Galbūt jau pagalvojote, kad ateinančiais 2020-aisiais metais daugiau norėtumėte pakeliauti po Lietuvą ir susipažinti su gimtosios šalies istorija artimiau? Šiais metais atgaivintos ir vėl lankymui pritaikytos kultūros paveldo vertybės įvairiuose šalies regionuose kviečia apsilankyti ir atrasti kultūros paveldą iš naujo.

Kaip ir Žemaitijoje, šįmet nemažai tvarkybos darbų atlikta ir Aukštaitijoje esančiuose kultūros paveldo vertybėse, o ypač išsiskiria Panevėžys. Keliaujantiems po jo apylinkes, durys vėl atviros į dvaro rūmus ar seną malūną.

Šių metų rudenį Panevėžio rajone baigti XIX a. pab. statyto Mikėnų vėjo malūno, turinčio etnokultūrinių, inžinerinių ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių tvarkymo darbai. Malūne buvo pašalinta avarijos grėsmė, restauruotos sienų ir perdangų konstrukcijos, restauruoti mediniai laiptai ir malūno sparnų elementai.

Besidominčius Lietuvos dvarų istorija apsilankyti kviečia reikšmingomis architektūros ir dailės savybėmis pasižymintys Salų dvaro sodybos rūmai. Atliekant šio pastato tvarkybos darbus buvo restauruoti pastato rūsio ir I a. skliautai, mūrinės sienos ir karnizas; pakeista dalis langų ir vidinių palangių bei durų.

Rašytiniuose šaltiniuose nuo XVI a. minimas medinis Salų dvaras priklausęs Radviloms. Mūriniai dvaro rūmai pagal italų architekto Pietro de Rossi projektą pastatyti XVIII a. valdant bajorams Morikoniams. Tuo metu Salų dvarui priklausančiuose pastatuose veikė vaistinė ir muzikos mokykla, viena pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje, įkurta XIX a. pradžioje. Valdant Tyzenhauzams dvaro ansamblis tapo kultūros centru – čia vykdavo puotos, parke įrengtas vasaros teatras. XX a., sovietų okupacijos metu dvaras buvo nusavintas, dvaro patalpose buvo muzikos mokykla ir orkestras, mergaičių namų ūkio mokykla, žemesnioji žemės ūkio mokykla. Karo metais įsteigta ligoninė, pokariu – žemės ūkio technikumas. Dabar dvare vyksta įvairūs kultūros renginiai.

Dar vienas sutvarkytas statinys Panevėžio rajone – Upytės dvaro sodybos svirnas. Svirne buvo sutvirtinti pamatai, įrengta alsuojanti atgrinda, atliktas lauko rąstinių sienų remontas ir protezavimas, įrengta žaibosauga. Naujai atgimęs svirnas bus naudojamas Upytės tradicinių amatų centro kultūrinės veiklos vykdymui.

Upytės dvaro sodybos svirnas | kpd.lt nuotr.

Alytaus apylinkėse tvarkybos darbai šiemet priimti trijuose kultūros paveldo statiniuose – Aštriosios Kirsnos dvaro dviejuose tvartuose ir Raižių totorių mečetėje, kurioje buvo sutvarkytas stogas.

Aštriosios Kirsnos dvaro tvartas | kpd.lt nuotr.

Laikinojoje sostinėje buvo restauruoti dviejų įspūdingų pastatų fasadai – E. Ožeškienės g. 45 ir Vytauto pr. 58.

Vytauto prospekte esantis daugiabutis, savo išskirtiniu fasadu atkreipia daugelio dėmesį. Savo puošnumu jis ne tik išsiskiria iš kitų Kauno Modernizmo pastatų, bet ir visos Lietuvos architektūros tradicijos. Namas turi dvi visiškai skirtingas puses: išorinę, iš Vytauto prospekto pusės, ir vidinio kiemo. „Iš Vytauto prospekto pusės fasadas eklektiškas, su Art Nouveau motyvais, o iš kiemo pusės – nuosaikus, atspindintis kaunietišką architektūrą.

1928 metais šį namą suprojektavo Kauno žydas architektas Jokūbas Peras, kurį pasamdė to meto verslininkai Mozė Posvianskis ir Hiršas Klisas – audinių fabriko AB „Liteksas“ savininkai. Jie gyveno 2 aukšto butuose. Šiame pastate, viename iš butų netgi buvo filmuojamas amerikiečių serialas „Černobylis“.

E. Ožeškienės g. 45, Kaunas | kpd.lt nuotr.

Na, o vienas džiugiausių kultūros paveldo vertybių tvarkybos atvejų šiais metais – 95-us metus skaičiuojančio Vištyčio malūno atgaivinimas ir atvėrimas visuomenei. Vištyčio vėjo malūnas – vienintelis į Kultūros vertybių registrą įrašytas ir paskelbtas saugomu vėjo malūnas su autentiška technologine įranga bei vertingas malūnų architektūros pavyzdys Marijampolės apskrityje. Malūnas buvo pastatytas 1925m. ir veikė tris dešimtmečius. Susikūrus kolūkiui, buvo nuimti malūno sparnai ir malimo darbą atliko variklis bei elektra, o nuo 1978 metų daugiau kaip dešimtmetį malūne veikė etnografinis muziejus. 1992 metais muziejus buvo uždarytas, vietinių gyventojų surinkti eksponatai išvežti į Vilkaviškio krašto muziejų, o malūnas kartu su malūnininko namu grąžintas savininkams, kuriems, deja, ilgą laiką nepavyko rasti lėšų malūno tvarkybos darbams.

2015 m. Kultūros paveldo departamento ir asociacijos ,,Sūduvos kultūros fondas“ lėšomis buvo atlikti malūno architektūros, medienos ir konstrukcijų tyrimai ir jų pagrindu parengtas tvarkybos darbų projektas. 2018-aisiais Vilkaviškio rajono savivaldybė rado finansinių išteklių malūno nupirkimui, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos skyrė lėšas tvarkybos darbams, gautas iš ES struktūrinių fondų, o Vištyčio regioninio parko direkcija prisiėmė atsakomybę už sutvarkyto vėjo malūno panaudojimą. Buvo pasirašyta trišalė sutartis ir 2019 m. pradžioje pagaliau pradėti malūno tvarkybos darbai. 2019-11-28 buvo priimti Vištyčio vėjo malūno pastatų komplekso vėjo malūno tvarkybos darbų: restauravimo, remonto ir avarijos grėsmės pašalinimo darbai.

Tvarkybos darbai atlikti pagal VĮ .,,Lietuvos paminklai“ architektės Ievos Vilytės parengtą Vištyčio vėjo malūno tvarkybos darbų: restauravimo, remonto ir avarijos grėsmės pašalinimo projektą. Tvarkybos darbais atkurtas ir išsaugotas malūno autentiškumas nuo pamatų iki sparnų. Restauruoti malūno pamatai, remontuotos ir restauruotos sienų ir stogo konstrukcijos ir perdangos sijos, kepurės ir sienų medinės lentelės. Pagal ikonografiją atkurti malūno sparnai, restauruota ,,vėjų rožė“, taip pat visi stalių gaminiai, išlikę kaltinio metalo durų vyriai, sparnų ,,ketaus galva“ ir sukimo ratas. Aplink malūną įrengta nuogrinda, elektros instaliacija, apsauginės ir gaisrinės signalizacijos, žaibosaugos sistema. Taip pat išsaugota ir restauruota išlikusi autentiška inžinerinė ir technologinė įranga.

Vėjo malūnas bus pritaikytas lankymui ne tik kaip muziejus, bet ir kaip apžvalgos bokštas. Užlipus į malūno viršų, atsiveria puiki Vištyčio miestelio ir kraštovaizdžio panorama. Išsaugotame ir restauruotame malūne bus vykdoma kultūrinė veikla ir renginiai. Įgyvendintas projektas taip pat aktualizuos medinio paveldo, kaip sudėtinės ir pačios trapiausios Lietuvos architektūrinio paveldo dalies, turinčios gilias lietuvių liaudies amatų ir statybos tradicijas, vertę.

Spausdinti 🖨