J. Jasaitis. Žiniasklaida ir… mokslininkai

…Jūs grįžote iš darbo. Dar tebėra atmintyje kolegų balsai, žingeidžios studentų akys. Dar tebedžiugina neseniai jūsų sukurto vertingo įrenginio tarptautinis įvertinimas. Gal apmąstote tęsiamo socialinio tyrimo duomenis arba būsimojo susitarimo su neseniai Lietuvoje veiklą pradėjusios garsios, bet jūsų tyrimais jau susidomėjusios įmonės aspektus. Gal skamba prasmingos mokslinės diskusijos nuotrupos, planuojate, kaip ją pratęsite… Mokslininko darbo diena – nenormuota. Giedra doro, savo tautos labui dirbančio tyrėjo nuotaika.

Įsijungiate populiaraus televizijos kanalo žinių laidą. Natūralu, kad tikitės, jog apie jūsų universitetą, fakultetą ar laboratoriją praneš ji visuomenei džiugias naujienas. Net ir gaudamas gerokai kuklesnį už kitų valstybių tyrėjus atlygį ir tyrimų finansavimą, šiandien jau ne kartą girdėjote: „Tai – unikalu, sveikiname…“

Ekrane pasirodo priklijuotomis manekenų šypsenomis pasidabinę žavūs diktoriai ir diktorės, bet jau po akimirkos juos užgožia košmariški vaizdai. Pasigirsta to paties diktorius įsiteikiantis balselis: „Žinias pradėsime nuo kraupios nelaimės…“ Šmėkščioja avarijose sumaitoti automobiliai, paramedikas tiesia marškas, uždengdamas žuvusiųjų kūnus… Penkiaaukščio laiptinė, galinti bet kada užgriūti ant atsitiktinio praeivio. Griūvanti ne todėl, kad išryškėjo kažkoks namą stačiusiųjų brokas, o dėl to, kad neseniai jame butą nusipirkęs kažkoks veikėjas sumąstė perplanuoti įsigytą erdvę ir išgriovė gelžbetonio blokus laikiusią atramą. Narsiai toje pačioje laiptinėje žirgliojantis ir televizijos kameroms viską aiškinantis miesto šeimininkas, žadantis surasti ir nubausti kaltininką, kuris čia pat rodo, jog turėjo visus leidimus tą atramą griauti…

O štai ir „švelnesnis“ siužetas: prakeiksmais besisvaidantis ir besikeikiantis žmogysta gąsdina mamą, kuri ką tik sudraudė pyplį, galvotrūkčiais neriantį į judrią gatvę. „Principingas visuomenininkas“, vaizduojantis vaikų teisių sergėtoją , ko gero tikėjosi, kad išsigandusi moteris duos jam bent „ant alaus“, bet ši nesusigaudė, į ką visa tai išvirs ir net siaubo sapne negalėjo numatyti, kad kokiu košmaro ir absurdo spektakliu bus gerą pusmetį ne tik sotinami jau kelių televizijos kanalų žiūrovai, kiek darbo turės klerkai ir „ekspertai“, kiek iš vargano šeimos biudžeto teks sukišti advokatams neva už viduramžiškus auklėjimo būdus ir t. t.

Gal po kažkurios tokios laidos mokslininko bendradarbiai pabandys aiškintis, kodėl apie tokį reikšmingą kolegos atradimą nebuvo net užsiminta, bet greičiausiai išgirs, kad žiūrovų tokie siužetai visai nedomina. Juk universitete niekas nesusprogo, neapdegė, nepateko į komą… Anokia čia naujiena, kad lietuvio mokslininko sukurti biofiltrai sugrąžintų į normalią būseną netoli kiaulių fermos nuo jos dvoko dūstančius gyventojus, nes naujieji įrenginiai ne tik valo taršalus iš oro, bet ir sugeria nemalonius kvapus. Žiniasklaidos atstovui tai visai nesvarbu, nes juk … ferma ir yra ferma, kiaulių srutos visada dvokia, o tie kaimiečiai prie visokių smarvių pripratę. Na, negali taip būti, kad nedvoktų, kad gyvulių mėšlas virstų dujomis ir elektra, kurios kiekis tenkina nemažos gyvenvietės poreikius…

Regioninė politika, žiedinė ekonomika, beatliekinės technologijos, gyvenvietės patrauklumas, sumažėjusi emigracija, bendruomenių iniciatyvos… Kur? Čia, Lietuvoje? Ne, to negali būti… Žymiai daugiau žiūrovų ir klausytojų dėmesio sulauks graudenimai, kad greitai Lietuvoje mūsų nebeliks ne pusantro milijono. Todėl jau nebestebina, kad žiniasklaidos atstovės užklaustas pašnekovas iškart jai sako: „Neturiu kuo jūsų nudžiuginti. Visi įrenginiai veikia, produkcijos paklausa auga, diegiame naujas technologijas, atlyginimai kyla, nors ir ne tiek, kiek norėtųsi. Na, nėra tų blogų naujienų…“ Kiek sumišusi atstovė dar bando kažką nerišliai lementi apie tai, kad ir geros naujienos yra naujienos ir skuba baigti pokalbį.

Neseniai Seime įvyko konferencija, skirta neeilinei akademinės bendruomenės sukakčiai – Lietuvos mokslininkų sąjungos 30-mečiui. Renginys buvo tiesiogiai transliuojamas internetu. Kadangi tai buvo įprastinė darbo diena – pirmadienis, natūralu, kad daugelis dirbančių tyrėjų ir orientavosi į galimybę stebėti diskusiją patogesniu metu – po darbo. Tačiau norinčiai visuomenę informuoti žiniasklaidai buvo puikiausios galimybės tai padaryti tiek tą pačią, tiek kitą dieną. Deja, salėje jos atstovų nebuvo. Nebuvo ir jokio pranešimo apie jubiliejinę sukaktį, nė trumpučio siužeto. Tiesa, dar nesibaigus konferencijai, prišoko vienos radijo laidos atstovė ir pasiūlė čia pat, šalia laiptų referuoti apie renginį. Išgirdusi, kad galėčiau tai padaryti tik po keliolikos minučių, liko labai nepatenkinta, nes interviu esą jai reikia čia pat, dabar. Netrukus grįžau, bet jos jau niekur nesimatė.

O juk papasakoti tikrai buvo apie ką. Kaip Lietuvoje dar šeimininkaujant svetimai kariuomenei susirinko mokslininkai į savo pirmąjį suvažiavimą, kaip jie aptarinėjo būsimus darbus Lietuvos labui. Mokslininkai ir kita kūrybinė inteligentija buvo daugelio Sąjūdžio iniciatyvų varomoji jėga. 1989 m. spalio 7-oji liko įsiminta iki gyvenimo pabaigos. Milžiniškos viltys, tikėjimas galimybe po priespaudos 50-mečio pajusti laisvę, pasitikėjimas savimi ir kolegomis. Vargu ar daugelis įsivaizdavo, kad sulauksime savo veiklos 30-mečio. Bent jau koks jis bus, kaip atrodys Lietuva, jos universitetai ir institutai, kažin ar galėjome tada numatyti.

Tiesiai sakant, ateitį įsivaizdavome kitokią. Daug šviesesnę ir viltingesnę. Ir tikrai ne su taip sumenkusiu gyventojų skaičiumi, ne su daugiau kaip pusę uždarytų Lietuvos mokyklų, kurios galėjo pagrįstai didžiuotis tiek savo daugelio dešimtmečių istorija, net ne su abiturientais, kurių esą net 80 proc. tik ir telaukia, kaip gaus atestatą ir paskubomis paliks tėvų žemę. Ne su tais studentais, kurių didelė dalis negali įvardinti jokios konkrečios vietovės Lietuvoje, su kuria juos sietų stiprus dvasinis ryšys, į kurį norėtųsi vėl ir vėl sugrįžti. Ne su tokiais jų tėvais, kurie įsitikinę (maža to, jie TVIRTAI „žino“), kad mūsų universitetai – prasti, laboratorijos – atsilikusios, o dauguma dėstytojų tokie, kurie laiko bandą dvesiančių šunų, uždarytą kažkur sodo namelyje, o dėsto tik todėl, kad patys nesugebėtų kurti verslo. Prie tokio jų įvaizdžio stipriai prisidėjo mūsų pastarojo laikmečio žiniasklaida, kuriai atrodo didžiausias malonumas – kasdien apvemti Lietuvą. Kiek patyčių, kiek prasto skonio „juokelių“ prilaidyta  Seimo pirmininko – studentų ir kolegų tikrai gerbiamo profesoriaus adresu Tik ir girdėjome: „kėdė, „postas“ ir pan. Ir kodėl? Nejaugi tik todėl, kad įdomiau ne jo graži veikla šiame poste. Ne mokslo darbai (apie kuriuos retas „žiniasklaidininkas“ vargu ar išvis girdėjęs), o susireikšminusio jo buvusio studento intrigėlės, pirmiausia griaunančios ne kieno kito, bet jo paties autoriteto likučius, kenkiančios viso Seimo ir net visos Lietuvos įvaizdžiui.

Bet ne visi išlakstėme. Padirbėjome ir užsieniuose, skaitėme paskaitas ir vedėme seminarus dešimtyse artimų ir tolimų šalių, stažavomės užsienio universitetuose, patys organizavome ir dalyvavome kitų organizuotose konferencijose ir simpoziumuose, skelbėme straipsnius pripažintose duomenų bazėse. Taigi absoliuti dauguma kolegų nesijaučia niekuo blogesni už tų pačių sričių specialistus užsieniečius. Kai kuriose srityse jie stipresni, kai kuriose – mes, nors mūsų finansavimo rodikliai skiriasi ne procentais, o kartais.

Gruodžio antrą penktadienį mes, Lietuvos mokslininkai, susirinksime į savo antrąjį Visuotinį suvažiavimą. Kad pasitartume, apie tai, kas svarbiausia. Kaip sugrąžinti valstybės strategiją prie pagrindinio tikslo – apsaugoti žmonių išteklius, kad gebėtume savo piliečių talentą ir širdį pasitelkti valstybės pažangai. Kad panaudotume valstybės gelmių geoterminius išteklius, įdiegdami tokias patalpų šildymo ir vėdinimo sistemas, kurios leistų gyventi daug patogiau, pigiau ir švariau, o svarbiausia – neteršiant atmosferos. Kad įdiegtume išradimus, sukurtus ne tik didžiuosiuose universitetuose, bet ir atokesnių vietovių išradėjų rankomis. Kad parodytume, kokie giluminiai procesai skaldo mūsų visuomenę. Kad parengtume tokią visuomenės informavimo metodologiją, kuri leistų ugdyti išprususią, kultūringą pilietinę visuomenę. Kad Lietuva taptų vėl patraukli jos tautai.

Autorius yra socialinių mokslų daktaras, profesorius, laikraščio „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius