Jurbarko viešojoje bibliotekoje istorikas dr. Vytenis Almonaitis paskaitoje „Pirmasis Bajerburgas: kur kryžiuočiai žadėjo įkurti užkariautos Lietuvos sostinę“ pristatė dvi nuomones apie šios Kryžiuočių ordino pilies išdėstymą. Pasak KPD Tauragės skyriaus vyriausiosios specialistės Margaritos Karūnienės, paskaita iškėlė klausimų, į kuriuos jurbarkiečiai norės dar daugiau atsakymų ar viešos diskusijos.
Istoriografijoje įsigalėjusi nuomonė apie Kryžiuočių ordino siekį įkurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje stiprią pilį – būsimą atraminę bazę Ordino žygiams į Lietuvą ir užkariautos Lietuvos administracinį ir religinį centrą – susijusį su maždaug 2 km į vakarus nuo Veliuonos, Nemuno ir Gystaus santakoje, esančiomis dviem kalvelėmis, vadinamomis Pilaitėmis. Kultūros vertybių registre nurodoma: „manoma, jog čia stovėjo 1337 m. kryžiuočių pastatyta bevardė pilis, kurią netrukus sunaikino lietuvių kariuomenės
antpuolis, kitų teigimu, čia randama Vokietijos imperatoriaus Liudviko Bavariečio 1336 m. statyta Bajerburgo pilis“. Kalvelės per šimtmečius nuniokotos gamtos bei žmonių veiklos: pietinė jų dalis nuplauta Nemuno potvynių metu, 1923-1925 m. čia buvo įrengtos laivų remonto dirbtuvės, 1944 m., traukiantis frontui, kasti apkasai. Pilies įrangą primena iš trijų likę du grioviai ir pylimai. 1965 m. archeologinių tyrimų, vykdytų archeologo Adolfo Tautavičiaus, metu vakarinės kalvelės aikštelėje aptiktas 1,3 m storio kultūrinis sluoksnis su iš plytų mūrytos krosnies dalimis, rytinėje kalvelėje iki 2,4 m storio kultūrinis sluoksnis su čia stovėjusio medinio dviejų aukštų pastato fragmentais. Surinkta gausybė archeologinių radinių, kurie Nacionalinio muziejaus ekspozicijoje pristato Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovų su Kryžiuočių ordinu laikotarpį.
V. Almonaitis tradicinę nuomonę apie Pirmojo Bajerburgo pilies vietą Pilaitėse grindė Ordino kronikose nurodytu atstumu nuo Veliuonos pilies, tuo bandydamas nuneigti dr. Gintauto Zabielos mintis apie šios pilies išdėstymą Plokščių piliakalnyje, esančiame Nemuno kairiajame krante ir nutolusiame nuo Veliuonos apie 6 km. V. Almonaitis teigė, kad iš keliolikos kryžiuočių pilių tik viena buvo nepasiekiama vandeniu, o Plokščių piliakalnį pasiekti gan sekliu Vaiguvos upeliu būtų buvę neįmanoma, juolab, kad šaltiniai nurodo, jog statybai medžiagos buvo plukdomos laivais.
G. Zabiela mintį, kad sostine numatyta pilis turėjo būti stipri, o Pilaitėse stovėję pastatai negalėję talpinti mažiausiai 200 karių įgulos, grindžia A. Tautavičiaus archeologinių tyrinėjimų išvadomis. Tyrimais nustatyta, kad pagrindinis pastatas tebuvo 11 m pločio ir 13 m ilgio, o nuplauto vakarinio pastato likusi tik dalis, todėl jo dydžio nustatyti nėra galimybės. G. Zabiela abejoja, ar jis galėjo būti 40-50 m ilgio, kadangi pilaičių dydis retai kada būna didesnis kaip 10×10 m. Itin didelė Plokščių piliakalnio aikštelė galėjusi sutalpinti gausią įgulą. Šiuos argumentus V. Almonaitis atremia, nurodydamas, jog Plokščių piliakalnis menkai įtvirtintas, o buvusios piliavietės šalia Veliuonos likusi tik dalis (gal net mažesnioji), kita nuplauta Nemuno potvynių. Pilis, pasak mokslininko, – tai ne tik kalvelės, bet ir buvę trys grioviai su trimis pylimais. Nuo Pilaičių krašto iki antrojo pylimo yra 85 m, o jo ilgis siektų apie 290 m, trečiojo pylimo ilgis – apie 370 m. Tokioje pilyje, V. Almonaičio manymu, 200 karių įgula galėjusi tilpti.
G. Zabiela nurodo, jog A. Tautavičiaus archeologinių tyrinėjimų metu rasti apie 900 strėlių antgalių, 4 arkbalistų strėlių antgaliai, taip pat keli akmeniniai sviediniai liudija apie tvirtovės užėmimą per šturmą ir jos sudeginimą (rasti aukštoje temperatūroje sukietėjusio molio gabalai, degėsių sluoksnis). Kad pilis sudeginta priešų, liudija ir daug įvairiausių daiktų, rastų Pilaitėse. Tuo tarpu Pirmąjį Bajerburgą, kaip nurodo šaltiniai, strateginiais sumetimais sudegino pats magistras, tad daugelis vertingų daiktų iki gaisro turėjo būti iškraustyta.
V. Almonaičio nuomone, tyrinėjimų metu rasti daiktai yra daugiausia pilies įtvirtinimo statybiniai elementai – vinys, vyriai, apkalai, spynos, raktai ir pan. – tai nėra tie daiktai, kurie, patiems ruošiantis pilį padegti, būtų išrenkami.
Mokslininkas pabrėžė, kad sunkumų, nustatant kronikininkų aprašytų pilių vietas sudaro tai, jog kronikos buvo perrašinėjamos, trumpinamos, verčiamos į kitas kalbas gana laisvai, praėjus daugeliui metų po įvykių. Painiavos istoriniuose šaltiniuose įneša ir tai, kad kryžiuočiai ne vieną pilį vadino tuo pačiu vardu: ne vienas Bajerburgas, Georgenburgas, Marienverderis ir pan. klaidina tyrėjus. Taip atsitiko ir su Jurbarko apylinkėse taip pat moto tipo piliavietėje stovėjusia Georgenburgo pilimi, kurios paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siejamas su Jurbarko miesto įkūrimo data – 1259 m. Atlikus detalesnius mokslinius tyrimus, Pirmasis Georgenburgas išdėstytas Vilkų Lauko, Spraudaičių piliakalnyje, vad. Veringa (Šilalės rajone). Taigi Kalnėnų piliavietėje, vadinamoje Bišpiliukais, stovėjusi pilis buvo gerokai vėlesnė. Pagal tai turėtų būti tikslinama ir Jurbarko įkūrimo data.
Jurbarkiečių klausimus, pastabas, pasidalijimą nuomonėmis vainikavo pasiūlymas surengti abiejų mokslininkų viešą diskusiją, kurios metu būtų išklausyti kiekvieno jų nuomonės ir argumentai. Įspūdis toks, kad jurbarkiečiai nesiruošia gera valia atiduoti Pirmojo Bajerburgo zanavykams.
