J. Vaiškūnas. Romualdas Ozolas ir paveldosaugos sąjūdis (nuotraukos)

Pranešimas skaitytas Lietuvos kultūros paveldo globos tarybos sukūrimo 30-osioms metinėms skirtoje konferencijoje „Paveldosaugos sąjūdis 1989–2019 m.“ Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje, 2019 m. kovo 18 d.

Pažymėdami 1989 m. kovo 18 d. įsteigtos visuomeninės Lietuvos kultūros paveldo globos tarybos (LKPGT) 30-ąsias metines, aptariame paveldosaugos sąjūdžio reiškinį ir jo vaidmenį mūsų Tautos žygyje į laisvę ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Žvelgdami per trijų dešimtmečių filtrą pažymime, kad paveldosaugos sąjūdis ir į nepriklausomybę atvedęs pilietinis-politinis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – neatskiriami dalykai. Galime šių sąjūdžių nueitą kelią įvertinti peržvelgę istorines datas ir įvykių chronologiją, tačiau galime šį kelią perteikti ir per vieno žmogaus gyvenimo kelią. Toks žmogus buvo Romualdas Ozolas, į kurį Lietuvos paveldosauga, paveldosaugos sąjūdis ir Persitvarkymo Sąjūdis buvo giliai įsismelkęs ir kuris buvo šių reiškinių kojos, rankos, širdis ir galva.

Nors mūsų konferencijos atskaitos data pasirinkta 1989 metai, kai paveldosaugos sąjūdis jau įsikūnijo visuomeniniame Lietuvos kultūros paveldo tarybos (LKPGT) steiginyje, tačiau Lietuvos ir Ozolo paveldosaugos sąjūdžio pradžia vėrėsi daug anksčiau.

R. Ozolo žygio į Persitvarkymo Sąjūdį pradžia – studijos Vilniaus universitete, ten jis, be kita ko, susiduria su kraštotyrine veikla: studijuodamas keletą metų dirba Lietuvos kraštotyros draugijoje (LKD), o 1970 m. jau dalyvauja LKD ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (LKLI) kompleksinėje ekspedicijoje Dūkštose, 1973 m. – Luokėj. Čia R. Ozolas bando rasti savo tyrimo nišą.

Iš tuometinių jo bendražygių teko girdėti, kad buvo net pasišovęs rinkti „liaudies filosofijos“ medžiagą… nes, kaip pastebi Vaclovas Bagdonavičius, „folkloristų, etnografų, kalbininkų susitelkimas į faktų paieškas ir jų fiksavimą jo paties itin nežavėjo, nors tame triūse jis ir matė didelę prasmę“ [1].

„Tačiau, – prisimena V. Bagdonavičius, – ypatinga ir tam tikra prasme lemtinga jam buvo pažintis su Vilniaus kraštotyrininkų klubo statusu aštuntajame dešimtmetyje trumpai veikusiu Ramuvos sambūriu. Vėliau šis sambūris tapo Vilniaus universiteto Ramuva. Ramuvos veikimo tikslas pranoko minėtų kompleksinių kraštotyrinių ekspedicijų tikslus – rinkti ir kaupti benykstančią etnografinę ir tautosakinę medžiagą, kuri, išsaugota muziejų ar mokslo įstaigų saugyklose, ateities kartoms liudytų apie buvusios etninės kultūros istorinę ar estetinę vertę. Ramuva susikūrė ne tam, o tam, kad nesunyktų pati tauta, kad neužgestų, o naujai įsipliekstų josios puoselėta ir gyvybės dar nepraradusi dvasinė kultūra“ [2].

Ramuvos judėjimo siekiai ir tikslai padarė didelę įtaką R. Ozolo filosofinių ieškojimų ir pažiūrų krypčiai bei turiniui. Pasak V. Bagdonavičiaus, „viena vertus, R. Ozolas čia atranda savo filosofijos šerdies gyvastį, kita vertus /…/ R. Ozolo tautinės filosofinės nuostatos /…/ padaro didelę įtaką Jono Trinkūno įkvėptos Ramuvos ideologijai“ [3].

Ramuvos žygis į tautos dvasinių vertybių rinkimą ir puoselėjimą, siekiant perimti protėvių pasaulėjautos pajautą ir pritaikyti ją tautos dabarties gyvybiniams poreikiams atliepia R. Ozolo tautos išlikimo ir jos nepakeičiamo vaidmens žmogaus būčiai šiandienos pasaulyje filosofija.

1986–1988 m. M. Gorbačiovo paskelbtos pertvarkos fone viešumon kyla neformalūs paveldo apsaugos judėjimai. Svarbų impulsą susitelkti davė brutalūs sovietų valdžios bandymai naikinti žymiausius Lietuvos kultūros paminklus – 1986 m. rudenį giluminiais plūgais išvagotas Kernavės Pajautos slėnis, kuriame archeologai ką tik buvo atradę viduramžių miesto („Lietuvos Pompėjos“) kultūrinius sluoksnius, vėliau Švenčionių rajone buvo suarta Kretuono akmens amžiaus gyvenvietė.

Tuo metu susikūrę visuomeniniai „Talkos“ ir jaunimo paminklosaugos klubai surengė daug akcijų, piketų ir, žinoma, talkų, skirtų paveldo išsaugojimui: buvo paviešintas Vilniaus Šventaragio slėnio kultūrinių sluoksnių barbariškas niokojimas tiesiant Vilniaus arkikatedros (tuo metu – dar Paveikslų galerijos) ventiliacinės sistemos komunikacijas, viešai kritikuoti „Gedimino sapno“ restorano statybos planai Gedimino kalno papėdėje, pasipriešinta sumanymui statyti viešą tualetą Gedimino kalno viršūnėje, užkirstas kelias ketinimams nugriauti Vilniaus Tilto g. 6-ąjį namą ir kt.

Į šį įsiplieskusį paminklosaugos sąjūdį aktyviai įsijungia ir R. Ozolas. Man, kaip šio judėjimo dalyviui, pirmą kartą susitikti su juo tenka Vilniaus universitete, kada mudu su bendražygiais Gintaru Songaila ir Nagliu Puteikiu kreipiamės į jį, kaip į Komunistų partijos narį, tarybinio kultūros fondo Lietuvos skyriaus (LKF) steigiamosios konferencijos (Vilniuje, Menininkų rūmuose, dabar Prezidentūra), vykusios 1987 m. balandžio 3 d., išvakarėse.

Nuo to laiko R. Ozolas aktyviai palaiko ryšius su neformalaus paveldosaugos judėjimo klubais ir tampa jų idėjiniu lyderiu ir ideologu. 1988 m. vasario–birželio mėnesiais pasirodžiusiuose rašiniuose jis konceptualiai pagrindžia paveldosaugos reikšmę tautos istorinės atminties išlikimui. R. Ozolo fenomenalus gebėjimas į čia ir dabar vykstančius įvykius žvelgti iš plačių filosofinių aukštumų ir apmąstyti juos laike ir erdvėje kaip svarbias nenutrūkstamo visuotinio sąryšio grandis leido jam sureikšminti mūsų kasdienį veikimą, žadino kiekvieno iš mūsų atsakomybę, budino galią ir pasitikėjimą savo jėgomis. R. Ozolas vieno senamiesčio statinio likimą gebėjo sujungti su viso senamiesčio likimu, „o paties senamiesčio likimą susieti su visos tautos likimu“ [4]. „Senamiesčių regeneravimo tikslas yra tautos ATEITIS, t. y. ne kokio nors namo, kvartalo, epochos, viso senamiesčio ar net visų senamiesčių atkūrimas, o tai, ką šituo atkūrimo darbu nori SUKURTI savo miestų atkūrimą vykdą žmonės“ [5], – rašė R. Ozolas.

Didelis netikėtumas net mums, neformalių paveldo klubų atstovams, buvo R. Ozolo atviras laiškas, paskelbtas 1988 m. birželio 25 d. savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Šiuo laišku R. Ozolas viešai kreipėsi į „Talkos“ klubą, ragindamas imtis sovietų valdžios dar 1986 m. nugriauti pasmerkto Vilniaus istorinio namo Tilto g. 6 išsaugojimo perduodant jį „Talkos“ klubo žinion. Žinoma, tokiam radikaliam veiksmui nei valdžia, nei „Talka“ tada nebuvo pribrendusi. Bet tai buvo viešas mūsų visuomeninių pastangų pripažinimo veiksmas, įkvepiantis dar ryžtingiau veikti ir eiti pirmyn.

R. Ozolui paveldas – tautosaka, etnografija, piliakalniai, senamiestis ir jo statiniai – nebuvo savitikslės kultūros metaforos. Tai jam buvo žodinė ir daiktinė Tautos savasties raiška, pati savastis. Gal galima pasakyti dar stipriau – pati kultūra, regis, jam nebuvo savitikslė, o tik priemonė Tautai išsilaikyti ir per tai geriausiai apreikšti savo gyvybines ir kūrybines galias.

Teigiu tai dėl to, kad suprastumėm R. Ozolo gyvenimo kryptį. Jis ėjo ten, kur jautė, manė ir tikėjosi galįs skalsiausiu būdu pasitarnauti Tautai. Lituanistika, filosofija, tautosaka, etnografija, baltų tikėjimas, leidyba, kultūros paveldas, Persitvarkymo Sąjūdis, lietuvybė, politinė veikla, atgimimo istorijos rašymas… – viskas, ką darė Ozolas, buvo skirta lietuvių tautos savasties gyvybinių galių stiprinimui ir kūrybinei sklaidai. Tad ir Lietuvos pasidavimas naujosios sąjungos – Europos Sąjungos – globai ir neapgalvotas sąmoningai nekontroliuojamas atsivėrimas visuotiniam globalizmui R. Ozolo nedžiugino. Jis iki gyvenimo pabaigos išliko ištikimas nepriklausomos, savigarbios Tautos idealui. Tai atspindi ir jo politinė veikla.

2008 m. jis dalyvavo įsteigiant Lietuvių tautinį centrą ir buvo narys nuo jo įkūrimo.

2012 m. buvo Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ apskritojo stalo pirmininku ir aktyviai veikė šiam tautinės pakraipos junginiui siekiant vietų Seime.

Nepaisant laisvo gyvenimo ir ekonomikos augimo dešimtmečių, Lietuvos paveldo apsauga priėjo kritinę ribą. Dabar ne svetimųjų priespauda, o savų tautinių piniguočių gobšumas ir neveikli valdininkija stumia mūsų istorijos skersvėjuose išsaugotas vertybes pražūtin. Išsivadavę iš sovietinės priespaudos, papuolėme į kur kas pavojingesnes laukinio kapitalizmo pinkles, kuriose klimpsta ne tik tautinių paveldosaugos valdininkų, bet ir Seimo bei visuomenės balsas.

Ir dabartinė kova dėl paveldo išsaugojimo, regis, jau yra daug sunkesnė ir pavojingesnė nei sovietmečiu. Tik štai Ozolo jau nebėra tarp mūsų.

Nuo įsimintino 1987 m. balandžio gyvenimo takas, kuriuo ėjau, susiliejo su R. Ozolo keliu ir nė per žingsnį nuo jo nenutolo. Romualdui buvau kitos, jaunesnės kartos, atstovas, jis buvo mokytojas, pavyzdys, autoritetas… Tebėra ir dabar. Ir, manau, liks sektinas pavyzdys iki gyvenimo pabaigos. Mano mobilus telefonas teberodo Ozolo numerį…

Jaučiu – Romualdas Ozolas tebeeina priekyje mūsų, ta pačia kryptimi, ir mums byloja: atėjo lemiamas metas – jei dabar nesugebėsime susivieniję atsispirti Lietuvos dvasios ir tapatybės griovėjams, sutelkusiems savo rankose kapitalą ir politinę valdžią, tai užsimiršę mirsime. Kultūros paveldas – materiali mūsų pačių tapatybės raiška, mūsų tautos išminties ir dvasingumo knyga, kurioje surašyti mūsų visų bendrą atmintį saugantys žodžiai. Išsaugokime paveldą ir jis išsaugos mus.

____________________

1. Bagdonavičius V. Romualdas Ozolas ir visuomeniniai kultūriniai judėjimai // Alkas.lt, 2015 05 15.
2. Ten pat.
3. Ten pat.
4. Są jūdžio ištakų beieškant. Nepaklusnių jų tinklaveikos galia. Red. Jūratė Kavaliauskaitė, Ainė Ramonaitė. Vilnius, Baltos lankos, 2012, p. 207.
5. Ten pat.