Norėdami atkreipti dėmesį į atsakingą vienkartinių pakuočių vartojimą Kauno marių regioninio parko direkcija inicijavo akciją, kuria nori paskatinti kavos/arbatos vartotojus nepalikti vienkartinių puodelių gamtoje. Ypač dabar, kai visi bėga nuo virusų į gamtą.
Šį saugomos teritorijos atstovų pasiūlymą priėmė lietuviško kapitalo degalinių tinklas „Emsi“. Jeigu šioje degalinėje pakabintame plakate išvysite ant kupros puodelį tempiantį skruzdėliuką – Kauno marių regioninio parko direkcija skatina nenumoti ranka į jo žinutę.
Kava išsinešti jau yra tapusi neatsiejama dažno žmogaus kasdienių įpročių dalimi. Nuolat augant kavos ir arbatos popieriniuose ar plastikiniuose puodeliuose vartojimui, daugėja ir pačių puodelių skaičius. Skubantiems žmonėms tai ypač patogu. Tačiau nepatogu gamtai. Jau kelintus metus iš eilės tai pastebime Kauno marių pakrantėse, pažintiniuose takuose, kur paliekami kalnai vienkartinių pakuočių, o ypač puodelių. Iš pastarųjų dizaino galima atlikti tyrimą ar tiesiog pastebėti, kurio degalinių tinklo kava mėgiamiausia. Tačiau svarbu ne rinkos tyrimai, o aplinkos kokybė.
Kasdien susiduriant su nemaloniais radiniais gamtoje, tampa aišku, kad vienas lauke ne karys. Būtina, kad paprasta, bet svarbi žinutė „Ką atsinešei – išsinešk“ pasiektų kuo daugiau vartotojų. O ypač ten, kur prasideda tokio puodelio kelionė. Todėl idėjos sumanytojai kreipiasi į įvairių degalinių tinklų atstovus, kad suteiktų gamtai galimybę būti „išgirstai“ – užbėgti įvykiams už akių, kad puodelis savo sąlyginai trumpos gyvenimo kelionės, kurią pradėjo parduotuvėje, nebaigtų gamtoje. Siekdami įgyvendinti šį tikslą, sumanytojai kvietė kavos pardavimo vietose (bent esančiose arčiausiai Kauno marių regioninio parko) pakabinti prevencinius plakatus, kurie perduos žinutę kiekvienam kavos pirkėjui ir primins atsakomybę. Bendradarbiauti ir prisidėti prie švaresnės aplinkos išsaugojimo sutiko vienintelė – UAB „Emsi“. Organizacijos atstovai pasiūlė plakatus pakabinti ne tik Kaune, bet ir kitose Lietuvos vietose esančiose jos tinklo degalinėse.
„Emsi degalinėse galite pamatyti šūkį „Mes už Lietuvą“. Mes galime pridėti vieną esminį žodį, kuris atspindi mūsų bendrą siekį – „Mes už švarią Lietuvą!“ Kartais žmonėms reikia tik priminti. To ir siekiame šia akcija. Tai labai paprastas veiksmas, kuris gali daug nulemti, o rezultatas džiuginti daugybę aplinkinių, juk visi norime lankytis gražiose, švariose vietose. Siaučiant virusui vis daugiau žmonių keliauja į gamtą pakvėpuoti grynu oru ilgesniam laikui, tad tikėtina, kad atsineša ir maisto bei gėrimų vienkartinėse pakuotėse. Todėl svarbu ir kultūrinė higiena – išsinešti, ką atsinešei“ – teigia KMRPD atstovai.
Kadangi vienkartiniai puodeliai sunkiai perdirbami, dideli kiekiai ilgai irstančios medžiagos aplinkoje lieka ilgam. Be to, žinomi atvejai, kai jie ne tik teršia estetiškai ir fiziškai, bet ir gali sukelti rimtų problemų gyvūnams (pvz. kai smulkieji gyvūnai įstringa puodeliuose ir nebegali ištrūkti, dėl to susižaloja ar žūva). Vienkartinis puodelis paprastai būna sudarytas iš 95 proc. popieriaus, 5 proc. polietileno sluoksnio (dengto iš vidaus). Būtent polietileno sluoksnis ir yra kliūtis perdirbti, nes apsunkina popierinio puodelio išplaušinimą. Lietuvoje per metus į sąvartynus nugula apie 40 mln. tokių puodelių, o vienkartinių popierinių puodelių gamybai per metus iškertama net 20 mln. medžių.
Lietuva su kitomis 13 Europos valstybių kovo mėnesį Briuselyje pasirašė Europos plastiko paktą, skirtą kovai su vienkartinio plastiko gaminių ir pakuočių vartojimu bei plastiko tarša. Paktą pasirašiusios šalys įsipareigojo mažinti nereikalingo plastiko naudojimą, skatinti pakartotinį naudojimą, perdirbimą ir perdirbto plastiko naudojimą naujuose gaminiuose. Vengti ir atsakingai naudoti vienkartinio plastiko gaminius turėtu būti ir kiekvieno sąmoningo piliečio atsakomybė, pradedama skiepyti nuo mažens, o ekologinis suvokimas tapti tokiu savaime suprantamu įpročiu, kaip poreikis atsigerti kavos.
Dalis tų puodelių LABAI praverčia ūkyje. Kas kaip panaudoja
– kas sėkloms daiginti, kad vėliau, perkirpę, su visa ta žeme ir nesujudintomis šaknimis persodintų į lysvę ar lovelį balkone,
kas dirbtuvėje ar juodajame kambarėlyje visokio dydžio varžtams bei vinutėms surūšiuoti,
kas įv. valymo ar ir dezinfekcijos darbams – kad nereiktų geresnių indų tam naudoti,
o aš, kad save nuo BAISAUS pavojaus apsaugočiau:
Anksčiau, kai į puodelį, kur mirko linų sėmenys, kišdavau smulkintuvą, tas niekšas visada aptaškydavo mane nuo galvos iki kojų, o puodelyje mažai ko belikdavo. Kol nesugalvojau pasinaudoti tuščiu indeliu nuo grietinės – išpjoviau jo dugną, perkirpau per visą aukštį, ir dabar visada lyg sijonu apgaubiu juo smulkintuvą. Taip aš tą chuliganą pastačiau į vietą, ir indelio jau niekas negali kaltinti, jog jis, nevykėlis, yra vienkartinio naudojimo.
Ne „juodasis kambarėlis“, o „uošvės kambarėlis“! Užsirašykite minusą. Kaip taip galima iškraipyti Lietuvos architektūros ir statybos istoriją?
O, o, man gėda!. Man tokia gėda… 🙁
Maldauju niekam neprasitarti apie tai, kad tądien po vakarykščio taip viską painiojau… (Turiu galvoje, jog skaičiau ir klausiau, ką Seimo didžiažmogos dar Lietuvai numato )
joo.. iš tikro fainai, kai turim patogias pakuotes, bet į gamtą nusinešus ir suvalgius turinį vis dėl to reiktų po to ir išsinešti. išmesti, perdirbti..:)
Kaip tada Lietuvėlę iškuopėme? Skraidyklių tada dar nebuvo, teko pėsčiuoti, kiekvieną cm2 patikrinti.
Nepamenu, ar ekologinių žygių dalyviai patys sugalvojo, ar iš Čekijos moksleivių nusižiūrėjo. Pastarieji sugalvojo, kad vasaros stovyklose atostogaujantys moksleiviai gali prasmingai laiką leisti – rengti žygius po stovyklų apylinkes ir patikrinti, ką su atliekomis, nuotėkomis daro aplinkinės įmonės, fabrikai, ūkiai. Per kelias vasaras stovyklautojai pasiekė stulbinamų rezultatų.