Kuršo ir Vidžemės liaudies drabužių ypatumus XIX a. viduryje aprašė ir I. Kolis savo kelionių knygoje „Die deutschrussischen Ostseeprovinzen“, kuri 1841 metais buvo išleista dviem tomais. Autorius liaudies drabužių formavimosi pagrindu laiko šimtus papročių ir senovinių tradicijų, kurių ypatumus sieja su nacionaliniu charakteriu ir mentalitetu. Skirtingai nuo kitų ne latvių kilmės tyrinėtojų, iš I. Kolio aprašymų matyti didelis draugiškumas latvių atžvilgiu ir susidomėjimas jų apranga bei papročiais.
Jis rašo, kad apskritai imant latvių liaudies drabužių audiniai, kirpimas, puošmenos nėra ryškūs, neturi į akis krentančių ypatybių. Latviai, kaip ir jų broliai lietuviai, beveik visada pirmenybę teikia baltai arba šviesiai pilkai drabužių spalvai. Tik kai kuriose apskrityse vyrauja mėlyna spalva. Baltos arba šviesiai pilkos spalvos drabužiais rengiasi ne tik moterys, bet ir vyrai. Šiuo požiūriu jie esą visai nepanašūs į savo kaimynus rusus, kurie mėgsta ryškias spalvas, nepanašūs ir į savo šiaurinius kaimynus estus, paprastai besirengiančius juodais drabužiais.
Audinius latvės audžia pačios ir vadina juos „vadmala“. Audiniai esti dviejų rūšių – žiemai storesnio audimo, vasarai – plonesnio. I. Kolis pastebi, kad kai kuriuose rajonuose drabužiai kerpami taip, kad maloniai pabrėžtų figūrą. Bet kuriuo atveju, rašo I. Kolis, latvių liaudies drabužiai yra meniškesni ir natūralesni negu kai kurių Vokietijos vietovių liaudies drabužiai, vadinami nacionaliniais.
Latviai beveik nesinaudoją sagomis – jas atstoja įvairūs raišteliai, kabliukai ir juostos. Juostomis juosiamasi virš visų kostiumą sudarančių dalių, jomis taip pat prilaikomi sijonai ar kelnės.
Kaip visose šiaurinėse tautose įprasta, žiemai tiek moterys, tiek vyrai siūdinasi gana gražius kailinius iš avies kailio. Vyrų kelnės paprastai trumpos ir parišamos žemiau kelio. Kojų pėdas jie apsuka audiniu, įvairiomis atraižomis. Apavas – tam tikra sandalų rūšis, kurie padaromi iš paprastos odos gabalo ir viršuje suraukiami raišteliais. Arba apavas nupinamas iš liepos ar ievos žievės.
Kaip jau sakyta, viena ryškiausių latvių liaudies drabužių savybių yra vienspalviškumas – tiek moterų, tiek vyrų drabužiai pasiūti iš baltos ar šviesiai pilkos medžiagos. Moterys dėvi figūrą apglundančias palaidines, rauktus sijonus, o viršutinį drabužį atstoja baltas vilnonis tankus audinys, kurį jos ant pečių užsisiaučia ypatingu, nacionaliniu būdu. Paprastai jos tą audinį užsigaubia virš sprando panašiai kaip graikiškas stolas ir slepiasi jame kaip vėžlės kiaute. Iš visų moteriško drabužio dalių pati vertingiausia ir brangiausia yra sidabrinės segės, kuriomis tas audinys priekyje ant krūtinės susegamas. Skirtingose vietovėse tos segės turi tūkstančius variantų ir dažnai būna net sriubos lėkštės dydžio. Tokias seges jie vadina brecėmis. Gyvendami gintaro tėvynėje, jie dažnai puošiasi gintariniais papuošalais.
Gyvomis gėlėmis latviai puošiasi rečiau negu jų kaimynai rusai, bet pas juos labai populiarus vienas augalas, smidras, kuris laikomas palaimintos santuokos ir vaisingumo simboliu. Kai kuriose vietovėse joks išeiginis jaunikio kostiumas nelaikomas išbaigtu, jei prie jo kepurės neprisegta smidro šakelė. Smidru puošiama ir jo žirgo galva. Mergaitės sekmadieniais savo galvas puošia smidro šakelėmis ir rūpestingai šį augalą augina savo darželiuose būtent šiam tikslui. Tokios reikšmės ir reikšmingumo smidras nėra įgijęs nė vienoje kitoje gretimoje tautoje.
Tarp liaudies drabužio dalių itin reikšmingos ir kumštinės bei pirštuotos pirštinės. Nė viena kita tauta nenaudoja jų taip gausiai. Uždengti rankas jiems atrodo taip pat būtina kaip ir apauti kojas. Todėl jie beveik visada dėvi vienokias ar kitokias pirštines, netgi piemenys, lakstantis paskui karvių bandą. Medkirtį miške be pirštinių pamatysi taip pat retai kaip ir be kirvio. Mėšlą išvežiojantys jauni valstiečiai šakių imasi tik dėvėdami pirštines, tarsi darytų tai dėl švaros. Todėl kai du latviai sudaro sandorį, į sutartį papildomai įtraukia ir pirštines. Įvairios pirštinės latviams – įprasta dovana, dovanojama įvairiausiomis progomis. Per vestuves visiems svečiams išdovanojama daugybė pirštinių porų, todėl nuotaka paprastai būna prisimezgusi jų daug – nuo 300 iki 500 porų, kad, neduok, Dieve, jų nepristigtų, kai reikės. Pirštines jos mezga pačios iš švelnios minkštos vilnos siūlų ir išmezga jose tokių įmantrių raštų, kad tik stebėkis. Ir raštų įvairovei galo nėra.
Latviai labai prisirišę prie savo drabužių. Ten yra paprotys mirusiuosius laidoti su išeiginiais rūbais, tais, su kuriais jie vaikščiojo į bažnyčią.
Literatūra:
Latviešu tautas terpi. I. Riga, 1995.
