Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas kviečia pažinti ir išmokti panaudoti išskirtinius augaluose slypinčius turtus. Kaip teigia Botanikos sodo mokslininkai, šios įgytos žinios yra svarbios kasdien – ne tik tuomet, kai susiduriame su sveikatai pavojingomis ligomis. Apie šiuo metu VDU Botanikos sodo Pomologijos mokslo sektoriaus kolekcijose pražydusius augalus, jų vertingąsias savybes ir panaudojimo būdus pasakoja mokslo darbuotoja dr. Laima Česonienė.
Stiprina imuninę sistemą
Pavasaris skubina ypatingus vaisius vedančių augalų prabudimą. VDU Botanikos sode iš viso pasaulio surinktos augalų rūšys, nokinančios vertingus vaisius, tiriamos ne vienerius metus. Būtina išsiaiškinti ne tik vertingąsias vaisių chemines savybes, bet kiekvienos naujos rūšies auginimo galimybes Lietuvoje. Todėl mokslo darbuotoja dr. Laima Česonienė pasakoja apie kruopščiai atrinktus ir įvertintus augalus, kurie puikiai auga mūsų klimato sąlygomis.
Šiemet ankstokai žiedus skleidžia melsvauogis sausmedis (Lonicera caerulea L.) Tiesa, jis jau buvo prabudęs ir gruodžio mėnesį. Tiesiog tuo metu vyravę šilti orai apgavo, ir melsvauogis sausmedis bandė žydėti dar prieš Naujųjų metų sutikimą. Juk tai tikras Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose užgrūdintas augalas – ten natūraliai auga ir nokina uogas miškuose. Augalas nėra reiklus: pumpurai jau skleidžiasi, kai vidutinė paros temperatūra pakyla vos iki +3°C. Tad jo gelsvi žiedeliai jau atsivėrė saulei, nors buvo šiek tiek stabtelėję, kai prasidėjo stiprios šalnos, o dabar jau žada gausų pirmųjų uogų derlių. Šis uoginis augalas populiarus sodininkų mėgėjų tarpe, net pradedama jį auginti ir didesniuose plotuose. Krūmų derlingumas labai priklauso nuo apšvietimo sąlygų, todėl VDU Botanikos sode gausi melsvauogio sausmedžio veislių kolekcija auga atvirame, saulės apšviestame plote.
Atrodo, kad šiemet jo uogas bus galima ragauti gana anksti, gal net nuo gegužės vidurio. Tolimųjų Rytų tautos sausmedžio uogas labai vertina: valgo šviežias, gamina vynus, sultis, sirupus, kisielius ir kompotus, o sausmedžių uogienė laikoma viena iš skaniausių. Ypač daug jose yra geležies, o jodo rasta 10–12 kartų daugiau nei burokėliuose ar vynuogėse. Jau ir uogų spalva rodo, kad tai ypač vertingų augalinių dažų – antocianinų, o taip pat ir kitų polifenolių šaltinis. Vitamino C jose nėra daug, bet 100 g uogų patenkins suaugusio žmogaus dienos poreikį. Melsvos uogos puikiai malšina troškulį, mažina nuovargį. Rytų šalių liaudies medicina jas vertina kaip imuninę sistemą stiprinančią ir tonizuojančią priemonę. Taigi pavasarį, kai būsite pavargę nuo siautėjusių virusų, kai pritrūksite būtiniausių vitaminų, sauja sausmedžio uogų tikrai atgaivins. Džiovintos uogos puikia išsaugoja vertingąsias savybes, tad jų atsargų verta pasiruošti.
Naikina pavojingas bakterijas
Gausiai žiedais aplipę ir geltonžiedės sedulos (Cornus mas L.) šakutės, nors lapų dar augalai ir neišskleidė – tai visiškai įprasta šios rūšies augalų vegetacijos tvarka. Geltonžiedė sedula – vertingas daugiametis dekoratyvus medis ar krūmas, užaugantis iki 2–5 metrų aukščio. Šio augalo mediena labai kieta ir tvirta. Vaisiai vartojami maistui tiek švieži, tiek perdirbti, tačiau jų derliaus dar teks palaukti iki rugpjūčio ar net rugsėjo mėnesio. Geltonžiedės sedulos vaisiai tinka uogienėms, džemui ar marmeladui gaminti. Ten, kur šis augalas paplitęs natūraliai – Kaukaze, Ukrainoje, Moldavijoje, Mažojoje Azijoje – šviežiais ar džiovintais vaisiais gardinami įvairūs mėsos patiekalai, plovas.
Vaisiai sukaupia įvairiausių biologiškai aktyvių junginių, mineralinių medžiagų. Liaudies medicina pataria geltonžiedės sedulos vaisius valgyti sergant žarnyno, skrandžio ligomis, o moksliniai tyrimai rodo, kad juose esantys fitoncidai sunaikina įvairias ligas sukeliančias pavojingas bakterijas. Senovės Graikijoje geltonžiedės sedulos vaisius netgi sūdydavo kaip alyvuoges. Auginami ir kaip dekoratyviniai augalai. Gražiai atželia nugenėjus, todėl tinka gyvatvorėms. Geltonžiedė sedula vertinama ne vien dėl maistinių ir vaistinių savybių, bet ir dėl tvirtos, kietos medienos, iš kurios gaminamos tvirtos lazdos, įrankių rankenos, sagos. Žievė naudojama dažų gamybai, odos pramonėje.
Tonizuoja ir stiprina
Šiemet anksti bunda ir dar vienas Lietuvoje kol kas mažiau žinomas vaisinis augalas – gausiažiedis žilakrūmis (Elaeagnus multiflora Thunb). Prieššventinę savaitę buvo stebima jo ūglių augimo pradžia, o gelsvi ar kreminiai malonaus kvapo žiedai pasirodys gegužės mėnesį, o gal ir anksčiau. Šis augalas vertas didelio sodininkų dėmesio. Jis išskirtinai dekoratyvus ne tik dailios lajos formos, bet ir dėl įdomių lapų: jų viršutinė pusė yra žalia, o apatinė – sidabriška, padengta rusvais žvyneliais. Tad ir dabar, pradėdamas vegetaciją, augalas skleidžia įdomius pirmuosius „raibus“ lapelius. Dėl žvyneliais pasidengusių ūglių krūmas dekoratyvus ir žiemą, ir vasarą. Žiedų aromatas privilioja daug vabzdžių apdulkintojų, tame tarpe ir bičių.
Raudoni, kartais oranžiniai vaisiai sunoks liepos–rugpjūčio mėnesį. Jų odelė žvilga nubarstyta sidabriniais taškeliais, tai irgi pateisina augalo vardą. Žilakrūmis yra artimas šaltalankio giminaitis, tad ir vaisių cheminė sudėtis verta dėmesio. Juose randama nemažai askorbo rūgšties, karotinoidų, polifenolinių, pektinų ir mineralinių medžiagų. Ypač dideli askorbo rūgšties kiekiai rasti gausiažiedžio žilakrūmio lapuose ir žieduose. Žilakrūmis atkeliavo iš Rytų šalių, natūraliai ši rūšis yra aptinkama Kinijoje, Korėjos pusiasalyje ir Japonijoje, tad jis taip pat užima svarbią vietą Kinijos medicinoje. Vaisiai naudojami kaip gydanti ir profilaktinė priemonė, jie pasižymi tonizuojančiu ir stiprinančiu poveikiu, gerina kraujotaką. Kinijoje vaisiai dėl didelio rauginių medžiagų kiekio yra naudojami sergant žarnyno ligomis. Lapų ir vaisių nuoviru galima skalauti gerklę, vilgyti sunkiai gyjančias žaizdas.
