Pavasarį tradiciškai į eismą įsiliejantys dviračiai bei paspirtukai padeda judėti neteršiant aplinkos ir išvengiant viešojo transporto. Tačiau atšilus orams pagausėjo ir nelaimių, į kurias patenka šių ekologiškų transporto priemonių vairuotojai. Šiemet policija jau užfiksavo kelis atvejus, kurių metu nukentėjo dviratininkai, tarp jų – ir vaikai. Draudikai ragina neužmiršti, kad tiek paspirtukai, tiek dviračiai yra transporto priemonės ir jų vairuotojai privalo laikytis Kelių eismo taisyklių (KET).
Koronaviruso pandemija dviračių ir paspirtukų vairuotojams šiemet gali tapti didesniu iššūkiu dar ir dėl to, kad pėstieji dėl reikalavimo laikytis saugaus tarpusavio atstumo yra linkę pasklisti plačiau, rinktis šalutinius kelius ar takus. O atgijusios žaliosios zonos bei tokios iniciatyvos, kaip siekis Vilnių paversti kavine po atviru dangumi, leidžia tikėtis, kad pėsčiasis gali netikėtai iššokti prieš pat akis.
„Kiekvieno šiltojo sezono iššūkiu dviračiai bei paspirtukai tampa pirmiausiai todėl, kad labai dažnai ta pačia erdve jiems tenka dalintis su pėsčiaisiais. Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, šiemet kovą, palyginti su kovu 2019 metais, užvažiavimų ant pėsčiųjų skaičius krito dvigubai. Tačiau tai nestebina įvertinus, kad nuo kovo vidurio įsigaliojo visuotinis karantinas ir griežti judėjimo ribojimai. Be to, dar nebuvo atnaujinta ir elektrinių paspirtukų dalijimosi paslauga. Dabar dviračiai ir paspirtukai grįžo į miestus, kaimų keliuose irgi pagausėjo dviračių, ir nesilaikant KET statistika gali lengvai pakrypti į liūdnesnę pusę“, – sako draudimo bendrovės BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis.
Pasak jo, pastarosiomis savaitėmis šalies policija užfiksavo net kelis automobilių susidūrimų su pėsčiaisiais atvejus tiek miestuose, tiek kaimuose, o Kaune neblaivus dviračio vairuotojas partrenkė pėsčiųjų ir dviračių taku ėjusią moterį.
Pėsčiųjų perėja: vestis ar važiuoti?
Pėsčiųjų perėja – dar viena vieta, kur dviračių ir paspirtukų vairuotojai privalo elgtis kaip pėstieji. Nors kyla iniciatyvų keisti teisinį reglamentavimą, tačiau kol nenuspręsta kitaip, kertant važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėjose, būtina nulipti nuo dviračio ar paspirtuko ir juos persivesti. Išimtis – vietos, kur važiuojamąją dalį kerta dviračių juostos dalis, pažymėta iš kvadratų sudarytomis dviem lygiagrečiomis linijos – tuomet nuo dviračio nulipti nereikia.
Paspirtukui riedėti šaligatviu ar važiuoti gatve?
Jei su dviračiais situacija daugiau ar mažiau aiški, vis tik ne kiekvienas paspirtukas yra prilyginamas dviračiui. Jei paspirtukas gali važiuoti greičiau kaip 25 kilometrų per valandą greičiu, o jo galia viršija 1 kilovatą (kW), jis jau laikomas mopedu ir turėtų judėti ne dviračių taku, o gatve – kartu su kitomis transporto priemonėmis.
„Galingesni paspirtukai ne tik privalo būti registruojami, bet ir atliekama jų techninė apžiūra. Jiems vairuoti būtinos mopedų ir lengvųjų keturračių (AM) kategorijos teisės, civilinės atsakomybės draudimas. Žinoma, tokia transporto priemone derėtų važiuoti ne dviračių takais, o gatvėmis“, – atkreipia dėmesį A. Žiukelis. Jis pastebi, kad nors dauguma šių transporto priemonių pasiekia ir viršija minėtą greitį, kelyje registruotų paspirtukų pamatyti iš tiesų sunku. „Susiduriame su kiek dviprasmiška situacija: pagal dokumentuose nurodytą galią, paspirtukas neturi būti registruojamas, tačiau realybėje juo važiuojama kur kas greičiau. Dėl to eismo dalyviams kyla pavojus“, – nurodo draudimo ekspertas.
Ir dviračiu, ir paspirtuku turėtų būti važiuojama įsitikinus, kad puikiai veikia stabdis, garso signalas, jaunesniems kaip 18 metų asmenims reikia dėvėti šalmą ir kitas būtinas apsaugas. Važiuojant dviračiu bei paspirtuku būtina rinktis saugų greitį, laikytis atstumo nuo pėsčiųjų ir nuolat stebėti aplinką, kad būtų galima akimirksniu signalizuoti ar spausti stabdį.
„Karantino ribojimų išvarginti žmonės plūsta į viešąsias vietas vos tik pasitaiko geras oras. Todėl reikia turėti omenyje, kad pėsčiųjų srautai yra nemaži, pasklidę ne tik po pagrindines, bet ir po atokesnes gatves, o žaliosios zonos ar kitos viešos vietos yra papildomos pėsčiųjų traukos vietos. Automobilių vairuotojams taip pat laikas imti pratintis, kad į eismą pamažu įsilieja šiltojo sezono atstovai ir nepykti, jei reikia pristabdyti, praleisti, palaukti ar saugiai aplenkti. Taiką palaikyti paprasta, tereikia paisyti KET ir neprarasti budrumo“, – teigia A. Žiukelis.
Pėsčiajam išvis neliko vietos – per pekis centrimetrus tai iš nugaros, tai iš priekio švilpia dviratininkai ar paspirtukininkai. Pėstysis neturi užpakalinio veidrodėlio ir nemato, kad už nugaros lekia dviratininkas. Jei tik pėstysis padarys žingsnį į šoną viskas, bus partrenktas iš nugaros lekiančio dviratininko!!! Beje, pėstysis neturi nei šalmo nei antkeliu kuo atvirkščiai apsišarvuoja šie, jokių taisyklių nesilaikantys ir pėsčiųjų teises pažeidžiantys bepročiai: jie važinėja visur, tik ne dviračių takais.
Ir paspirtukais.
Atrodo, jog, kai sugalvota šaligatvius išilgai pusiau skelti, pusę jų pločio skirti ratuotiems, VISUOMENĖS SVEIKATOS institucijų kontrolieriai, privalantys tikrinti bet kokią įrangą žmogaus ir jo sveikatos saugumo požiūriu, savo pareigos neatliko. Nekalbant apie šaligatviu einančią šeimą – tėveliai jau negali ramiai vestis už rankų mažylio. Net ir vienam iš jų ten per siaura, ypač, kai kitoje rankoje pirkiniai ar kitas nešulys. Senam, su lazdele ar vaikštyne einančiam pėsčiajam, kuriems, be judėjimo sunkumų dar dažnai ir galva svaigsta, jie vaikšto svirduliuodami, irgi nėra vietos ant šaligatvio. O kaip akliems? Po Vilniaus mero pasitvarkymų (sankirtą užtvėrė, kažkodėl perėją nupaišė toliau nuo jos), išilgai šaligatvio išliejo asfaltą riedžiams ir dviračiams, pro mano namus kasdien eidavę aklas sūnus ir jo sena mamytė (į transporto stotelę, parduotuves, be to, čia buvo specialiai nutiesti pėsčiųjų takai, kad dviejų gretimų rajonų gyventojai galėtų kasdien pėsčiom kažkiek km nueiti), dingo. Du paskutiniai merai sugebėjo sugadinti ar sunaikinti nemažai to, kas buvo žmonių labui įrengta.