O. Voverienė. Lietuvos ragana – prof. Eugenija Šimkūnaitė

Eugenija Šimkūnaitė, habil. biologijos m. dr., farmacininkė, žolininkė, dažnai buvo vadinama Lietuvos Žiniuone, Žolių karaliene, artimiausių draugų – Lietuvos Ragana. Jai pačiai labiausiai prie širdies buvo Raganos vardas. Net ekslibrisą turėjo – paparčių ir skruzdėlės fone ant šluotos jojanti ragana, pakilusi taip aukštai, kad net mėnulį dengė. Sukaupusi didžiulį žinių lobyną, žymioji žolininkė savitai ir subtiliai tomis žiniomis dalindavosi su žmonėmis. Jos paskaitų pasiklausyti ateidavo šimtai. O dešimčių  ir šimtų auditorijos jos patarimų laukdavo per radiją. Šimtus straipsnių apie vaistažoles, apie liaudies mediciną ji paskelbė Lietuvos viešojoje spaudoje.

Lietuvių kultūroje „ragana‘‘ – tai ne tik „pragaro sesuo“, bet dažniausiai ir paslaptinga, esanti už bendruomenės ribų esybė, kuri savo mistine galia, burtais ir patarimais gelbsti moteris ir vyrus, ypač vaikus, patekusius į bėdą. Ypatinga raganos galia – grąžinti žmones į gamtą, mokyti joje atrasti laimę ir sveikatą. Viena raganos savybių – žalčio žymė. „Pati Eugenija sakė, kad visi Šimkūnai turėjo žalčio žymę, kuri rodo, kad jie apdovanoti gydymo ir augalų pažinimo galia. Eugenija buvo gamtos vaikas, jai kalbėjo ir žolynai, ir miškai, ir akmenukai ežero pakrantėje, ir vėjo sušiauštos Tauragno bangos: todėl tetos, senos žolininkės, kiti kaimo senoliai, gerai pažinę augalus, mokėję juos paruošti, nuo mažens to mokė ir besidominčią tuo menu Eugeniją. Jai perdavė gamtos paslaptis, išmokė užkeikimų ir užkalbėjimų, išmokė suprasti senovės dainas ir pasakas, žolynais gydyti žmones“ (Žiniuonės kalendorius – V.,1997).

Apie Šimkūnus Tauragnuose sakydavo, kad jie šimtą kūnų turi. „Ne menkos jėgos buvo, – sykį kalbėjo Eugenija apie savo tėvą. – na, mano tėvui nieko nereikšdavo paimti du susipešusius vyriokus už pakarpų, pakratyti ir į pašalius numesti. Jei miestely būdavo didesnės muštynės, ne policininką kviesdavo, o tėvą“ (Žemulis F. Valkatūnė // Dienovidis. – 1997, vas. 1).

E. Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Novorosijske (Krasnodaro krašte) Olgos ir Prano Šimkūnų šeimoje. Kaip ji pati pasakojo, jos motina buvo rusė, senelė – baškirė, o senelis – ukrainietis, stačiatikių šventikas, tėvas – grynas lietuvis. Iš senelės ji paveldėjo plačias strėnas, iš senelio – romantišką polėkį, o iš tėvo darbštumą, loginį mąstymą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tėvai grįžo į Lietuvą. Apsistojo Tauragnuose. Tėvas buvo vaistininkas. Tauragnuose turėjo gražų, šiltą medinį namą, kurio apačioje buvo vaistinė, o viršuje šeima gyveno. Turėjo žemės ir karvę, ir arklį laikė. „Mano tėvas nuo šešerių metų amžiaus pristatė mane dirbti, – pasakojo E. Šimkūnaitė. – Ne kažin ką ten dirbdavau – etiketes iš lapo kirpinėjau, kamščiukais švarius buteliukus užkimšdavau, bet vis tiek šį tą dirbau. Tėvas prekiavo žolėmis ir nemažai jų parduodavo užsienin. O kas gi suneš žoles? Bobutės suneša. Vienos žolės su ilgais koteliais, kitos – su geltonais lapais. Reikia perrinkti. Tėvas sakydavo: „Geska, prižiūrėk, kaip renka!“… O ką gi kalba moterėlės, perrinkdamos vaistažoles? Žinoma, tik apie žoles ir visokių ligų gydymą“. (Žiniuonės kalendorius. – V., 1997).

Kartą, kai Eugenijai buvo vos penkeri metukai, ji nuklydo į mišką, iš kur ją parvežė suradęs kaimietis. Ji sakėsi, kad miške žaidusi su šuniukais. Tai buvo vilkiukai. Bet vilkė stebėjo ir jai nieko nedarė, „ turbūt pažino sau artimą gamtos padarą“. Baigusi Tauragnų pradžios mokyklą, Eugenija mokėsi Utenos gimnazijoje. Jos gimnazijos draugė Antanina Seredžiuvienė pasakojo, kaip kartą jos, septynios mergaitės, Gesės (taip ją vadino tėvai ir artimiausios draugės mokykloje) vadovaujamos nutarė eiti pėsčiomis iš Utenos į Tauragnus.

„Einam nusiskinam gėlę, vieną, kitą, bet jos vysta ir mes jas numetam. O Gesė eina paskui mus ir renka apvytusius žiedus. Priėjom ežerą, ji sumetė gėles į vandenį ir sako: „Skint be reikalo jokio žolyno niekada nereikia. Jeigu nuskynei, numesk vandenin“

1941 metais E. Šimkūnaitė baigė Vilniaus universitetą, Gamtos fakultetą. 1942-1947 metais dirbo Vilniaus universitete,  Lietuvos TSR Sveikatos ministerijos Farmacijos valdyboje (1947-1949  ir 1957 -1975) Sąjunginiame vaistingųjų ir aromatinių augalų institute (1949-1957) ir Lietuvos mokslo akademijos Biologijos institute (1955-1957). Plačiausia E. Šimkūnaitės mokslinių tyrimų kryptis – vaistažolininkystė. Ji išstudijavo ir moksliškai aprašė lietuvių vaistažolininkų patirtį, atliko originalių tyrimų. Iš vaistažolininkystės tyrimų apgynė biologijos mokslų kandidato (dabar daktaro) (1951 m.) ir daktaro (dabar habil. daktaro) 1972 metais disertacijas. Ji „sugebėjo iš kartos į kartą pasakojimais ir pamokymais perduodamą, dažnai paslapčių skraiste apgaubtą, vaistažolininkystės patirtį apibendrinti ir rašytine forma pateikti XX amžiaus pabaigos mokslo bendruomenei ir visuomenei“ (F. Žemulis. Ten pat). 1950 m. E. Šimkūnaitė sudarė žemėlapį „Užliejamos Nemuno pievos“, parašė knygą „Vaistažolės“ (kartu su J. Urboniene, 1971) ir knygos „Vaistiniai augalai“ (1973) tapo viena iš bendraautorių.

Antroji E. Šimkūnaitės tyrimų kryptis – tai lietuvių vaistažolininkystės ir liaudies medicinos palyginamoji analizė su kitų tautų analogiška patirtimi. Šiuo tikslu ji keletą metų dirbo Kazachstane, daug keliavo, bendravo su Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių mokslininkais.

Sukaupusi didžiulį žinių lobyną, žymioji žolininkė geranoriškai dalinosi tomis žiniomis su daugybe žmonių. Jos paskaitų pasiklausyti ateidavo šimtai vilniečių ir kauniečių, ir iš kitų rajonų atvykusių jos gerbėjų. Jos straipsnius mielai spausdino žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, visi to meto Lietuvos laikraščiai, paskaitas transliavo Lietuvos radijas. „Jos patarimai, persergėjimai yra pasiekę kone kiekvieną Lietuvos kampelį. Jai daug kas dėkingi už suteiktas žinias… Drįstame teigti, jog biologijos mokslų daktarė E. Šimkūnaitė – mokslo populiarinimo galiūnė. Laimingom atvirumo akimirkom. Įkvėpimo pagauta, ji gali pateikti tokių nuostabių istorijų, legendų, nutikimų, pasakų, kad amo netekęs klausysi, skaitysi…“ – Taip apie E. Šimkūnaitę rašė 1992 metais „Mokslo ir gyvenimo“ redaktorius, recenzuodamas jos pasakojimą „Gyvačių karalystė“ (1992).

Prof. E. Šimkūnaitės visur buvo pilna. Ji mielai dalyvaudavo savo srities mokslinėse konferencijose, dažnai buvo galima ją matyti Operos ir baleto teatro solistų būryje, to teatro premjerose visada ji sėdėdavo pirmosiose eilėse, dažna viešnia buvo ir Tauragnų gryčiose, nevengdavo ir užstalėse pasėdėti, su tauragniškiais pabendrauti, klajodavo po miškus ir pievas rinkdama žolynus, grybavo ir uogavo, visada džiaugdavosi gamtos gėrybėmis. „Daktarė buvo labai draugiška, visada pasiruošusi padėti visuose reikaluose, turėjo humoro jausmą“. (Žiniuonės kalendorius, 1997). Geriausiai, žinoma, E. Šimkūnaitė jausdavosi gamtoje. Čia ji matė daugybę stebuklų. Netoli jos tėvų namų esančios Šarkių kaimo kapinaitės jai „panėšėjo į naktimis klajojančių dvasių, senovės dievų buveinę. Čia daugelį metų gyveno sulig katinu didumo apuokas. Tamsoje jo akys žaižaravo tarsi vėjo įpūstos žarijos… Miškinė kiaunė būstą pasirinko ne pušyse, ne eglėse, o akmenynuose, o baltas mėnulis jos pakaklėje sidabru spindi ir juodoje naktyje…“. Lamėsto miškas, kur ji mėgdavo grybauti, „skirpstų, guobų, drebulių, beržų lapais šlamantis“ Čia augo „purpuro spalvos raudonviršiai, kurie rūkams išsisklaidžius pražysdavo it tulpių ugnelės“… „Vaidukų raistuose laumės šilkus verpė“, paliktus laukuose vaikus globojo, juos šilkais apdovanodavo, o „gyvatės žibėjo aukso karūnomis“ (Grudzinskas L. Raudonviršiai žydėjo tulpėmis, o gyvatės žibėjo aukso karūnomis // Lietuvos aidas. – 2000, kovo 14).

„Paparčio žiedas – tai saulės dalis, iškritusi iš jos žiedo ir pataikiusi į papartį. Bet tas papartis nebūtinai turi būti krūmuose. Jei žmogus nori ką nors rasti, ieško ir negalvoja įsidėti į savo kišenę, tai būtinai randa. O jei nori – į savo kišenę, ir dar užgriebti iš kito kišenės – apie paparčio žiedą ir negalvok. Nenorėk kitam to, ko nenorėtum sau – ir tada net ūkanotą dieną nereikės raukytis“ (Šimkūnaitė E. Žiniuonės kalendorius. – V., 1977).

Aktorius Algirdas Grašys, minint E. Šimkūnaitės 75-rių metų jubiliejų, paklausė jos, kaip gamtos žinovės, „Kaip išnaikinti pacukus?“. Ji pagalvojusi rimtai atsakė: „Girdėjau vieną tokį pasakymą, bet nebandžiau, nes mano ausys neišlaikytų. Reikia užrašyti džiazo muziką ir leisti visu garsu visą parą. Neišlaikys joks pacukas“ (Šimkūnaitė E. Ten pat).

Ne veltui Žiniuone ir Ragana buvo vadinama. Nuo pat vaikystės E. Šimkūnaitė suprato medžių kalbą, vėliau – jų filosofiją ir jų stebuklingąsias gydomąsias galias. Savo pasakose vaikams ir suaugusiems „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“ (1991), ji atskleidė tas paslaptis, kurias jai medeliai patikėjo ir pašnabždėjo. Štai jaunikaičiui, kurio motulė serga ir kaip žvakelė smilksta, klevas pataria, kaip ją gydyti:

Mano lapeliai – karščiui ištraukti.
Mano žiedeliai – kvapui atgauti.
Mano sulelė – širdžiai atgauti.

Atitiko klevo atsakymas motulės ligą: „Prisileido sulos, prisirinko žiedų, prisiskynė jaunų besprogstančių lapų. Namo parėjęs, davė tų vaistų sengalvėlei – motulė beregint pasveiko.“ (Šimkūnaitė E. Girios medeliai, žali žaliuonėliai. – V., 1991, p. 11).

„Obelėlė ir atgauna, ir vaduoja, ir kraują pildo“. Vyšnia nemylimą marčią iš bėdos vaduoja, jos dukrelę nuo vidurių klijais išgydo, veidelių skaistumą žiedelių arbata atgaivina, dukrelės liūdnumą – vyšnių uogelėm išgydo: „žandeliai nuraudo, kūnelis prisipildė, vaikščioti pradėjo. Nuo tos dienos ir anyta marčios nebeskyrė“ (Ten pat). O senelių geriausias draugas – beržas. „Klausia senelis atavadų nuo nusilpimo, nuo pragaištingo nuovargio – beržas graudžiom ašarom verkia. Klausia senelis – nuo juosmenio diegimo – beržas lapelius virpina. Klausia senelis nuo dedervinių, nuo skirdų – beržo tošis pleišėja. Taip, ko paklausti – senelis suprato, beržas išklausė“. Senelis beržo paklausė, jo patarimais pasinaudojo ir sustiprėjo, ir pagijo. O baltalksnis savo spurginiais moteriškės sergantį vaikelį nuo mirties išgelbėjo, brazdais šakelių sustiprino. Nuėjo moteriškė pas alksnį jam padėkoti. Ir sako jam: „Kad tavęs niekas neįveiktų!“. Ir jos žodžiai, kaip mat išsipildė: „Tan žodin – miškas dega – alksnis degime kelias; tan žodin – mišką kerta: alksnis skynime kelias“ (Ten pat).

O jau liepos galybė! „…lapuose trys galybės: nuo sumenkimo, nuo vidurių supykimo, nuo atkiurimo; žieduose – nuo krūtinės sunkumo, nuo kaulų laužymo, nuo dieglių diegimo, nuo valgio nepriėmimo, nuo šerpetų, nuo spaugų, nuo dedervinių… O žiedų galybių galybė – tai medaus saldybė! Kokia medaus galybė – bitelių paklausk…“ (Ten pat, p. 57).

Visi medeliai Dievo galia apdovanoti. Tik reikia juos pažinti, jų kalbą suprasti. Daugelio jų kalba mokslininkė užrašė cituojamoje knygoje.

1944 metais grįžtantis frontas ir sovietų okupacija mokslininkei atnešė daug skausmo. Neteko mylimo žmogaus. Smūgis mūšio metu pateko į Tauragnų vaistinę. Užmušė tėvą, kontūzijo motiną, namus su visu turtu sudegino. Mama liko kaip stovi. Ją priglaudė kaimynai. Iš spaudos, būdama Vilniuje, Eugenija sužinojo apie nelaimę. Namo Eugenija parėjo pėsčia, globojo mamą (Žiniuonės kalendorius, 1997).

Apie save E. Šimkūnaitė pasakoti nemėgo. Nepaliko ir jokių memuarų. Ji turėjo ir mokėjo išlaikyti atstumą tarp savęs ir kitų, savitą paslapties, legendos šydą. Į širdį žmones nelengvai įsileisdavo – bendrauti su ja reikėjo sugebėti. Man jos pažinoti artimiau neteko. Tik iš tolo – stebėti, matyti ir žavėtis… Šiandien jau gailiuosi, šiuo atveju neįveikusi savo drovumo.

1996 m. sausio 31 d. prof. E. Šimkūnaitė išėjo į Amžinybę. Savo tėvų žemę užrašė Tauragnų vidurinei mokyklai, su sąlyga, kad čia būtų auginamos vaistažolės. Dviejų kambarių savo butą Vilniuje – Lietuvos farmacijos sąjungos Valdybai, kad Vilniaus farmacininkai turėtų kur susirinkti. Artimų giminių E. Šimkūnaitė neturėjo. Farmacininkams atiteko ir didžiulės senovinės skrynios, stovėjusios mokslininkės bute, draugų padovanota, ir ant aukšto koto stovėjusi, raganos šluota, daugybė knygų ne tik kambariuose, bet ir koridoriuje, daktarės nebaigtų knygų ir straipsnių rankraščiai. Mums visiems liko jos šviesus atminimas ir jos knygos, pilnos išminties ir gerumo.

Artimi bičiuliai ant jos kapo Tauragnuose, kur ji atgulė šalia savo tėvų Olgos ir Prano Šimkūnų, pasodino vyšnią, kad barstytų sidabro rasa, kad sutiktų pavasarius baltais sielą ir kūną gydančiais žiedais, kad šlamėtų Žiniuonei jai suprantama kalba apie Lietuvos pavasarių grožį ir primintų čia gulinčią unikalios ir labai žmogiškos profesijos mokslininkę. (Ona Voverienė. Lietuvos Ragana //Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – V.,2009. – P.487-492).