje priartina mus prie lemtingų Lietuvai metų. Poskyris „Okupacijos. Nelaimių pradžia“ – pirmosios Sovietų Sąjungos invazijos ir antrosios okupacijos atspindžiai: 1941 metų 14–15 dienomis prasidėjęs lietuvių tautos genocidas – inteligentų, ūkininkų, aukštų valstybės, kariuomenės ir policijos pareigūnų, „voldemarininkų“ trėmimas į Sibirą. Atsiminimuose atgijo priverstinės kolektyvizacijos baisumai, tyčiojimasis iš žmogaus orumo.
Poskyryje „Pokaris. Partizanai, stribai ir gyvenimas laisvėje“ skaudama širdimi skaitome apie vadinamosios „klasių kovos“ peripetijas, jaunimo slapstymąsi miškuose nuo tarnybos sovietų kariuomenėje, ginkluoto pasipriešinimo okupantams užuomazgas. Vaiko akys matė ir „liaudies gynėjus“ ir partizanus–miško brolius, ausys išgirsdavo suaugusiuosius pašnibždom kalbančius apie rusų garnizono (įgulos) ir stribų pultą partizanų bunkerį Grūžmiškyje. Šiaip jau tėvai apie pokario kovas vaikams nepasakodavo, taip buvo saugiau gyventi.
Autoriaus tėvas naktį atėjusiems miškiniams duodavo lašinių, duonos, dar šio to. Rusai kareiviai ir stribai naršydavo namus, klausdavo , ar yra „belych“ (baltųjų). Vėliau partizanus jie pradėjo vadinti banditais. Vieną kartą pasklido nerimastinga žinia, kad stribai Norių kaime nušovė Lietuvos savanorį Benediktą Lukštą.
Kartą užėjo stribai. Tėtis turėjo pasidaręs alaus, pavaišino – gal ne tokie aršūs bus. Kur tau! Kai įšilo, vienas iš jų paleido stiklinę su alumi tėčiui į veidą, stiklinė sudužo, prakirto smakrą, visam gyvenimui liko randas, kai skusdavosi barzdą, prisimindavo tuos nelabuosius – „gynėjus“.
Labai gaila, kad tokiai mažai tautai, kaip lietuvių, teko toks žiaurus likimas. (…)
Pokaris buvo neramus visiems, taip pat ir ūkininkams. (…) Tėvams ūkyje jau ir aš šiek tiek padėdavau. Nebuvo sunku. Kai akėdavau, turėdavau iš paskos akėčių eiti ir žiūrėti, kad nepalikčiau neišakėto tarpo. Gyvulius pagirdydavau, avims šieno paduodavau, kiaulėms burokų prikapodavau. Žiemą su tėčiu parsiveždavom iš miško malkų. Kaime jaunimas nuo jaunų dienų buvo pratinamas prie darbo.
Poskyriuose „Trėmimas. Buvome apiplėšti ir paniekinti“ ir „Tremties vargai, darbai ir netektys“ – atmintyje išsaugoti gyvenimo svetimoje šalyje vaizdai. A. Špokevičius su tėvais buvo ištremtas 1949 metų kovo 25 dieną. Ankstų šeštadienio rytą įsiveržę pro duris neprašyti svečiai liepė per dvi valandas susiruošti. Visą šeimą įsodino Į kaimynų Juozo Armonavičiaus, Jurgio Prakapo ir Petro Povilionio vežimus, sumetė skubomis surinktą tremtinių mantą. Pakeliui, Norių kaime, įsodino dar keletą žmonių. Ustukių kaime laukusia mašina nuvežė juos į Panevėžio geležinkelio stotį, įgrūdo į vagoną.
Prie ešelono išlydėti tautiečių susirinko minia panevėžiečių. Autorius atsimena daugelio kartu vagone vežtų žmonių pavardes, vardus, kokiuose kaimuose gyveno. Įlaipinimas truko visą naktį. Paryčiais uždarė iki tol vagonų palubėse atvirus langus, ir ešelonas pajudėjo. Langus atvėrė jau prie Uralo, Ufoje, kai vedė į pirtį nusimaudyti ir kaitino drabužius nuo utėlių. Kelyje retkarčiais duodavo kokios košės, sriubos, duonos. Vagone buvo du kibirai, vienas – savo reikalams atlikti, kitas – vandeniui atsinešti. Kai sustodavo stotyse, visi bendrai – vyrai ir moterys, po vagonais atlikdavo tualetinius reikalus.
Balandžio 18 dieną ešelonas sustojo Jurtų stotyje. Dalį tremtinių išskirstė po kolchozus. Kitus, tarp jų ir A. Špokevičiaus šeimą, išlaipino už 12 km esančioje Sujetichos gyvenvietėje, apgyvendino buvusių kalinių barakuose, keletą šeimų nuvežė į Novonikolajevkos kolchozą, įkurdino rusų šeimose. Netrukus į Sujetichą atvežė visą ešeloną lietuvių-„fašistų“, po metų – ukrainiečių-„benderovcų“. Taip šių tautybių tremtinius vadino vietos rusai.
Špokevičius mena nelengvas pirmąsias tremties dienas: Pradžioje buvo sunku, duonos ir tos laisvai nebuvo. Atveža arkliuku būdelėje gal 50–60 kepaliukų, ir prasideda grumtynės – kas stipresnis, tas pirmas. Moterys budėdavo ir per naktį. Mums geri giminės Lietuvoje padėdavo. Mamos brolis kunigas Jonas Gudas siųsdavo siuntinius, nors kitas mamos brolis Steponas už duoklės valdžiai laiku nepristatymą gavo dvejus metus kalėjimo. Dėdės Antano žmona Danutė iš Varnių vienu kitu šimteliu sušelpė, nors jos mama už pagalbą partizanams buvo nuteista 10 metų lagerio. Tai Žmonės iš didžiosios raidės, amžina šlovė ir pagarba jiems.
Kiekvienas tremtinys, išskyrus vaikus, kas mėnesį privalėjo registruotis komendantūroje, kad dar esi apibrėžtoje teritorijoje. Buvo leidžiama eiti iki Biriusos upės, plytinės, geležinkelio ir puskilometrį pušynu. Tremtiniai statė namus, moterys ir jaunimas dirbo plytų gamykloje, stipresni vyrai darbavosi hidrolizės gamyklos statyboje.
Mano tėtis, – prisimena atsiminimų knygos autorius, – pradėjo statyti gyvenamuosius namus Žilgorodoke, prie Sujetichos. Po metų kitų į tuos namus perkėlė visus barakuose gyvenusius tremtinius. A. Špokevičius sielvartingai prisimena netikėtas lietuvių mirtis, žūtis, suluošinimus: nuo plaučių uždegimo užgesusią aštuoniolikmetę Dulevičiūtę iš Kriautiškių kaimo, pirmąją auką, parodžiusią kelią į pušynėlio kalnelį, kur paskui atgulė ne viena dešimtis išvargusių, išbadėjusių tautiečių, plaučių ligos pražudytą taip pat aštuoniolikmetį Algį Ranonį, žiemą traukinio suvažinėtą J. Šimoliūną ir suluošintą Antaną Rakicką (amputavo sulaužytas, pradėjusias gangrenuoti kojas), Kazlauskaitę, kuriai molio maišymo mašina nutraukė ranką, statomoje elektrinėje nuo pastolių nukritusį ir neišgyvenusį Balį Jiečių, Biriusoje nuskendusius vaikinuką Aloyzą Pateckiuką ir senuką Paltaroką.
Baigę mokslus ar studijavę, raštingesni tremtiniai dirbo statybose darbų vykdytojais, brigadininkais. Vėlesniais metais medžio darbų brigados brigadininku dirbo Vytautas Čepliauskas (1933–2011), grįžęs į Lietuvą tapo choro dirigentu, pedagogu, rašytoju, apsigynė socialinių mokslų daktaro disertaciją. Nuo Baikalo pas savo šeimą atvykęs jaunas kunigas Antanas Bitinskas dirbo statybininkų brigadoje, kartais spiginant net 50 laipsnių šalčiui, o vakarais ir sekmadieniais kunigavo. Jaunasis A. Špokevičius vasarą dirbo plytinėje, žiemą statybose mokėsi tinkuoti, kartu triūsė ir merginos.
Paaugliai buvo mokomi elektriko, šaltkalvio, suvirintojo, vairuotojo specialybių. Keli lietuviai dirbo tiesiant geležinkelį Taišetas – Abakanas. Antanas su tėvu iš statybų parsinešdavo visokiausių lentgalių, iš kurių darė kubiliukus kopūstams raugti. Juos sūnus rogutėmis du kilometrus tempdavo į turgų. Gaminiai turėjo paklausą, juos dažniausiai pirkdavo lietuviai, už vieną kubiliuką mokėdavę 25–30 rublių.
Įsteigtoje amatų mokykloje jaunuoliai mokėsi dailidėmis, staliais, mūrininkais, tinkuotojais. Antano dėl liaukų tuberkuliozės (ją išsigydė žuvų taukais) į mokyklą nepriėmė. Jis bandė mokytis mašinistu, bet nuo kasdienio neprivalgymo nusilpo, pateko į ligoninę, tęsti mokslo negalėjo. Likimo ironija – vėliau jam teko dirbti daug fizinių jėgų reikalaujantį armatūrininko mokinio darbą. Kai baigdavosi armatūra, kasdavo žemę, betonavo, žiemą kirsdavo mišką. Žodžiu, A. Špokevičius kantriai mokėsi, nors ne savo noru įstojo į gyvenimo universitetą… Antano tėvas Kazys, iš Danutės sužinojęs JAV ir Australijoje gyvenančių brolių Liudviko ir Antano adresus, susirašinėjo su jais, gaudavo siuntinių.
Atsirasdavo tarp tremtinių ir skundikų. Areštavo ir 10 metų lagerio nuteisė Dominyką Stuogį, Joną Kryzonį ir Aniulį, nes kelios tremtinės mergelės teisme paliudijo, kad jie dainavo politines dainas.
Kad ir kaip buvo sunku, tremtiniai, ypač jaunimas, mokėjo džiaugtis gyvenimu – sekmadieniais rengdavo šokius, dainuodavo. Atėję pasižiūrėti rusai sakydavo: Nu litovcy dajut (na lietuviai ir duoda). Tremtiniai žaisdavo krepšinį, tinklinį. Jaunimas dalyvavo 1955 metais Taišete surengtose lengvosios atletikos ir dviračių sporto varžybose. Atsiminimų autorius nugalėjo 25 kilometrų dviratininkų lenktynėse, nuotolį įveikęs per 40 minučių 36 sekundes, buvo apdovanotas garbės raštu.
Mirus diktatoriui J. Stalinui, tremtinių gyvenimo sąlygos pamažėle gerėjo. Pradėtos peržiūrėti politinių kalinių ir tremtinių bylos, ne vienam buvo leista grįžti į Lietuvą. A. Špokevičiaus bendradarbis Leonas Šimoliūnas, nesulaukęs leidimo, pabėgo ir po devynerių metų tremties parvyko į Gustonių kaimą. Kaip minėjau anksčiau, ryžosi bėgti ir A. Špokevičiaus mama Agota su dukromis Onute ir Laimute bei Šimkūnaitės dukterimi Apolonija. Antanas palydėjo jas į Taišetą (tik ten stodavo greitieji traukiniai). Bilietų į Maskvą nebuvo, jų atsirado tik davus kasininkei 50 rublių kyšį. Truputį pavaikščiojusios po Maskvą, bėglės išvažiavo į Vilnių.
Mama, išlipusi Vilniaus stotyje, pirmiausia pabučiavo Lietuvos, Švenčiausiosios Marijos žemę. Ji pasakodavo, kad jos tėtis kiekvieną rytą atsikėlęs pabučiuodavo žemę ir dėkodavo Dievui už gerą nakties poilsį ir už naujos dienos rytą. Mama pristatė Apoloniją giminėms, tie supažindino su Vilniumi: Aušros Vartais, bažnyčiomis ir palydėjo į autobusų stotį.
Autoriaus mama su dukromis atvažiavo į Pasvalį, iš ten septynis kilometrus ėjo pėsčios į Tetirvinų kaimą pas brolį Steponą. Pernakvojusios kitą dieną pėsčios pasiekė Gudgalius. Dar nepriėjusios kaimo pamatė, kad kai kurių trobesių nebėra, kiti aplūžę. Peržengusios gimtųjų namų slenkstį pasisveikino su naująja gyventoja Povilioniene iš Titkonių kaimo. Ji čia gyveno su dviem vaikais. Povilionienė nustebusi tarė: „Žio, pargrįžo, o sakė – išvežti visam gyvenimui“. Po kurio laiko mamos paklausė, kur Kazys. Mama pasakė, kad jis grįš vėliau. Tada ji tarė: „Būčiau žinojusi, kad Kazys neparvažiavo, tavęs būčiau neįleidusi“. Po dvejų metų, 1958-ųjų gegužės 2-ąją, grįžo Kazys – invalidas, reumato sutrauktas, ir mudu su Genovaite. Povilionienė jau buvo mamai užleidusi visą namą, išėjusi gyventi pas kitą sūnų.
Skyriaus „Ko nesunaikino karas, tą sugriovė okupantai“, pradžioje prieš mus atsiveria užgrobėjų suniokotos gimtinės reginys: (…) Gudgalių kaimas atrodė lyg po atominio karo. Daug trobų buvo nugriauta, didesni ir geresni pastatai kolchozo nusavinti. Atsiminimų autorius rašo apie įkurtuves, gyvenamojo namo remontą, karvių tvartelio, daržinėlės statybą, nelengvas nuolatinio darbo paieškas, seserų Laimutės ir Onutės gyvenimą. Į grįžusius „liaudies priešus“ okupantų valdžia skersakiavo, ne visur leisdavo registruotis, pradėti žmoniškai gyventi.
Vis dėlto autoriui padėjo ne vienas gero linkintis kraštietis. A. Špokevičius dėkingas tolimam giminaičiui Felicijonui Danušaičiui padėjusiam įsidarbinti benzinvežio vairuotoju. Nepamiršo atsiminimų autorius ir darbo Latvijoje, Bauskės MMS. Ten jis su Liudviku Leonavičiumi ir A. Geležiniu gerai uždirbo, pajuto bent šiokį tokį pagrindą po kojomis. Grįžęs dirbo Pasvalyje melioratoriumi.
Paskiau „laimės ieškoti“, kaip rašo autorius, išvažiavo į Kauną, iki 1964 metų 5-osios pamaininės vidurinės mokyklos aštuntoje klasėje mokėsi lietuvių kalbos ir matematikos. 1971 metais vedė Danutę Matuzevičiūtę. Mus siejo bendras likimas. Jos tėtis mirė Sibire. Brolis Jonas su seserimi Zita tėvo palaikus iš Sibiro parsivežė dar prieš prasidedant Sąjūdžiui. Skaitydami atsiminimų knygą, susipažįstame su autoriaus žmonos Danutės šeima, mintimis į Skrebotiškio kapines palydime 1971 metų spalio 24 dieną mirusį autoriaus tėvą Kazį.
Skyriuje „Apie mūsų giminės šviesuolius“ dar kartą plačiau rašoma apie garsius giminaičius, publikuojami L. Špokevičiaus prisiminimai iš seseriai Elžbietai atsiųsto 1991 metais Niujorke įrašytos vaizdajuostės, L. Špokevičiūtės-Zigmuntienės atsiminimai apie mamą A. Špokevičienę „Gyvenimas – tai tarsi ašarų pakalnė…“, publikuojama mamos sesers Onos užrašyta dešimties posmų „Senovinė daina“. Cituoju du posmus: Kad ir būčiau sumurojęs, / Tuos rūbelius subjaurojęs, / Turiu sau šaltinį / Apsimazgot. / Pirmiaus yra bažnyčia, / Toj bažnyčioj spavednyčia, / Gali pamainyti / Savo rūbelius.
Atsiminimų knyga baigiama pagal žurnalistės Birutės Šneideraitienės 2017 metų liepą „Tremtinyje“ spausdintą straipsnį „Iš Gintauto Aleknos ekspedicijų po lietuvių tremties vietas“ parengta ir gausiai G. Aleknos nuotraukomis iliustruota Sujetichos (dabar Biriusinskas) miestelio ir antrų pagal dydį lietuvių kapinių Sibire istorija bei 102-jų čia palaidotų tremtinių pavardžių sąrašu, gimimo ir mirties datomis.
Televizijos operatoriaus, fotografo, keliautojo, ekspedicijų į lietuvių tremties vietas organizatoriaus ir vadovo, „Lemties“ bendrijos nario G. Aleknos žodžiais, Biriusinsko kapinėse suskaičiuota 250 lietuviškų kapų. G. Alekna jau 1989 metais ėmė rengti ekspedicijas ir tvarkyti apleistas, o kai kur beveik išnykusias lietuvių tremtinių kapines Sibire.
Ilgame Biriusinsko kapinėse palaidotų lietuvių sąraše A. Špokevičius aptinka jam pažįstamas pavardes. Su šiais tremtiniais jam teko kęsti vergo dalią, dalytis duonos kąsniu, ilgėtis Lietuvos ir laisvės. Nors viltis miršta paskutinė, daugelis neišvydo tėvynės, liko antkapiniuose paminkluose, dar gyvų giminaičių širdyse ir A. Špokevičiaus atsiminimų knygoje „Gudgaliečiai. Mano giminės istorija“.
