MANO TĖVAI
Buvau Tėtuko mylimiausias vaikas. Taip man sakydavo kiti – Mamutė, mano sesuo Dangutė, broliai Algis, Kastytis. Gal taip ir buvo, bet ar didesnio dėmesio, ar ko nors išskirtinesnio nejaučiau. Nebent, kad, važiuodamas į kaimus matuoti žemių, mane dažniau pasiimdavo. Buvau ramus, tylus, net, sakyčiau, drovus, nelįsdavau į akis, gal todėl ir imdavo mane, nes tikrai jo darbui netrukdydavau. Rašau tai todėl, kad man, kaip mylimiausiam vaikui, reikėjo jį geriausiai pažinti, jį suprasti. Vyresni vaikai – Algirdas, Danguolė labiau ir ilgiau su juo bendravo ir geriau pažino. Man bendravimas buvo sudėtingas jau vien dėl to laikmečio – pokaris buvo laikas, kai tėvai su vaikais negalėjo per daug atvirauti, vadinasi, ir santykiai negalėjo būti nuoširdūs. Ir vėl tarsi ieškau pasiteisinimo, kodėl negaliu parašyti apie Tėvą nuoširdžiai ir išsamiai. Negaliu, nes jo nepažįstu. Pažinojau jį sveiką 10 metų, teisingiau, kol man suėjo 10 metų, po to dar 5 metus paraližiuotą ligonį, slaugomą, vežiojamą po ligonines, vartomą lovoje, maitinamą, rengiamą, nebegalintį savęs apsitarnauti.
Tėtukas buvo gimęs Jiezno parapijos Mediniškių kaime Jono ir Marijonos Marčiulionytės Bernatonių šeimoje 1901 metais. Mediniškių Bernatoniai buvo vadinami Gyliais. Tėtukas buvo šeimoje antras vaikas. Tuo metu Mediniškiai dar nebuvo išsiskirstę į vienkiemius ir buvo gatvinis dzūkiškas kaimelis.
Nežinau beveik nieko iš Tėtuko vaikystės, bet, matyt, buvo gabus vaikas, jeigu jį vienintelį tėvai leido mokytis. Kur mokėsi, – nežinau. Iš pasakojimų prisimenu, kad kalbėjo apie Jiezno mokyklą, kur viską mokėsi rusiškai. Mokėsi gerai. Tėvas net laikrodį jam padovanojo sakydamas, kad laiką reikia branginti, jei nori ko nors pasiekti.
Nepriklausomybės kovų metais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Alytuje pionierių batalione. Buvo puskarininkis. Atsimenu pasakojimą, kaip miegodavo nekūrenamose kareivinėse, plonytėm antklodėm užsikloję. O kad būtų šilčiau – batus surišdavo raišteliais vieną su kitu ir persiverdavo per save, kad apklotą labiau prispaustų. Neprisimenu daugiau jo pasakojimų iš kariuomenės laikų, tik nuotraukos kelios likusios, kur kareiviai su vyturais ant kojų – aulinių batų visiems neužtekdavo. Pasakodavo, kad, saugant tiltą per Nemuną ties Alytumi, buvo apšaudyti.
Po kariuomenės vėl mokėsi. Nežinau, stacionare ar eksternu, o gal ir taip, ir taip, bet baigė šešias gimnazijos klases, po to – Alytaus miškininkų mokyklą.
Baigęs šią mokyklą, buvo paskirtas į Plungės miškų urėdiją. Dirbo pradžioje žvalgu, vėliau girininku Mižuikių girininkijoje.
Tuo metu Jurjonų pradžios mokykloje pradėjo dirbti ir mokytojų kursus baigusi Mamutė. Čia jie ir susipažino. Nežinau, kiek tęsėsi jų draugystė, bet 1931 metų rugpjūčio mėnesį jie susituokė Kauno karmelitų bažnyčioje. Mamutei tada buvo 25, tėtukui 30 metų.
Mamutė pasakojo, kad Tėtukas buvo labai linksmo būdo, sąmojingas, visada apie save suburdavo smagią kompaniją. Mėgo išgerti, padainuoti. Tik šokdavo, anot Mamutės, sunkiai, – „kaip meškinas“.
Po vedybų dešimtį metų pragyveno Kulių apylinkėse – Kuliuose, Mižuikiuose. Dar 2000 metais, nuvažiavęs į „Kupolės“ ekspediciją Kuliuose, radau gyvą senelį Staponkų, kurio name kurį laiką buvo girininkija ir mūsų šeima čia gyveno. Mižuikiuose girininkija sudegė Tėtukui čia girininkaujant. Daug mūsų turto tada sudegė. Buvo manoma, kad tai tyčinis padegimas. Po to gyvenome Kulių altarijoje, paskui pas žydę Cvikę. Visa tai žinau tik iš pasakojimų. Viso to neprisimenu, buvau pernelyg mažas.
Tėtukas buvo užsiėmęs tarnybos reikalais. O turbūt ir žemės pirkimas, ir namo statyba atėmė daug laiko. Tačiau, kiek pamenu, visą savo laiką skyrė darbui. Ir Plateliuose, kai jau čia gyvenome, į ūkio reikalus jis beveik nesikišdavo. Tai buvo Mamutės reikalai. Ji rūpinosi viskuo. Tėtukas atsikelia, pavalgo ir išeina. Grįžta vėlai. Dažniausiai išgėręs. Tada prasideda ginčai ir barniai. Mamutė priekaištauja, Tėtukas aiškinasi. Nejauku būdavo. Kai grįždavo normalus, neišgėręs, vakarais, sugulus visiems į lovas, Tėtukas arba Mamutė garsiai skaitydavo knygas. Būdavo labai gera įsitaisius į šiltą patalą už Tėtuko, Mamutės ar kurio nors vyresnių vaikų nugaros klausytis skaitomos knygos. Taip ir užmigdavau klausydamas.
Plateliuose Tėtukas dirbo girininku, o paskui – matininku. Mamutė sakė, kad matininkavimas ir planų braižymas buvo Tėtuko mėgstamiausias darbas. Matininkaudamas ir mane veždavosi į kaimus. Gražūs tada dar būdavo mūsų kaimai ir sodybos. Atmenu, buvome Užpelkių kaime, Palšių sodyboje. Tėtukas turėjo patikslinti jų žemės ribas. Tada dar varymas į kolchozus, arba kolektyvizacija, nebuvo prasidėjęs. Stambesni ūkininkai stengėsi sumažinti turimą žemę arba bent dirbamos žemės plotus. Taip galima buvo išvengti išbuožinimo. Išbuožinimas – tai turto: gyvulių, padargų atėmimas prievarta ir neatlyginant. Palšiai buvo stambūs ūkininkai, sena sodyba, labai tvarkinga – senas žemaitiškas namas, dideli ūkiniai pastatai, sodas, koplytstulpis kieme. Tėtukas vaikščiojo po laukus, žymėjosi kažką planuose, tarėsi. Visada taip darydavo. Na, o paskui pietaudavo. Po pietų dar kur nors nuvažiuodavo, bet nelabai ką bepadarydavo. Visi žinojo jo silpnybę degtinei ir ja naudodavosi. Dažniausiai man tekdavo parvežti jau miegantį ar snaudžiantį tėtuką. Namuose, žinoma, prasidėdavo pykčiai.
Sekančią dieną vėl kartodavosi tas pat. Tik pietūs prasidėdavo kartais anksčiau, kartais vėliau. Važiavau į Dovainius, Babrungėnus, net į Šateikius buvom nuvažiavę. Darbo, matyt, buvo daug, o Tėtukas niekaip nesuspėdavo. Mėnesio gale, kai reikėdavo duoti ataskaitas, sėdėdavo per naktis braižydamas planus. Kai būdavo nusiteikęs, leisdavo mums su Kastyčiu žiūrėti, kaip braižo, tik reikėdavo netrukdyti ir sėdėti tyliai. Man tai nebūdavo sunku, bet Kastytis būtinai komentuodavo, vos ne kiekvieną judesį: jau tietoks jem plunksną. Jau tietoks ded lėniuotė, veiziek, – jau briež. Jau klecks užkrėta. Jau tietoks pykst ir t.t. Po tokių komentarų būdavome ne tik nuo stalo, bet ir iš kambario išvejami.
Iš karto po karo Tėtukas dirbo girininku. Girininkija buvo Filikavičių ūkyje Laumalenkose, bet iš ten reikėjo išsikraustyti, nes ūkyje įsikūrė kariškiai, o girininkiją perkėlė pas mus. Kadangi senoji girininkijos iškaba buvo su Vyčiu ir jos negalima buvo kabinti, Tėtukas ant nuobliuotos lentos mėlyna kreida rusiškai užrašė ir prikalė virš mūsų priemenės durų. Tas užrašas šiek tiek atgrasė valkataujančius rusų kareivius, kurie eidavo per žmones reikalaudami degtinės, lašinių, kito maisto.
Girininkijos raštinę padarė salone. Į darbą priėmė keletą jaunų vyrų, kuriems grėsė paėmimas į rusų kariuomenę. Kažkodėl dirbančių girininkijoje į kariuomenę neėmė. Čia dirbo Budrys Petras, vėliau ilgametis Platelių apylinkės pirmininkas, jo brolis Kazys, vėliau dirbęs kalviu kolchoze. Kurį laiką čia dirbo ir Krasauskas Justis. Baigę darbą, jie neskubėdavo namo, vakarais dar pasakodavo mums pasakas.
Sykį tokį vakarą atėjo du rusų kareiviai, vienas, atrodo, karininkas. Tėtuko nebuvo namie. Girininkijos raštinėje buvę vyrai (tarp jų buvo ir dėdė Jurgis) pritilo, užgesino šviesą – kam čia malonu su ginkluotais girtais kareiviais reikalų turėti. O kareiviai pradėjo reikalauti degtinės, dar kažko. Nieko negaudami pradėjo žvanginti ginklais: karininkas, išsitraukęs pistoletą, vamzdžiu trinktelėjo į stalą taip, kad net žymė liko. Visa tai vyko virtuvėje. Mamutė atidarė duris į valgomąjį ir riktelėjo. „Vyrai, pas komendantą! Tik greitai!“
Ruseliai, nustūmę nuo durų Mamutę, šoko žiūrėti, kas ten yra. Įbėgę į raštinę rado ją tuščią, tik atdari langai ir pėdos sniege rodė, kad čia kažkas buvo. O tada jau ir miškiniai ruseliams baimės įvarydavo. Nežinia, ką jie pagalvojo, bet spruko per duris ir dėjo į kojas miestelio pusėn. O mūsų vyrai, iššokę per langą, nusirito į daubą, tada į mišką ir – namo.
O Mamutė dar pavymui ruseliams, išbėgus laukan, visu balsu:
– Pas komendantą, pas komendantą.
Komendanto ruseliai bijodavo. Karas dar nebuvo pasibaigęs ir nusižengusiuosius siųsdavo į frontą. To jie bijojo.
Atsimenu dar vieną atvejį, kai girti rusų kareiviai kažko tarpusavyje susiginčijo mūsų virtuvėje, pradėjo bartis, o paskui kibo vieni kitiems į atlapus. Tėtukas buvo salone ir viską girdėjo. Kai suprato, jog bus muštynės, nusprendė įsikišti. Mes, vaikai, išsigandę tūnojome valgomajame. Staiga atsilapojo salono durys ir iškėlęs virš galvos kėdę įšoko Tėtukas garsiai rėkdamas.
– Von ot siūda kibinimat, von ot siūda kibinimat.
Matyt, išsigandę tokio netikėto užpuolimo, kareiviai vienas per kitą išgarnėjo pro duris. Paskui Mamutė klausė:
– Ką būtum daręs, jei kareiviai nebūtų išsigandę?
– Nežinau. Bet tikėjausi, jog išsigąs.
Taip ir atsitiko.
Ūkininkauti Tėtukui, matyt, nelabai patiko. Nemačiau jo nei šienaujant, nei sėjant, nei kitų ūkio darbų dirbant. Ūkio darbus mokėjo ir galėjo dirbti kiti, kurie nemokėjo to, ką mokėjo Jis. Atsimenu, sykį, kai grįžo vėlai, kaip dažniausiai būdavo, įgėręs, ir Mamutė ėmė priekaištauti, tai išsivedė mus visus vaikus, liepė parvesti arklius, pasikinkė į plūgą ir pradėjo arti daržą. Buvo jau tamsi naktis, arkliai neklauso, tamposi. Sutrūkinėjo pakinktai ir baigėsi arimas. Tai tik tą sykį ir mačiau jį ariant. Bet tai buvo principo reikalas.
Prisimenu dar vieną dalyką: rudenį, rugsėjo mėnesį, Mamutė nusprendė, kad man reikia eiti į mokyklą. Buvo susitarus su mokytoju Gostautu atiduoti mane į trečią pradinės mokyklos skyrių. Iki tol mokiausi namuose. Man buvo jau beveik 10 metų. Tą rytą, kai turėjo mane nuvesti į mokyklą, Mamutė pastebėjo, kad nešvarios mano kojos. Apibarė ir liepė nusiplauti. Ploviau, ploviau, tryniau, tryniau – niekaip nenusiplauna. Per visą vasarą basam vaikščiojant kojos įjuosdavo, sutrūkinėdavo – plauk neplovęs, vis tiek nešvarios. Mamutė barasi, o aš plaunu ir verkiu. Tėtukas pripylė bliūdą šilto vandens, paėmė rūbams valyti šepetį ir pats pradėjo plauti mano suskirdusias kojas. Neprisimenu, ar pavyko jas bent kiek žmoniškas padaryti, bet pats faktas, kad Tėtukas man kojas plovė, buvo man sukrečiantis įvykis.
Tai bene viskas, ką prisimenu apie Tėtuką. Didžiavosi jis savo sodyba, ežeru, namu, žeme. Rodydavo visiems atvažiavusiems svečiams ir pasakodavo ką ir kur darys, ką statys, ką sodins. Labai mėgo žvejybą, mėgo grybauti, mėgo gamtą. Žvejodavo statydamas bučius, čia venteriais vadinamus, nakčiai statydavo trubmicas (toks tinklas) arba marozus – kitoks tinklas su bučiais abiejuose galuose. Ramiais vakarais, sutemus, plaukdavo žeberklauti. Žeberklą plateliškiai persteke vadina. Pasišviesdavo dervingom degančiom malkom, sukrautom į tokį specialų metalinį krepšelį ant ilgo koto. Pribadydavo lydekų, lynų. Žuvų tada ežere buvo labai daug.
Susirgo Tėtukas 1947 metų gruodžio mėnesį. Prieš dieną ar dvi buvome paskerdę kiaulę, tad visi virtuvėje darbavomės. Mamutė tvarkė skerdieną, Danguolė su Algiuku gal pamokas ruošė, mes su Kastyčiu taip pat kažką virtuvėje darėme. Tėtukas, pasiskundęs galvos skaudėjimu, nuėjo į miegamąjį atsigulti. Išsitiesė lovoje su rūbais, nuleidęs kojas per lovos kraštą. Netrukus pasigirdo šauksmas iš miegamojo. Mamutė nuėjo pažiūrėti ir rado Tėtuką bandantį atsisėsti, bet nepajėgiantį, tik šaukiantį: „Galvą, galvą, galvą!“. Mamutė, atsinešus karštu vandeniu sumirkytus rankšluosčius, dėjo jam ant galvos kompresus. Tėtukui nuo to tarsi mažiau skaudėjo, aprimo. O Algiukas, pasikinkęs arklį, išdūmė į miestelį pas gydytoją. Neprisimenu, ar tą patį vakarą, ar kitą dieną atvykęs gydytojas nustatė insultą. Tėtukas nebepajudino nei kairės rankos, nei kairės kojos. Kasdien ateidavo miestelyje gyvenęs felčeris Liaučius, į veną leisdavo gliukozę ir morfijų. Po savaitės iš Klaipėdos arkliu atvažiavo Tėtuko brolis Jonas. Pakinkytais į roges arkliais gulintį Tėtuką išvežė į Klaipėdą. Gal porą mėnesių išgulėjusį ligoninėje Tėtuką vėl parsivežėme. Sveikata šiek tiek buvo pagerėjusi, pasodintas galėjo sėdėti lovoje, galėjo kalbėti.
Pavasarį išvežė į Vilnių, nežinau, į kokią ligoninę. Ten vėl apie porą mėnesių išgulėjo, paskui dar porą mėnesių Birštone sanatorijoje. Grįžo rudenį šiek tiek sustiprėjęs – galėjo pavaikščioti prilaikomas ir lazda pasiremdamas. Vienas eiti negalėjo. Kairė koja visiškai neklausė. Eidamas ją vilkdavo ir į priekį perkeldavo tik pasukdamas dubenį. Kairė ranka taip pat tik kabojo – nei pirštų nejudino, nei rankos nesulenkė. Kad nekabėtų sergančioji ranka, ją parišdavo per kaklą pajuostu rankšluosčiu.
Taip Tėtukas pravargo penkerius metus. Jokio sveikatos pagerėjimo nebuvo. Retsykiais užeidavo kažkokie nervų priepuoliai, tarsi epilepsija: prarasdavo sąmonę, prasidėdavo traukuliai, lyg didžiulis drebulys – net lova tirtėdavo. Po 5 ar 10 minučių traukuliai praeidavo, bet sąmonę atgaudavo dar po kokio pusvalandžio – tarsi miegodavo sunkiai ir giliai kvėpuodamas. Išvargindavo tie priepuoliai Tėtuką, o mus su Kastyčiu gąsdindavo. Bijojom tų priepuolių, mums nesuprantamų, paslaptingų ir baisių. Tūnodavome kur kampelyje ir laukdavome, kada pasibaigs. Tuo metu iš keturių vaikų namuose buvom likę trise. Algiukas jau mokėsi Klaipėdoje, Muzikos mokykloje. Po metų ir Danguolė išvažiavo į Klaipėdą, į medicinos seserų mokyklą. Likome tik mudu su Kastyčiu, Mamutė ir ligonis Tėtukas. Turbūt tai buvo sunkiausi metai. Tėtukui buvo pripažintas pirmos grupės invalidumas. Gaudavo 201 rublį pensijos. Maži tai buvo pinigėliai, vaistams neužtekdavo. Net neįsivaizduoju, kaip Mamutė sugebėjo ir ligonį slaugyti, ir vaikus į mokslą leisti – visiems reikėjo materialinės paramos, ir aprengti, ir pavalgydinti, ir ūkį tvarkyti. Ir vis dėlto susitvarkydavo. Nebuvome nei apdriskę, nei išbadėję. Ūkio darbų nudirbti keletą kartų buvo atvažiavęs Tėtuko brolis Kazys, tada dar nevedęs, kavalierius. Padėdavo Mamutės brolio Jūzapo iš Šakių sūnūs Vytautas arba Aloyzas. O daugiausia turbūt padėdavo Platelių eigulys Jankauskas Kazimieras. Gal ne tiek fiziniu darbu, kiek patarimais, nuoširdumu. Jautėme nuolatinę jo globą. Gal kad geros širdies buvo, o gal profesinę pagarbą Tėtukui, kaip buvusiam girininkui, jautė. Kas žino? Į kolchozą nepasirašę buvome, tebedirbome savo žemę, nors visiems darbams reikėjo svetimų rankų. Mūsų dar buvo per mažos. Ką galėjom – patys darėm: žiemą šėrėme ir girdėme gyvulius, vasarą bulves, daržus ravėjom, gyvulius ir paukščius globojome.
1951 metų gruodžio mėnesį Tėtuko sveikatos būklė vėl pablogėjo. Nebeleido jam keltis, daugiausia miegodavo. Per Kūčias, gruodžio 24 d., sužinojome, kad mirė Tėtuko mama, mano Močiutė Marijona Bernatonienė-Marčiulionytė, kurios man taip ir neteko pamatyti. Tėtukui nieko apie tai nesakėme, nenorėdami jo jaudinti. Bet galiausiai vis tiek pasakė, nes sveikatos būklė nė kiek negerėjo. Po eilinio priepuolio sveikatos būklė dar labiau pablogėjo – nebesuprasdavome, ką kalba, o ir jam pačiam kalbėti darėsi sunku. Sąsiuvinio lape rašydavo, ko norįs. Galiausiai ir tai pasidarė sunku, raštas darėsi neįskaitomas. Matėsi, kad Tėtukas gyvena paskutines dienas. Vakarais ateidavo iš miestelio davatkėlė Verketaitė, kad jaukiau mums būtų. Tėtukas nebekalbėjo, nebevalgė. Valgyti jau senokai buvo nustojęs. Mamutė virdavo kažkokį maistingą mišinėlį iš gematogeno šokolado, grietinėlės, cukraus. Šį mišinėlį tėtukas gerdavo per snapelį iš mažo arbatinuko.
Mirė Tėtukas ramiai, tarsi migte užmigo, 1954 m. sausio mėn. 13 d. Nebuvo nei baisu, nei siaubinga. Tik kažkokia tyla stojo – nebesigirdėjo jo kvėpavimo.
Verketaitė su Mamute apiprausė, aš nuskutau barzdą, aprengėme iš anksto paruoštais drabužiais. Taip ir prabuvome visi tą naktį kartu miegamajame. Visai nebuvo baisu. Net nejaukumo jokio nejaučiau. Turbūt nuo to laiko nei mirusiųjų, nei kapinių, nei jokių baidyklių nebijau. Daugybę kartų teko naktimis pėsčiomis vienam eiti pro kapines, miškus – jokios baimės neturėjau.
Rytojaus dieną Jankauskas nuo daržinės aukšto nuėmė lentas, padarė karstą, juodai nudažė. Pašarvotas buvo kambarėlyje, Lekieriuku vadinamame. Du vakarus giedojome Kalnus.
Palaidojome Tėtuką Beržoro kapinėse. Graži vieta buvo parinkta kapui – šalia trijų aukštų tujų. Vėliau jos išnyko.
Besniegė buvo tų metų žiema, važiavome į kapines vežimais. Tik po laidotuvių gausiai prisnigo. Kas sekmadienį eidavome su Mamute į Beržorą aplankyti kapo, užkloto storu sniego patalu.
Tais metais aš baigiau Platelių septynmetę mokyklą ir išvažiavau mokytis į Salantų vidurinės mokyklos 8-ą klasę.
Tais pačiais metais Danguolė baigė Klaipėdos medicinos seserų mokyklą ir pradėjo dirbti Platelių ligoninėje, o rudenį, spalio mėnesį, buvo areštuota ir nuteista 10 metų. Namuose liko tik Mamutė ir Kastytis.
Savo Mamą mes Mamute vadinome. Buvo Mamutė ir Tėtukas. Manau, kad tai buvo Tėtuko atvežtiniai vardai, nes jis savo mamą taip pat Mamute vadino, o tėvą – Tėtuku. Šiaip jau Žemaitijoje mamas mamomis vadina, o tėvus – Papa.
Mamutė buvo gimusi Mosėdžio parapijos Šekų kaimo ūkininkų Rozalijos Bertašiūtės ir Juozapo Šopagos šeimoje. Buvo ji jauniausia iš penkių vaikų ir vienintelė dukra. Jos broliai buvo Juozapas, Kazimieras, Leonas ir Pranciškus. Šopagos buvo pasiturintys ūkininkai, turėjo 22 ar 24 ha žemės, gražią žemaitišką sodybą ant aukšto Erlos upės kranto. Sodyba erdvi, su būdingais žemaitiškais pastatais, apaugusi aukštais senais medžiais. Namas – žemaitiškas, dviejų galų, su senovišku kaminu per vidurį, prastąja ir gerąja priemene, gerąja ir prastąja troba, o kitame gale – senelių trobelė su alkieriumi ir dar – pryšininkė ir kamara. Namas rąstų, žemu šiaudiniu keturšlaičiu stogu, mažučiais, šešių „šibų“ langeliais. Priešais namą – klėtis su prieklėčiu trimis ar keturiomis durimis, mažyčiais rombo formos neįstiklintais langeliais. Klėtyje laikydavo grūdus, o dar dviejose kamarose miegodavo arba samdyti bernai, arba savi vaikai, kai paaugdavo.
Tvartas buvo didelis U raidės formos. Čia buvo laikomi visi gyvuliai ir paukščiai. Kiekvienai gyvulių rūšiai buvo atskiras tvartas po tuo pačiu stogu: karvėms, arkliams, avims, kiaulėms, paukščiams. Pagal tvarto sienas buvo išdėstyti dideli akmenys, kurie buvo tarsi takas patekti į tvartus, nes to uždaro tvarto kiemo viduryje telkšodavo balos nuo stogų nubėgusio vandens ir iš tvarto tekančių srutų. To didžiulio pastato kampinėse patalpose sukraudavo šieną, o plačiose pastogėse – malkas ir ilginius šiaudų kūlius stogams.
Už tvarto – platus kiemas, žardiena vadinamas, aptvertas tvora. Čia ganydavosi žąsys, maži veršeliai. Žardienos gale – daržinė, reja vadinama. Tai didelis pastatas su dvejomis suveriamomis durimis – dviem įvažiavimais. Čia buvo senoviška pirtis linams džiovinti su didžiuliu pečiu, douba vadinamu. Šį pastatą dar jauja vadino.
Sodyba buvo aptverta: buvo nedidelis sodelis su keliomis didžiulėmis obelimis, slyvų krūmais, dar du prūdai gyvuliams girdyti, o netoli namo gilus šulinys su svirtimi. Šulinio šonai sukrauti iš didžiulių akmenų.
Maždaug taip atrodė Mamutės gimtoji sodyba Šekų kaime.
Kaimas nedidelis, vienkieminis. Artimiausia sodyba buvo Želvio, netoli, dar Donielų, o visų kitų gerokai toliau. Pakrikštijo Mamutę Stefanijos vardu, tada tai buvo naujas, nedažnas vardas. Tik žemaičiai nepripažįsta „f“ raidės, todėl vadindavo Stepanija, o sutrumpintai Stapune ar Stapunėle. Taigi ji buvo pagrandukas, o dar vienintelė mergaitė, tai buvo mylima ir lepinama. Mylėjo ir tėvai, ir broliai. Mamutė apie savo senelius nieko nepasakojo, turbūt jų nė nepažinojo, nes nebe jauni ir tėvai jos buvo, kai ji gimė. Prie ūkio darbų pagrandukės dukrelės namiškiai nespaudė. Dirbo ji tik kada norėjo ir kiek norėjo. Buvo nuspręsta leisti ją į mokslus. Mokykla tolokai – Mosėdyje. Iki jo apie 4 km. Nežinau, kiek laiko ji mokėsi Mosėdyje, bet baigė Mosėdžio pradžios mokyklą, o paskui Skuodo progimnazijos keturias klases. Tuo laiku tai buvo dideli mokslai. Po progimnazijos – Kretingos mokytojų kursai ir jauna panelė Stefanija Šopagaitė pradeda mokytojos darbą Kulių valsčiuje, Jurjonų pradžios mokykloje. Mokykla buvo ūkininko Šiaulio namuose: vienas kambarys – klasė, o kitas – mokytojos kambarys. Yra daug nuotraukų iš to meto mokytojavimo. Jurjonai – netoli nuo valsčiaus centro Kulių (apie 8 km). Mokytojai tada buvo gerbiami ne ką mažiau už kunigus – tai buvo kaimo autoritetai: tiek mokiniai, tiek tėvai gerbė ir mylėjo mokytojus. Jų žodis buvo šventas. Vienoje klasėje mokėsi įvairiausio amžiaus vaikai – ir pirmokėliai, ir vyresnieji. O mokytoja – viena. Ten, Jurjonuose, mokytojaudama, Mamutė su Tėtuku, jaunu girininku, susipažino ir 1931 metų rugpjūčio 16 dieną susituokė Kauno Karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Mamutei tada buvo 25 metai, o Tėtukui – 30. Tėtukas tada dirbo Kulių valsčiuje Mižuikių girininkijoje. Kulių pradžios mokykloje pradėjo dirbti ir Mamutė. Savo būsto neturėjo, todėl gyveno įvairiose vietose. Kiek žinau iš pasakojimų, gyveno Kulių altarijoje, pas žydę Cvikę, Mažųjų Mostaičių kaime pas ūkininką Staponkų, Mižuikių kaime – girininkijoje. Beveik dešimtį metų jų jauna šeima Kulių apylinkėse išgyveno. Ten gimė pirmasis sūnus Algiukas, dukra Danguolė ir aš – antrasis sūnus Antanėlis, Tėtuko numylėtinis, Kluciu ar Kluceliu vadinamas. Kastytis jau gimė Plateliuose.
Nenorėjo, labai nenorėjo Mamutės tėvai, kad ji ištekėtų už Tėtuko. Svarbiausias argumentas buvo Tėtuko neturtas. To meto svarbiausias turto matas buvo žemė arba koks kitas nekilnojamasis turtas. Tėvams prieštaraujant Mamutė ištekėjo, nors kavalierių ir turtingų, ir gražių netrūko.
Tėtukas darbavosi miškuose, mėgo išgerti, o Mamutė visiškai alkoholinių gėrimų nevartojo. Gėrimai ir buvo pagrindinė konfliktų priežastis.
Apie gyvenimą Kuliuose žinau tik iš pasakojimų. Aš pats beveik nieko iš to laikotarpio neprisimenu. Tik iš pasakojimų šį bei tą, lyg pro rūką, išnyrantį atmintyje, pamatau ar įsivaizduoju.
Mamutė dirbo mokykloje, auklių padedama augino vaikus. Samdydavo tarpais net dvi moteris: vieną – vaikų priežiūrai, kitą – namų tvarkai ir virtuvei.
Mižuikiuose, sudegus girininkijai, savo būsto neturėjome. Gyvenome pas žydę Cvikę, Kulių altarijoje, nežinau, kur dar.
Paskui prasidėjo namo statyba Plateliuose. Buvo galvojama, kad Plateliuose gyvensime tik vasarą. Iš pradžios taip ir buvo. Tik 1940 ar 1941 metais galutinai persikėlėme į Platelius.
Mamutė mokytojavo ir Plateliuose iki 1945 metų. Grįžus rusams (1944 rudenį) Mamutė į mokyklą nebegrįžo, nors labai ją kalbino. Trūko mokytojų, bet mokytojai turėjo tapti rusiškos, sovietinės ideologijos skleidėjai. Mamutė sakydavo, kad neįsivaizduoja, kaip galėtų dirbti mokykloje nesukalbėjusi su mokiniais maldos. Lietuvos laikais buvo kalbama malda prieš pamokas, malda po pamokų. Taip ir liko Mamutė ūkininkauti ir vaikų prižiūrėti. Į mokyklą tada ėjo tik Algiukas ir Danguolė. Mudu su Kastyčiu mokėmės namuose.
Tėtukas dirbo Platelių miestelio valsčiuje matininku ir girininku. Dirbo abiejuose darbuose, todėl man sunku susigaudyti, kada kuo. Bendravome daugiau su Mamute. Tėtukas išeidavo į darbą anksti, grįždavo vėlai. Žiemos vakarais visi susispiesdavome galiniame kambaryje, vadinamajame miegamajame. Čia Algiukas ir Danguolė ruošdavo pamokas, o mudu su Kastyčiu piešdavom arba ką nors žaisdavome. Mūsų namas nebuvo šiltas, todėl žiemą visi sueidavom į vieną kambarį, kur buvo šilčiausia. Čia ir miegodavome. Mamutė, sėdėdama prie pečiaus, skaitydavo knygas arba megzdavo ar adydavo kojines. Į mokyklą Mamutė taip ir nebegrįžo. Tėtukui nuo valdiškų reikalų laiko ūkio priežiūrai nebelikdavo, todėl visus ūkio darbus rikiuodavo Mamutė. Vėliau, Tėtukui susirgus, darbų ir rūpesčių dar daugiau atsirado. Vyresniems vaikams Algiukui ir Danguolei baigus mokslus Plateliuose ir išvykus mokytis į Klaipėdą, tik mudu su Kastyčiu likome pagalbininkai. Sunkus buvo metas mums visiems. Visiems reikėjo ir pavalgyti, ir apsirengti. Kai pagalvoju apie tuos metus, sunkiai įsivaizduoju, kaip Mamutė sugebėdavo viena tvarkytis. O dar mokesčius reikėjo mokėti už žemę, už pastatus. Samdomi darbininkai taip pat ne už ačiū dirbo. O pagrindinės pajamos buvo Tėtuko invalidumo pensija – 201 rublis. Rublio vertė buvo menka.
Mamutė Tėtuką lydėjo į visas keliones gydymui. Į Klaipėdą (1947 m.) vežė arkliais rogėmis. Buvo žiema. Į dviem arkliais pakinkytas roges prikrovė patalų, įnešė nepajėgiantį net atsisėsti Tėtuką ir išvežė į Klaipėdą (apie 70 km). Vasarą vežė į Vilnių traukiniu. Namuose likdavome mes vieni: reikėjo prižiūrėti gyvulius, namus, reikėjo eiti į mokyklą. Visada nekantriai laukdavome grįžtančios Mamutės. Be jos namai buvo tušti, jos labai trūkdavo.
Vyresniems vaikams, Algiukui ir Danguolei, baigus mokslus Plateliuose, Mamutė dėjo visas pastangas, kad jie galėtų mokytis toliau. Algiukas įstojo į Klaipėdos muzikos mokyklą (1948 m.), o Danguolė į Klaipėdos medicinos seserų mokyklą (1949 m.). Ir vėl arkliais reikėdavo nuvežti juos, mantą ir maistą. Kelionė užtrukdavo ilgai: išvažiuodavo anksti iš ryto ir tik vakare pasiekdavo Klaipėdą. Porą kartų kelionės metu šerdavo arklius, leisdavo bent valandą jiems pailsėti. Teko ir man bent keletą kartų arkliais į Klaipėdą važiuoti.
Mirus Tėtukui (1952 m.) Danguolė ir Algiukas jau buvo namus palikę – mokėsi Klaipėdoje: Algiukas – jūreivystės, o Danguolė – medicinos seserų mokykloje. Namuose iš vaikų buvome likę tik mudu su Kastyčiu. Tais pačiais metais ir aš baigiau Platelių septynmetę, o Danguolė tapo sesele ir pradėjo darbą Platelių ambulatorijoje. Visi tikėjomės, kad pradėsime geriau gyventi, nes buvome labai nubiednėję – į kolchozą paėmė arklius, vežimą, žemę. Vietiniai kolchozo vadovai iš pagarbos mūsų šeimai neskubėjo sukolchozinti mūsų žemės. Dar gal metus kitus leido užsėti mūsų dirvas patiems ir derlių patiems nusiimti. Karvę ganėme ir šienavome taip pat savose pievose. Tik darbininkai mudu su Kastyčiu dar per menki buvome. Didžiųjų darbų nudirbti atvažiuodavo iš Šekų dėdės Jūzapo sūnūs Vytautas arba Alis.
Rudenį (1952) Mamutė išvežė mane į Salantus mokytis aštuntoje klasėje. Namuose liko Kastytis ir Danguolė. Mamutei lyg ir lengviau pasidarė. Danguolė algą gaudavo – namams lengviau. Deja, neilgai. Tų pačių metų spalio mėn. Danguolę areštavo už antitarybinę veiklą, tardė Klaipėdos kalėjime ir galiausiai nuteisė 10 metų kalėjimo. Atsidūrėme dar didesniame varge: reikia padėti Danguolei, man. Viskas – iš namų, o į namus – nieko. Turbūt tai buvo sunkiausi mūsų šeimai metai. O mano šeimininkai, pas kuriuos gyvenau Salantuose, pedantiškai skaičiuodavo kąsnelius: per savaitę turi atvežti mėsos, pieno ir t. t. Danguolei taip pat reikia vežti šiltesnį rūbą ir skalsesnį maistą.
Sunku įsivaizduoti dabar, kaip išgyvenome šį sunkmetį. Sunkiausia – Mamutei. Jai reikėjo išgyventi kiekvieno iš mūsų sėkmes ir nesėkmes. Po Danguolės arešto Algiukui nebeleido mokytis Klaipėdoje. Išvažiavo mokslų tęsti Murmansko kareivystės mokykloje. Algiukas jau buvo vedęs Danguolės kurso draugę Genutę Mensonaitę iš Palangos. Vedybomis Mamutė nebuvo labai patenkinta. Vėl išgyvenimai. Namuose vargo vieni du su Kastyčiu. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis – karvė ir užsiaugintos daržovės, dar pačių užsiaugintas paršelis, vištos.
Prisimenu tokį epizodą. Grįžau iš Salantų į namus, nes reikėjo susimokėti mokestį už mokslą. Tada už mokslo metus reikėdavo mokėti 150 rublių. Mokestį mokėdavome per du kartus po 75 rublius. Namuose pinigų neturėjome, tad Mamutė nuėjo pas Platelių kleboną pasiskolinti pinigų. Klebonas paskolino pinigų, bet Mamutė grįždama juos pametė. Vaikščiojome po laukus Mamutės eitais takais, ieškojome tų pinigų, bet taip ir neradome. Tai buvo vėlyvas ruduo, jau sutemę. Klampojome pažliugusiais takais – veltui. Ir vėl Mamutei teko eiti pas kleboną, pasakoti apie nelaimę ir vėl pinigų prašyti. Tik klebonas ir galėjo padėti. Visi žmonės tada buvo labai neturtingi. Gyveno iš to, ką patys užsiaugindavo. O užsiauginimui sąlygos blogos buvo – žemė atimta, auginamų gyvulių skaičius ribojamas. Iš kolchozo pagalbos jokios, nebent jei ką pavagi. Tada ir pradėjo visi vogti kas ką galėjo, kas prie ko priėjo. Tik mes net vogti neturėjome ko.
Taigi – namuose Mamutė ir Kastytis. Aš parvažiuodavau šventėms ir per atostogas. Tada tik ir padėti galėjau. Per pavasario atostogas pjovėme malkas, vasarą šienavome. O Mamutei – visi rūpesčiai. Po trejeto metų grįžo Danguolė, bet legaliai gyventi Lietuvoje negalėjo. Vėl rūpesčiai – kur dirbti, kur dokumentus gauti? Danguolė įsidarbino Skuodo ligoninėje, po pusmečio, pajutus saugumo įtarimus, persikraustė į Jiezną. Ten vėl ligoninėje dirbo. Galiausiai Danguolę saugumiečiai išsiunčia į Kirovą Rusijoje. Nesiseka ir Algiukui: baigia Murmansko mokyklą – dirbti išsiunčia į Astrachanę. Mamutės vienintelis stiprybės šaltinis – tikėjimas Dievu ir malda. Begalinis pasitikėjimas Dievu turbūt pats ryškiausias Mamutės bruožas. Visur ir visada. Kelionėse, kai arkliais važiuodavome į Klaipėdą ar kitur, nepravažiuodavome pro kryžių ar koplytėlę nepasimeldę ar bent nepersižegnoję. Nepaprastas tikėjimas ir pasitikėjimas.
Užtat ir išgyvenome visus sunkmečius, visas tų laikų negandas, užsiglaudę už Mamutės pečių.
Daug dar išgyvenimų Mamutei teko: ankstyva Algiuko mirtis ir laidotuvės (1958 m.), Danguolės vedybos ir išsiskyrimas, Kastyčio karinė tarnyba ir daugybė kitų didesnių ir mažesnių negandų. Viską sugebėjo pakelti nesiskųsdama, neaimanuodama, nepanikuodama, neprarasdama ramybės. O ir jos pačios sveikata nebuvo begalinė. Vis skųsdavosi širdies sutrikimais, aplankydavo ir kitokios negalios. Stengėsi padėti, nuraminti, paguosti ne tik savus, artimiausius, bet visus žmones.
Mano vestuves Mamutė beveik viena ruošė: samdė šeimininkę, organizuoti maistą, vaišes ir visa kita. Na ir vėliau, kai jau auginome Aidą ir atsirasdavo bėdų dėl jo priežiūros, nebuvo atvejo, kad Mamutė atsisakytų padėti. Aidas gana daug laiko praleido Plateliuose Mamutės priežiūroje ir, kol gyvenome Plungėje, ir vėliau, gyvenant Kaišiadoryse, tiek Aidas, tiek Audronė vasaros atostogas Plateliuose Mamutės priežiūrimi praleisdavo. Manau, kad nemaža įtakos turėjo Aido ir Audronės pasaulėžiūros susidarymui Mamutės auklėjimas. Ko negalėjome mes, tarybiniai tarnautojai, tiesiogiai vaikams pasakyti, tą be užuolankų jiems dėstė Mamutė – ir apie Dievulį, ir apie Tėvynę, ir apie visas kitas pasaulio vertybes ir blogybes. Vaikų krikštas, pirmoji išpažintis, sutvirtinimo sakramentai – visa tai su Plateliais ir Mamute susiję.
Pensiją Mamutė gaudavo nedidelę – neturėjo pakankamo darbo stažo. Dėl širdies negalavimų turėjo antros grupės invalidumą, pagal tai ir pensiją gaudavo. Niekada nesiskundė, kad pinigų trūksta. Kiek turėjo, tiek užteko. Kai mes vaikai visi išsilakstėme kas sau, gyveno viena. Dar ilgai laikė karvę. Šiek tiek prisidurdavo už parduotą pieną, vasarą – už uogas, obuolius. Per vasarą priimdavo šiek tiek vasarotojų. Taip ir gyveno. Mėgo sveiką gyvenimo būdą. Kas rytą prausdavosi iki pusės šaltu vandeniu, dieną valandą ar bent pusvalandį nusnūsdavo pokaičio. Nepraleisdavo nė vieno šventadienio nenuėjus į bažnyčią. Bažnyčioje turėjo išsipirkus sau sėdimą vietą suole netoli altoriaus. Kiek atsimenu, nuo pat vaikystės, Mamutė visada ten savo vietą turėjo. Buvo ji bažnyčios komiteto narė. Kartu su kitomis moterimis globojo Šventorkalnyje esančią koplytėlę. Retsykiais atnaujindavo koplytėlėje esantį Madonos paveikslą. Piešė tą paveikslą iš Platelių kilę dailininkai K. Katkus, G. Krulis. Prie koplytėlės sodindavo gėles, ravėdavo. Prie tos koplytėlės ir mus vaikus nuo mažens vesdavosi arba valtimi plaukdavome į Šventorkalnį. Mamutė šventai tikėjo, kad Šventorkalnio koplytėlės Marija stebuklinga – visada maldas išklauso. Ten ir mano dar mažo akelės pasveiko. Aš nelabai prisimenu. Atmenu tik, kad nuolatos traiškanodavo mano akys. Tada gal kokių penkerių metų buvau. Žinau, kad iš ryto sunku būdavo atmerkti nuo traiškanų sulipusias blakstienas. Akys būdavo paraudusios. Sykį, mums grįžtant valtimi iš Šventorkalnio, Danguolė ar Algiukas pastebėjo, kad mano akys nebe raudonos. Daugiau niekada akių ligų nebeturėjau. Mamutė pasakojo, kad tą dieną prie koplytėlės Mamutės paragintas labai karštai meldžiausi prašydamas, kad pasveiktų mano akelės. Marija išklausė mano maldas.
Dar, kalbant apie Mamutę, norėtųsi paminėti jos vaišingumą. Nė vienas atėjęs svečias neišeidavo nepavaišintas. Nors arbatos, uogienės, sūrio ar ko nors, ką turėdavo, Mamutė pasiūlydavo atėjusiam svečiui. Mokėjo Mamutė bendrauti, mokėjo kalbą užvesti, mokėjo ir pajuokauti, ir paguosti ar nuraminti.
Daugybę teigiamybių galėčiau vardyti. Kad ir kulinariniai sugebėjimai. Valgio gaminimu tikrai galėjo pasigirti. Atvažiavus svečiams nebuvo gėdos mūsų namams – mokėjo ir pagaminti, ir pavaišinti. Velykoms ar Kalėdoms jau rimtesnes vaišes ruošdavo, o šiaip – pagal išgales. Tuo didžiuoju mūsų sunkmečiu tikrai mokėjo suktis. Atrodo, iš nieko valgį pagamindavo. Atmenu, vienais metais rūsyje peršalo mūsų bulvės. Skusdavome tas sušalusias bulves, Mamutė tarkuodavo ir kepdavo kugelį (plokštainį). Savotiško skonio – salstelėjęs, tamsus. Valgėme jį su mėlynių uogiene. Suvalgėme tas bulves. Jei būtume išmetę, nebūtų buvę ką valgyti. Įgriso, žinoma, kasdien valgomas kugelis.
Pokario metais nebuvo cukraus. Žmonės augino cukrinius runkelius, virė iš jų sirupą. Virėme ir mes. Keistas tas sirupas. Rudas lyg kava, saldumas su kažkokiu keistu prieskoniu, bet kai nieko geresnio nebuvo, ir tai buvo gerai. Mamutė sugalvojo ir obuolienę su cukriniais runkeliais virti: sudėdavo obuolius, pritarkuodavo cukrinių runkelių ir išvirdavo tokią košę – pilką, bet saldžią. Valgydavome tą košę ant duonos užsitepę.
Pusryčiams dažniausiai virdavo košę, arba bulvių, arba pusmarškonę – pusė bulvių, pusė miltų. Valgydavome su padažu, Žemaitijoje mirkalu arba mirke vadinamu, užsisrėbdami raugintu arba saldžiu pienu. Kai pieno nebūdavo užtrūkus karvėms, košę valgėme su „ožkos pienu“. Į vandenį įberdavo truputėlį cukraus ir srėbdavome tokį salstelėjusį vandenį su koše. Neįsivaizduoju, kaip dabartiniai vaikai tokį maistą valgytų… Valgytų, jei nebūtų kito pasirinkimo. Žinojome, kad daugiau nieko nėra.
Tai apie tuos vargo metus. O šiaip Mamutė padarydavo labai skanių dalykų iš mėsos, iš pieno, varškės. Ypač skanus buvo jos vadinamasis greitpyragis, kurį iškepdavo netikėtam svečiui atvažiavus. Mamutė tada greitai išplakdavo keletą kiaušinių su cukrumi, grietine, pridėdavo miltų, dar visokių priedų ir, supylus tešlą į apvalią skardinę formą, pakišdavo į pečių. Po pusvalandžio jau valgydavome dar šiltą kvepiantį pyragą.
Didžiosioms šventėms Mamutė darydavo girą, kurią išpilstydavo į senoviškus alaus butelius su užspaudžiamais kamščiais, tarsi užraktais. Taip „užrakinta“ gira gana ilgai išsilaikydavo, o Mamutė vaišindavo savo gira visus atėjusius svečius.
Mėgo Mamutė dainas. Turėjo gitarą dar iš savo jaunystės laikų. Dainuodavome visi susėdę už stalo. Dažniausiai tai buvo jos jaunystės dainos, dabar romansais vadinamos. Liaudies dainų Mamutė beveik nedainuodavo, tik pasakodavo, kaip jas dainuodavo jos vaikystės metais.
Labai pasiilgdavo Mamutė savo tėviškės – Šekų. Kol gyva buvo jos Mama, mūsų vadinama Babolelė, bent du ar tris kartus per metus važiuodavome į Šekus. Mums tai buvo didelis džiaugsmas. Ne visada visus vaikus veždavosi, todėl varžėmės, kam važiuoti. Važiuodavom arkliu. Kelias tolimas, apie 22 km. Arkliu važiuoti 2–3 val., nes keliai prasti, nepalėksi. Bet užtat įdomu. Nauji pasauliai. Kitoks kraštovaizdis, kitokie kaimai pakelėse. Na, o ten nuvažiavus – kaip gera būti svečiu, būti vaišinamam. Namuose, kai pas mus svečiai atvažiuoja, mums namiškiams – kas nuo svečių lieka, o į svečius atvažiavus – viskas mums. O ir vaikų ten daug, kiekvienas turėjome savo bendraamžių Šekuose. Jei nesiveždavo kurio į svečius, rašydavome laiškus. Tai būdavo sunkus darbas. Parašai – „Mielas Algimantai, aš tavęs labai pasiilgau“. O daugiau nežinia ką parašyti. Ir rašai tada, kad mūsų katė atsivedė du kačiukus, kad papjovė gaidį ar dar kokią vaikišką naujieną. Svarbu, kad parašiau ir dabar laukiu, ką man parašys ir įduos Mamutei parvežti.
Į Šekus Mamutė būtinai važiuodavo per Motinos dieną. Labai smagu būdavo tada važiuoti: jau pavasaris, šilta ir žalia visur. Važiuoji ir grožiesi. O dar Mamutė mokėdavo įdomiai papasakoti apie pravažiuojamus kaimus, sodybas, maro kapinaites.
Labiausiai prisirišus Mamutė buvo prie Platelių, prie savo namų. Ir suprantama – juk čia praėjo visas brandusis jos gyvenimas, čia augo vaikai, jos akyse augo sodyba, jos pačios auginti medžiai, sodinti vaiskrūmiai. Čia vargtas sovietmetis. Čia prarasta žemė, gyvulėliai. Niekas nebuvo padovanota, viskas buvo sunkiu triūsu įsigyta. Įsikurta ir statyta plynoje vietoje. Labai mėgo ežerą, kuris kasdien vis kitoks, ypač besikeičiąs su metų laikais. Gražios čia vietos – miškas, daubos, laukai, paežerės. Kokia graži gamtos įvairovė. Mamutė mokėjo matyti, girdėti ir jausti. Gėrėdavosi lakštingalomis, pavasario vakarais skardenančiomis paežerės krūmuose, džiaugėsi vasaros žaluma, šienapjūtės kvapais, rudenį – nuauksintais medžiais ežero salose, o žiemą – ledo varvekliais ant paežerės medžių šakelių ir nendrių. Jai čia visada buvo labai gražu.
Todėl labai, labai nenoriai į Klaipėdą iš namų išvažiavo. Vis atidėliojo važiavimą, vis atidėliojo, nors skundėsi sveikata ir visi supratome, kad žiemą praleisti Plateliuose bus jai per sunku. Tai buvo 1978 metų ruduo. Atvažiavau tada iš Kaišiadorių savo „Moskvičiumi“ ir jau ne tik įkalbinėti, bet ir įsakmiau pasakyti reikėjo, kad važiuotų žiemoti į Klaipėdą pas Kastytį. Nenorėjo palikti tuščių namų, nenorėjo apsunkinti Kastyčio ir Irenos, besilaukiančios antro sūnaus. Galiausiai pasiėmė reikalingiausius daiktelius, drabužėlius, užrakino namus, persižegnojo ir išvažiavome į Klaipėdą pas Kastytį.
Ilgai tą vakarą dar kalbėjomės. Sakiau, kad kalbina mane į Veterinarijos akademiją dirbti. Mamutė patarė važiuoti, norėjo, kad dirbčiau pedagogo darbą.
Tada nežinojau, kad tai buvo paskutinis mano pokalbis su Mamute. Buvo ji dar autobusu gal porą kartų parvažiavusi į Platelius pasiimti pensijos. Sveikata blogėjo sparčiai, nors man apie tai nei Kastytis, nei Danguolė nieko nesakė. Todėl man buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus žinia apie Mamutės mirtį. Mirė ji ant Danguolės rankų vėlų 1979 metų kovo 29 d. vakarą. Plateliuose buvo dar daug sniego. Atvežė Kastytis Mamutę į Platelius paežeriais, o į kalną iki namų nešte su draugais užnešė. Aš atvažiavęs radau Mamutę pašarvotą ten pat kambarėlyje, kur gulėjo pašarvoti Tėtukas ir Algiukas. Tą naktį namuose praleidome vieni – Mamutė, Kastytis, Danguolė ir aš. Budėjome pakaitomis. Vienos Mamutės nepalikome nė valandėlei.
Kitą vakarą giedojome „Kalnus“. Gražiai giedojo Plaipa Kastis su vyrais ir Mikalauskienė Eugenija su moterimis. Sekančią dieną palaidojome Beržono kapinėse. Paminklas buvo pastatytas dar Mamutei esant gyvai visiems mūsų mirusiesiems. Paminklą buvo užsakius Mosėdyje pati Mamutė. Aš iš ten atvežiau ir pastačiau, o bordiūrėlius vėliau padarė Salantuose Orvydas (Viliaus Orvydo tėvas). Po Mamutės mirties reikėjo iškalti tik jos mirimo metus.
Bus daugiau
