
Taip, taip, tai frazė iš anų laikų. Iš tos pačios operos kaip ir ... komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikavimas, o vėliau dar pridėjus … ir chemizavimas. Tiesą sakant, ūkio elektrifikavimas ir chemizavimas, informacinių technologijų plėtojimas, gamtos išteklių tausojimas ir daugybė visokių kitokių -imų būdingi dabartinei pasirinktai civilizacijos krypčiai. Žinoma, įžvalgiai numatant atominės energetikos, gyvybę luošinančių trašų, militarinių technologijų, valdymą paraližuojančių kompiuterinių programų keliamus pavojus, gal ir galima gerokai rizikuojant žengti į ateitį.
Viskas, ką suminėjau, be mokslinio pažinimo, vargu ar įmanoma. Net ir dabartinės koronaviruso pandemijos sutramdymas be medicinos, biochemijos ar biotechnologijos mokslų vargu ar būtų įmanomas. Žinoma, ir verslo, gaminančio mums apsaugines kaukes ir laboratorinę įrangą, parūpinančio dezinfekatorius ir geriamą vandenį, kartais padedančio greičiau ir pigiau atsisveikinti su išėjusiais Anapilin. Jau nekalbant apie logistiką, maistą auginančius, gaminančius ir parduodančius, buitines atliekas surenkančius ir išvežančius.
Manau, kad visi pastebėjo, kaip per liūdnokas karantino dienas mus ramino šaunių psichologų, psichoterapeutų ir psichiatrų pulkas, švietė žiniomis apie viduramžių ir šimto metų senumo pandemijas mūsų istorikai, atsirado įdomių ir prasmingų filosofinių įžvalgų apie pasaulio bendriją kankinančias krizes. Tai mokslo žmonės, iki šiol retokai šmėžavę žiniasklaidoje. Turbūt, per visus pastaruosius trisdešimt metų žiniasklaidoje nebuvo tiek kartų minimas mokslas ir mokslininkai kaip per pastaruosius kelis mėnesius. Vis girdim … mokslininkai svarsto, tikrina, abejoja, kuria vaistus ir vakcinas, aiškina sąmokslo teorijų absurdiškumą… ir panašiai. Ir kai žinomas profesorius, atsakydamas į žurnalistės keblius klausimus (kiek, kaip, kur ir kodėl), mandagiai ir kantriai bando paaiškinti apie nepatikrintus duomenis ir jų keliamą pavojų, būtinus papildomus tyrimus, pagalvoji – oi, nepatiks valdininkams tokios kalbos, gal ir eiliniam skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui. Baigsis pandeminė krizė ir vėl mokslo žmonės bus pamiršti.
Tiesą sakant, žiniasklaida visada nelabai mėgo mokslininkų. Taip pat ir skelbti medžiagą apie jų darbus. Pašaliniam žmogui sunku juos suprasti, o ir patys mokslininkai ne visada moka tai suprantamai paaiškinti. Žinoma, bendradarbiavimas su NASA, lazerių panaudojimas pramonėje ar medicinoje, klimato kaitos recidyvų aptarimas dar prisimenami, bet dažniau kaip įdomi ar aktuali naujiena. Mokslinio tyrimo rutina, ypač neeskaluojamoje problematikoje (pavyzdžiui, žemės ūkyje, mokslo istorijos ar kalbotyros baruose) didele dalimi plačiajai visuomenei menkai težinomi. Kelis kartus diskusijose teko pabrėžti, kad labai sumenkėjo mokslo populiarinimo galimybės.
Štai, daug dešimtmečių buvę visuomenės mėgiami ir plačiau skaitomi žurnalai „Mokslas ir gyvenimas“, „Mokslas ir technika“, „Mūsų gamta“, prisidėję ugdant bent kelias išsilavinusių žmonių kartas, nesulaukę finansinės paramos, nutraukė savo leidybą. Verslo įmonės skundžiasi, kad neturėjo iš ko paremti, o vienintelis draugiškas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas net ir persiplėšdamas negali padėti visiems norintiems. Paminėtuose leidiniuose didele dalimi buvo skelbiama apie Lietuvoje vykdomus mokslinius darbus ir apie tai dažnai rašė mūsų tyrėjai. Pasirodo, kad mūsų ministerijos (net ir ŠMSM), taip pat Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos mokslų akademija, universitetai ir mokslo centrai neturi teisės remti šiuos „privačius“ leidinius. O kaip juos padaryti „neprivačiais“, gal suteikiant teisę juos leisti konkrečioms žinyboms? Turbūt, kai kurie paminėtų žurnalų autoriai prisimena buvusią keistą situaciją, kad nunešęs straipsnį sulaukdavai graudaus prašymo dar „pridurti“ vieną kitą tūkstantėlį (dar litais) iš savo tyrimų projekto. Bet juk dabar ir šios galimybės nebeliko – tyrimų projektuose rezultatų viešinimas yra nenumatomas. O apie honorarą autoriui, apskritai, nekalbama (juk visi entuziastai).
Žinoma, smagu pavartyti užsienio šalių remiamus ir globalia tematika besiverčiančius žurnalus „Nacionalinė geografija“, „Iliustruotas mokslas“, gal dar vienu kitu, tačiau mūsų (ir ne tik) autorių medžiagos apie Lietuvoje atliekamus mokslinius tyrimus juose retai kada išvysime. Paprastai į tokį verkšlenimą atsakoma – naudokitės internetu, tokios galimybės! Deja, dalis portalų ar kitiems tikslams specializuotų žurnalų yra linkę aptarti tik labiau „aktualias“ temas, o pateiktos medžiagos pagrindu patys linkę parengti publikaciją (žurnalistų juk turi). Neiškentęs vis tik parašai, pradedi galvoti, kam gi pasiūlyti savo rašinėlį, pavyzdžiui, apie Žemaitijos plokščiakalvių tyrimus. Kol kas, tai fundamentinio mokslo objektai, turtingi iliustracine medžiaga ir savo kilme susiję su kadaise buvusia ledynmečių gadyne, vėliau senųjų gyventojų panaudoti saugiam įsikūrimui. Nebent tokių temų nevengiančiam alkas.lt.
Daug žmonių galvoja, kad LTV populiari laida „Klausimėlis“ yra parengiama iš parinktų juokingesnių (ar kvailesnių) pašnekovų atsakymų iš gausesnės tokių pokalbių medžiagos. Deja, manau, kad tai didele dalimi objektyvus vaizdas. Mano keliolikos metų patirtis su pirmų kursų studentais taip pat akivaizdžiai liudija stulbinančio elementarių istorijos, geografijos ir kitų gamtos mokslų žinių neišmanymo. Tokie ateina iš gimnazijų, kuriose įgytos skurdokos ir netvirtos žinios vėlesniais metais galutinai išbarstomos. Šių dienų žiniasklaida kupina įspėjimų apie iš visų pusių sklindančias „melagienas“ ir siūlymų jomis netikėti, jas vertinti kritiškai, įsigilinant į alternatyvias nuomones ir šaltinius (oho!). Nejaugi iš tikro norima tokiais įspėjimais ir pamokymais išbujojusį visuomenės didelės dalies neraštingumą staiga pakeisti.
Deja, reikia grįžti atgal: prie bendrojo ugdymo mokyklinių programų ir vadovėlių, prie kasdieninio mokslo žinių skleidimo. Žinoma, ne visiems ir ne visur reikalingi išsilavinę ir supratingi piliečiai. Juk daug lengviau valdyti menkesnio intelekto, neturinčius moralinių ir patriotinių principų žmones. Tad, kaip čia neprisiminsi praėjusio amžiaus pradžioje (1907) įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos, kuriai iki mirties vadovavo dr. Jonas Basanavičius ir kuri be lietuvių kalbos, istorijos, gamtos, medicinos ir kitų tyrimų darė labai svarbų lietuvių tautinės kultūros ugdymo darbą. Šis darbas ir prikėlė tautą naujam gyvenimui, Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui.
Akivaizdu, kad mokslas ir mokslo žinios nėra tik „gamybinė jėga“ per siūlomas naujas technologijas ir atrastus kelius verslo plėtojimui, tuo sudarant prielaidas įsitraukimui į globalią rinką, nors šiandien pagal tai mokslas dažniausiai ir vertinamas. Deja, reikšmingų geopolitinių permainų, taip pat karinių, ekonominių, pandeminių ir kitokių krizių akivaizdoje vis tik lemiamą vaidmenį turi visuomenės brandumas ir solidarumas, atsparumas vidinėms ir išorinėms negandoms, tautinis ir valstybinis patriotizmas kaip būtina išlikimo sąlyga margame žmonijos audinyje. O tai ugdo tik švietimas ir mokslas.
Nūdienos lietuviškame švietime ir moksle pagrindines pareigas ir svarbiausius postus daugeliu atveju užima pareigūnai, politikai,intelektualai turintys silpną tautinio ir valstybinio patriotizmo stuburą.Tad, čia beliko mažai lietuviškumo.Ką daryti: pirmiausia atsikratyti akademinių dėstytojų ir auklėtojų ruošiančių būsimus mokytojus; tinkamai ir patriotiškai paruošti mokytojai sugebės sugrąžinti į mokyklas kokybišką ir nuosakų lietuviškumą; palaipsniui atsikratyti žiniasklaidos veikiančios liberalmarksistinės pasaulėžiūros pagrindu.Sėkmės!
Mokslininkai = gyvieji darbo ištekliai (per tai kyla visokių papildomų problemų),
mokslo įstaigos = statistinis vienetas, tokia savotiška kasetė, kurioje kartais nepageidaujamu būdu spurda tie ištekliai!
Aš tik labai mandagiai nuo savęs pridėsiu – “O tai ugdo tik švietimas ir mokslas” ir dar menas ir kultūra… Bet iš esmės labai sveikas straipsnis, su ilgėsiu prisiminiau “Mokslas ir gyvenimas”, “Mokslas ir technika”… Pagarba autoriui. Kiek atsimenu “Mokslas ir gyvenimas”, o gal ir kiti tuometiniai leidiniai buvo Lietuvos Mokslų Akademijos leidinys, pataisysite jei suklydau, o kodėl ir dabar taip nėra? Kažkas panašaus susiję su mokslu dabar (technologijos.lt), bet tai tinklalapis palaikomas šiaip mėgėjų…
Taip, pritariu – ir kultūra. Kultūra plačiąja prasme, nes ir švietimas, ir mokslas, ir menas jos sudėtinės dalys.
Dar pačioje pradžioje, kai tie abu žurnalai, paskutinį kartą išnirę, šaukėsi pagalbos, o „Lietuvos Rytas” buvo tada stipriausias, ir savaitgalio priedus leido, skambinau ten dirbusiai vyr. red. žmonai ir bandžiau pažadinti supratimą, jog labai reikia padėti jiems išlikti, bent kelis numerius per metus išleisti… Deja, tušti tekstai apie pupytes geriau. O bibliotekose abu – ir lietuviški, ir rusų žrn. (dar Chimija i žiznj) – buvo tiesiog iš rankų stvarstomi… Ir ar ne todėl to meto žmonės buvo kitokio intelektinio lygio, kultūringesni?
Iš tiesų’ui: teismus Lenkijoje nuo ES teismų praktikos baigiama atjungti (žr. dienos žinias), nes Duda nori turėti teismų struktūrą, kuri būtų pavaldi Prezidentui. Kaip tokia struktūra spręstų mokslo, istorijos ir švietimo klausimus, mums yra žinoma per Koperniką ir Želigovskį. Todėl, stiprinant valstybingumą, turėtume nepasiduoti Lenkijos Prezidento su visa Lenkija egocentrizmui ir branginti savo, kaip ES narės, teisminę struktūrą, kuri grindžiama Konstitucija.
… kurią, deja, jau gal trijų kadencijų Seimo sisteminės ,,partijos” (jų vadai savo antikonstituciniais siūlymais) stengiasi jei ne pakeisti svarbiausius principus, tai bent paprasčiausiai ignoruoti
Gerb. Valentinas, kuris visą gyvenimą paskyrė gamtos mokslų tyrimams, su nuoskauda priminė, kad tik “bėdos” atveju (šį kartą Koronos viruso), prisiminti mokslininkai. Mokyklas baigia nemažai gabių moksleivių ir išvažiuoja studijuoti į užsienį. Lyg talentingų jaunų žmonių valstybei nereikėtų. Lyg svarbiau daug dirbti su tais, kuriems ne taip gerai sekasi. Lyg nebūtų profesinio ugdymo. O gabiausieji išvažiuoja. Nelieka tam tikrų mokslo sričių mokslininkų, nėra tinkamo finansavimo, dar vėliau viską turime pirkti iš užsienio, nes savo laiku nesukūrėme vienos ar kitos mokslo laboratorijos. Turėtas jau apjungėme – sųunaikinome – sumažinome – sutaupėme.
Skaudus ir sąžiningas straipsnis.
Miša Jakobas: Ar į ugdymo pasiekimus žiūrėsime iš nuotolio?
– 15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/misa-jakobas-ar-i-ugdymo-pasiekimus-ziuresime-is-nuotolio-233-1311164?copied
Problema ta, kad Lietuvoje jauni žmones nebenoris dirbti mokslininkais, o ypač – dėstytojais.
Priežastys akivaizdžios. Pirmiausia reiktų mažinti darbo krūvius. Atlyginimų didinimas – tai tik atrinis dalykas. Taip pat aktualu, bet krūvių mažinimas – aktualiau. Tad jiems prioritetas.
Paklauskite bet kurio jauno mokslininko (beje, dažniausiai trumpam mokslininko) – dauguma pirmiausia įvardins sunkiai pakeliamą darbo krūvį ir biurokratizmą. Kodėl jaunimas neužsibūna dėstytojo (dažniausiai) ar mokslininko pareigose? Bando, bet kai dirba naktimis, atsitogos tik formalios, kai laiko visiškai nelieka asmeniniam gyvenimui – joks normalus jaunas žmogus to nepakelia. Reiktų būti visišku mokslo fanatiku, kad galėtum visko dėl mokslo atsisakyti. Tik kantrūs vyresnieji tai dar gali pakelti. O jaunimas – tikrai ne.
Prie autoriaus paskutinio sakinio dar būtina pridurti vieną žodį – „tai ugdo tik tikėjimas (religija), švietimas ir mokslas“. Būdamas šiek tieks susijęs su mokslu, vis dėlto, negaliu pritarti tokiam mokslo suabsoliutinimui. Be tikėjimo (ypač katalikų tikėjimo – suprantu, kad alkui tai kaip buliui raudonas skuduras), kitu du dėmenys yra nepakankami. Nes būtent šis dėmuo sudėlioja vertybinius pagrindus, įgalinčius tvariai ir darniai plėtotis kitus du dėmenis.
Na tikrai labai prisidėjo prie kultūros ir mokslo Džordano Bruno ir kitų mokslininkų, kitų švietėjų sudeginimas… Inkvizicija, bažnytinis “gėris”, kuris sustabdė žmonijos vystymąsi mažiausiai 1000 metų….
Neužmiršo, neužmiršo valdžia mokslo ir mokslininkų – valstybių-donorių pasitarime pažadėjo įdėti į ?ES fondą jūsų darbo vaisius! Taigi, vikriau sukitės, brangieji!