Prie jo stovi Onutė Grybauskaitė, 1956 metai | Asmeninio albumo nuotr.
Grybauskų giminės istorija
Tomas ir Antanina Grybauskai gyveno Girininkų kaime, Pakuonio valsčiuje, Prienų apskrityje (dabar – Rokų seniūnija, Kauno r.). Šeima valdė stiprų 39 hektarų ūkį, augino sūnus Joną ir Juozą, buvo religingi, to mokė ir vaikus.
Dar anos nepriklausomybės laikais šeima turėjo traktorių „Forcan“, sunkvežimį, didelę kuliamąją, kuri netilpo į ūkininkų klojimus, o aplinkinių ir savo užaugintus javus kūlė prie pastatų, taip pat saugojo unikalų medinį maniežą, kurį vėliau sovietai sudegino kaip malkas. Grybauskai gamino pardavimui šiaudinius kūlius stogams dengti.
Jonas Grybauskas (1887–1966) buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Marijoną Česėkaitę (1906–1995) iš Pamoterio kaimo vedė 1925 metais. Ji buvo vienturtė ūkininkų Antano ir Magdalenos Česėkų dukra, tad gavęs iš tėvų ir brolio savo dalį pinigais, persikėlė ūkininkauti į už poros kilometrų buvusius Pamoterius.
Jonas ir Marijona užaugino keturis vaikus: Algirdą, gimusį 1926 metais, Vytautą, gimusį 1927 metais, Donatą, gimusį 1932 metais, ir jaunėlį Leonardą, gimusį 1935 metais. Palmutė ir Romukas mirė dar būdami kūdikiai.
Jų vaikai siekė mokslo. Algirdas, Vytautas ir Donatas, baigę pradžios mokyklą, mokėsi 6-oje berniukų gimnazijoje Aukštuosiuose Šančiuose. Tada ten mokėsi 611 gimnazistų, buvo 16 klasių, dirbo 30 mokytojų, iš jų 23 buvo baigę aukštąjį mokslą. 1941 metais išleista pirmoji abiturientų laida. Leonardas baigė Sodininkystės ir daržininkystės technikumą Fredoje (dabar Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakultetas).
Juozas Grybauskas (1898–1974) liko ūkininkauti dideliame tėvų ūkyje. Pradėjo dairytis žmonos. 1928 metais vedė netoliese gyvenusią Agotą Kazlauskaitę (1905–1978).
Grybauskų giminėje daugiausiai gimdavo berniukai. Tad ir Juozas su žmona 1930 metais gimusiajam parinko Vytauto vardą, tikėdamiesi sulaukti ir daugiau sūnų. Tačiau taip nutiko, kad beveik kasmet jų šeimoje apsilankydavę gandrai atnešdavo mergaites: Janiną, Albinutę, Birutę, Kastulę, Antaniną. Septintoji Danutė išvydo pasaulį jau po trejų metų pertraukos – 1938-aisiais, dar po trejų metų – sūnelis Algis. Sovietinė valdžia pavyzdingai daugiavaikei šeimai skyrė dėmesio: Agotą apdovanojo „Motinystės medaliu“, rodė kaimo bendruomenei pavyzdžiu. Deja, 1948 metais jie gavo dar vieną „apdovanojimą“: šeima įtraukta į tremtinių sąrašus.
Gegužės 22 dieną, kai moteris laukėsi devinto vaikelio, iki kurio atėjimo į šį pasaulį buvo belikusios vos dvi savaitės, atvažiavo trėmikai. Sunku suvokti, kaip užkietėjusios sovietinių kareivių ir vietinių stribų širdys nesuvirpėjo, kai atėję į Pamoterio kaimo sodybą pamatė nėščią moterį bei jos mažamečius vaikus, sovietinės valdžios numatytus pražūčiai. Visa laimė, kad vyresniosios dukterys Janina, Albina ir Birutė tuo metu mokėsi gimnazijoje ir gyveno Aukštuosiuose Šančiuose, tad tremties išvengė.
Kastulės Grybauskaitės-Jonikienės pasakojimas
Gimiau 1937 metų rugpjūčio 3-iąją. Tėveliai davė Konstancijos vardą, tačiau visą gyvenimą mane vadino Kastule.
1948 metais buvau Girininkų pradžios mokyklos trečiokė. Tremties rytą, kai pas mus atėjo trys ginkluoti rusų kareivukai ir du lietuviai, dar miegojau. Pabudino mamos verksmas. Vienas iš lietuvių – buvęs mūsų ūkio samdinys Antanas Dambrauskas, padėdavęs tėveliams atlikti lauko darbus, nes turėjome 38 hektarų ūkį. Gyveno su žmona mūsų sodyboje samdinių (kumečių) troboje, augino tris vaikus: Algį, Daną ir Marytę, laikė karvutę, dar kai kokių gyvulėlių ir paukščių. Vaikai buvo mūsų vienmečiai, kartu žaidėme, gražiai sugyvenome.
Pamenu, kad jie visi kažkodėl labai bijojo skrendančių lėktuvų: juos išgirdę, bėgdavo slėptis. Dambrauskų santykiai su mūsų tėveliais buvo geri, tad iki šiol negaliu suprasti, kas juos paskatino taip žiauriai su mumis pasielgti. Gal tikėjosi mus ištrėmus pasiglemžti nors dalį mūsų turto?
Tremiant jis mums jokios užuojautos nerodė, tik vienas kareivukas patarė imti daugiau šiltų drabužių ir maisto, prasitarė, kad veš už Uralo. Tačiau tėvai buvo įsitikinę, kad už Uralo neveš, o sušaudys. Visą kelią mama verkė, o su ja kartu ir mes ašarų nesulaikėme.
Tremties vagone mūsų kaimynas Petruškevičius tyrinėjo turėtą žemėlapį. Nežinau, ką jis jame matė, tačiau sekė pravažiuojamų geležinkelio stotelių pavadinimus ir garsiai visiems skelbė, kad mūsų kelias veda į Taškentą. O ten juk ir žiemų šaltų nebūna, ir bado nėra…
Deja, taip neatsitiko. Vieną rytą vagone pabudę pamatėme, kad nėra mūsų mamos. Tėvelis paaiškino, kad ją perkėlė į kitą vagoną, ten ji susilauks vaikelio. Žadėjo, kai ešelonas ilgesniam laikui sustos, nuvesti ir mus ten.
Taip ir atsitiko: nuėję prie vagono, pamatėme mamą su sesute, ten buvo ir dar dvi gimdyvės. Vagone buvo ir trys ešelono medicinos darbuotojos, dvi rusės ir viena lietuvė. Sakė, kad jas prievarta susodino į traukinį ir privertė lydėti tremtinius. Vėliau mama pasakojo, kad viena rusė prašė atiduoti gimusią Onutę jai, nes ši savo vaikų neturėjo, žadėjo išauginti ją kaip savą. Mama kategoriškai nesutiko, sakė, gyvensime kartu taip, kaip mums likimo lemta…
Čeliabinske mus išlaipino iš vagono, dezinfekavo drabužius, juos kaitino, o mums buvo proga nusiprausti. Atiduoti drabužiai buvo karšti, o traukinio vagone prisidauginę parazitai dingo.
Taip pasiekėme tremties vietą. Adresą atsimenu iki šiol: Irkutsko sritis, Zima, Lesogorodokas, barako Nr. 56, 14 kambarys. Aplinkiniai mūsų adresą žinojo kaip čigonų baraką.
Kai atėjo ruduo, nuėjome į vietos pradžios mokyklą. Mane nukreipė į trečią klasę. Čia mūsų mokytoja buvo lietuvė tremtinė Žilytė. Tad dažnai kalbėjomės lietuviškai.
Taip prabėgo dveji metai. Baigus pradžios mokyklą, mano mokslai baigėsi, nes artimiausia septynmetė ar vidurinė buvo Irkutske. Buvau trylikos, teko ieškotis darbelio. Kadangi Zimoje lietuvių šeimas vietiniai gerbė ir pasitikėjo, tad dažnai samdydavo mergaites prižiūrėti vaikų.
Patekau į rusų šeimą. Mažasis Tolikas tebuvo kelių mėnesių, jo mama dirbo gamykloje felčere, o tėvas buvo traukinio mašinistas. Čia buvau apie pusantrų metų, iki vaikas pradėjo tvirtai vaikščioti. Turėjau leidimą užeiti į gamyklą, nes du kartus per dieną nešiau kūdikį mamai maitinti. Paskui Toliką nuvedė į vaikų lopšelį, o aš pradėjau dirbti gamykloje, nes ten vaikus nuo keturiolikos metų priimdavo dirbti pagalbinius darbus. Su kita mergaite nuo konvejerio juostos šalinome medienos atliekas.
Onos Grybauskaitės-Černajienės pasakojimas
Aš gimiau 1948 metų birželio 5 dieną tremties vagone, pakeliui į Sibirą. Mama pasakojo, kad buvome kažkur prie Kazanės, šeima glaudėsi ant savo ryšulėlių. Tik Vytautui ėjo aštuoniolikti, tačiau kiti buvo dar maži: trylikametė Kastulė, dvylikametė Antanina, devynerių Danutė, šešerių Algis.
Kai traukiniui sustojus žmonės pranešė, kad mama gimdo ant ryšulių, vaikų akivaizdoje, ją nuvedė į kažkokį pustuštį vagoną, galbūt vadinamą sanitariniu, tik be sanitarų ar medicinos darbuotojų. Mano verksmas turėjo vesti mamą iš proto: juk nebuvo mane kuo maitinti, vystyti, oras kad ir neperpildytame vagone, buvo tvankus, nes durys ir langai ir čia uždaryti…
Trėmimo naktį, gal apie ketvirtą, pas mus atbėgo pusbrolis šešiolikmetis Donatas Grybauskas ir pranešė, kad ruošiamasi dideliems trėmimams, sakė, jų atėję suimti, bet jis iš kareivių nagų pabėgo, kiti jo broliai slapstosi. O kur čia nubėgsi su krūva vaikų ir dar su besibeldžiančia į pasaulį gyvybe? Tad nutarė pasiduoti likimo valiai. Į Donato raginimus slėptis tepasakė: „Tyliau kalbėk, tegu vaikai dar pamiega…“
Atvažiavo trėmėjai. Liepė greitai susiruošti, net nepasakė, kur išveža. Tik vienas kareiviukas pašnibždomis ištarė: „Imkite daugiau lašinių, šiltų drabužių ir patalynės…“
Tada motina suprato, kad jų laukia Sibiras. Kai mus nuvežė į Sibirą, prasidėjo skirstymas. Patekome į Sibiro Usolję, Angaros pakrantėse, už 83 kilometrų nuo Irkutsko, Krasnojarsko krašte. Žinoma, mūsų niekas nenorėjo priimti, nes buvo per daug burnų. Rinkosi šeimas, kuriuose buvo daugiau darbo rankų.
Pagaliau atsiradome Zimoje, apgyvendino seno dviaukščio barako kambarėlyje. Jame jau gyveno čigonai ir ukrainiečiai. Tėvelis su broliu buvo įdarbinti Medienos perdirbimo įmonėje, vadinamoje lesozavodu, Danutė nuo dvylikos ėjo prižiūrėti rusų karininko vaikų, į mokyklą, laikui atėjus, leido tik mane.
Pamenu, kad gaudavome duonos davinėlį, kurio atsiimti į parduotuvę eidavo Danutė. Kartą labai išalkusi pakeliui tą duonelę iš bado suvalgė, bet mama jos nebarė, tik skaudžiai verkė…
Tremtyje mus stiprino tikėjimas. Su mumis daug metų Sibire kentėjo kunigai Stanislovas Kiškis bei Vladas Abramavičius. Jie slapta aukodavo šv. Mišias, susirinkdavome pamaldoms, atlikdavo Krikšto sakramentus, tuokdavo ir laidojo. Po daug metų mačiau maldaknygę, kurią kunigas Kiškis buvo pasidaręs iš cemento maišelio popieriaus. Jis dar 1929 metais buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriu. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kaišiadoryse įkūrė sovietinių karo belaisvių ligoninę. 1945 metais suimtas ir nuteistas dešimčiai metų. Kalėjo Komijoje. Pasibaigus tremties laikui, dvejus metus savo valia pasiliko sielovados darbui tremtyje, Zimoje.
Kad esame lietuviai, mylime savo tėvynę, žinojo visi. Mama broliui Algiui švarko atlape, nematomoje pusėje, buvo išsiuvinėjusi Trispalvę, kuria jis buvo labai patenkintas. Jis ja labai didžiavosi ir slapta rodė draugams. Žinoma, vasarą atsigaudavome, nes atsirasdavo uogų ir grybų. Iki šiol jaučiu burnoje spanguolių gėrimo morso skonį…
Į Lietuvą visi grįžome 1957 metais ir anksčiau, išskyrus brolį Vytautą, kuris, gindamas lietuvius nuo žeminimo, buvo „nuskriaudęs“ kelis vietinius ir dėl to nuteistas dvejus metus kalėti… Žinojau, kad Lietuvoje buvo likusios mano seserys Janina, Albina ir Birutė. Susitikome po beveik dešimties metų, žinoma, jos manęs niekada nebuvo mačiusios, kaip ir aš jų. Pamenu, matau, laukia mūsų trys moterys. Buvau išmokyta suaugusioms tetoms bučiuoti rankas. Prieinu prie jų ir lenkiuosi rankas bučiuoti. Mama pradeda juoktis: „Onut, juk čia tavo seserys!…“
