V. Baltrūnas. Mokslas – tik gamybinė jėga? (per karantino langą besižvalgant)

Taip, taip, tai frazė iš anų laikų. Iš tos pačios operos kaip ir ... komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikavimas, o vėliau dar pridėjus … ir chemizavimas. Tiesą sakant, ūkio elektrifikavimas ir chemizavimas, informacinių technologijų plėtojimas, gamtos išteklių tausojimas ir daugybė visokių kitokių  -imų  būdingi dabartinei pasirinktai civilizacijos krypčiai. Žinoma, įžvalgiai numatant atominės energetikos, gyvybę luošinančių trašų, militarinių technologijų, valdymą paraližuojančių kompiuterinių programų keliamus pavojus, gal ir galima gerokai rizikuojant žengti į ateitį.

Viskas, ką suminėjau, be mokslinio pažinimo, vargu ar įmanoma. Net ir dabartinės koronaviruso pandemijos sutramdymas be medicinos, biochemijos ar biotechnologijos mokslų vargu ar būtų įmanomas. Žinoma, ir verslo, gaminančio mums apsaugines kaukes ir laboratorinę įrangą, parūpinančio dezinfekatorius ir geriamą vandenį, kartais padedančio greičiau ir pigiau atsisveikinti su išėjusiais Anapilin. Jau nekalbant apie logistiką, maistą auginančius, gaminančius ir parduodančius, buitines atliekas surenkančius ir išvežančius.

Manau, kad visi pastebėjo, kaip per liūdnokas karantino dienas mus ramino šaunių psichologų, psichoterapeutų ir psichiatrų pulkas, švietė žiniomis apie viduramžių ir šimto metų senumo pandemijas mūsų istorikai, atsirado įdomių ir prasmingų filosofinių įžvalgų apie pasaulio bendriją kankinančias krizes. Tai mokslo žmonės, iki šiol retokai šmėžavę žiniasklaidoje. Turbūt, per visus pastaruosius trisdešimt metų žiniasklaidoje nebuvo tiek kartų minimas mokslas ir mokslininkai kaip per pastaruosius kelis mėnesius. Vis girdim … mokslininkai svarsto, tikrina, abejoja, kuria vaistus ir vakcinas, aiškina sąmokslo teorijų absurdiškumą… ir panašiai. Ir kai žinomas profesorius, atsakydamas į žurnalistės keblius klausimus (kiek, kaip, kur ir kodėl), mandagiai ir kantriai bando paaiškinti apie nepatikrintus duomenis ir jų keliamą pavojų, būtinus papildomus tyrimus, pagalvoji – oi, nepatiks valdininkams tokios kalbos, gal ir eiliniam skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui. Baigsis pandeminė krizė ir vėl mokslo žmonės bus pamiršti.

Tiesą sakant, žiniasklaida visada nelabai mėgo mokslininkų. Taip pat ir skelbti medžiagą apie jų darbus. Pašaliniam žmogui sunku juos suprasti, o ir patys mokslininkai ne visada moka tai suprantamai paaiškinti. Žinoma, bendradarbiavimas su NASA, lazerių panaudojimas pramonėje ar medicinoje, klimato kaitos recidyvų aptarimas dar prisimenami, bet dažniau kaip įdomi ar aktuali naujiena. Mokslinio tyrimo rutina, ypač neeskaluojamoje problematikoje (pavyzdžiui, žemės ūkyje, mokslo istorijos ar kalbotyros baruose) didele dalimi plačiajai visuomenei menkai težinomi. Kelis kartus diskusijose teko pabrėžti, kad labai sumenkėjo mokslo populiarinimo galimybės.

Štai, daug dešimtmečių buvę visuomenės mėgiami ir plačiau skaitomi žurnalai „Mokslas ir gyvenimas“, „Mokslas ir technika“, „Mūsų gamta“, prisidėję ugdant bent kelias išsilavinusių žmonių kartas, nesulaukę finansinės paramos, nutraukė savo leidybą. Verslo įmonės skundžiasi, kad neturėjo iš ko paremti, o vienintelis draugiškas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas net ir persiplėšdamas negali padėti visiems norintiems. Paminėtuose leidiniuose didele dalimi buvo skelbiama apie Lietuvoje vykdomus mokslinius darbus ir apie tai dažnai rašė mūsų tyrėjai. Pasirodo, kad mūsų ministerijos (net ir ŠMSM), taip pat Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos mokslų akademija, universitetai ir mokslo centrai neturi teisės remti šiuos „privačius“ leidinius. O kaip juos padaryti „neprivačiais“, gal suteikiant teisę juos leisti konkrečioms žinyboms? Turbūt, kai kurie paminėtų žurnalų autoriai prisimena buvusią keistą situaciją, kad nunešęs straipsnį sulaukdavai graudaus prašymo dar „pridurti“ vieną kitą tūkstantėlį (dar litais) iš savo tyrimų projekto. Bet juk dabar ir šios galimybės nebeliko – tyrimų projektuose rezultatų viešinimas yra nenumatomas. O apie honorarą autoriui, apskritai, nekalbama (juk visi entuziastai).

Žinoma, smagu pavartyti užsienio šalių remiamus ir globalia tematika besiverčiančius žurnalus „Nacionalinė geografija“, „Iliustruotas mokslas“, gal dar vienu kitu, tačiau mūsų (ir ne tik) autorių medžiagos apie Lietuvoje atliekamus mokslinius tyrimus juose retai kada išvysime. Paprastai į tokį verkšlenimą atsakoma – naudokitės internetu, tokios galimybės! Deja, dalis portalų ar kitiems tikslams specializuotų žurnalų yra linkę aptarti tik labiau „aktualias“ temas, o pateiktos medžiagos pagrindu patys linkę parengti publikaciją (žurnalistų juk turi). Neiškentęs vis tik parašai, pradedi galvoti, kam gi pasiūlyti savo rašinėlį, pavyzdžiui, apie Žemaitijos plokščiakalvių tyrimus. Kol kas, tai fundamentinio mokslo objektai, turtingi iliustracine medžiaga ir savo kilme susiję su kadaise buvusia ledynmečių gadyne, vėliau senųjų gyventojų panaudoti saugiam įsikūrimui. Nebent tokių temų nevengiančiam alkas.lt.

Daug žmonių galvoja, kad LTV populiari laida „Klausimėlis“ yra parengiama iš parinktų juokingesnių (ar kvailesnių) pašnekovų atsakymų iš gausesnės tokių pokalbių medžiagos. Deja, manau, kad tai didele dalimi objektyvus vaizdas. Mano keliolikos metų patirtis su pirmų kursų studentais taip pat akivaizdžiai liudija stulbinančio elementarių istorijos, geografijos ir kitų gamtos mokslų žinių neišmanymo. Tokie ateina iš gimnazijų, kuriose įgytos skurdokos ir netvirtos žinios vėlesniais metais galutinai išbarstomos. Šių dienų žiniasklaida kupina įspėjimų apie iš visų pusių sklindančias „melagienas“ ir siūlymų jomis netikėti, jas vertinti kritiškai, įsigilinant į alternatyvias nuomones ir šaltinius (oho!). Nejaugi iš tikro norima tokiais įspėjimais ir pamokymais išbujojusį visuomenės didelės dalies neraštingumą staiga pakeisti.

Deja, reikia grįžti atgal: prie bendrojo ugdymo mokyklinių programų ir vadovėlių, prie kasdieninio mokslo žinių skleidimo. Žinoma, ne visiems ir ne visur reikalingi išsilavinę ir supratingi piliečiai. Juk daug lengviau valdyti menkesnio intelekto, neturinčius moralinių ir patriotinių principų žmones. Tad, kaip čia neprisiminsi praėjusio amžiaus pradžioje (1907) įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos, kuriai iki mirties vadovavo dr. Jonas Basanavičius ir kuri be lietuvių kalbos, istorijos, gamtos, medicinos ir kitų tyrimų darė labai svarbų lietuvių tautinės kultūros ugdymo darbą. Šis darbas ir prikėlė tautą naujam gyvenimui, Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui.

Akivaizdu, kad mokslas ir mokslo žinios nėra tik „gamybinė jėga“ per siūlomas naujas technologijas ir atrastus kelius verslo plėtojimui, tuo sudarant prielaidas įsitraukimui į globalią rinką, nors šiandien pagal tai mokslas dažniausiai ir vertinamas. Deja, reikšmingų geopolitinių permainų, taip pat karinių, ekonominių, pandeminių ir kitokių krizių akivaizdoje vis tik lemiamą vaidmenį turi visuomenės brandumas ir solidarumas, atsparumas vidinėms ir išorinėms negandoms, tautinis ir valstybinis patriotizmas kaip būtina išlikimo sąlyga margame žmonijos audinyje. O tai ugdo tik švietimas ir mokslas.