Kai daugiau nei prieš 500 metų popiežių Inocentą VIII ištiko insultas, jį mėginta išgelbėti perpilant kraują trijų dešimtmečių berniukų iš nepasiturinčių šeimų. Iš to nelaimėjo niekas: popiežius mirė, o netekę kraujo neišgyveno ir berniukai. Vėliau žmonėms būdavo perpilamas ožkų, avių, karvių kraujas, kartais – skiedžiant jį su vynu, pienu, alumi. Praėjus daugiau nei penkiems šimtmečiams medicina be kraujo perpylimo procedūrų atrodo neįsivaizduojama, o tiek donorams aukoti, tiek perpilti žmonėms kraują tapo visiškai saugu.
Pirmieji žingsniai kraujo perpylimo srityje buvo žengiami dar XVII amžiaus Europoje, daugiausiai – Didžiojoje Britanijoje. Tuomet anglų gydytojas Williamas Harvey atrado, kad kraujas apskritai cirkuliuoja. Tai sukėlė didelį reakcionierių nepasitenkinimą. Plačiojoje visuomenėje manyta, kad širdis yra sielos buveinė, o konservatyvūs medikai rėmėsi aristotelišku požiūriu, kad kraujas kepenyse atsiranda iš suvartojamo maisto ir venomis keliauja į vidaus organus tik viena kryptimi.
Bandymai su gyvūnų krauju
Apskritai kraujo tyrimų srityje XVII a. matomi ryškūs proveržiai. Prancūzai ir anglai daugiausiai tyrinėja kraują ir daro eksperimentus. Štai vienas anglų gydytojas išgelbėja šunį perpildamas jam kito šuns kraują, atlieka bandymus ir su avimis.
Tuometinės praktikos primena, kiek toli šioje srityje nueita. Štai prancūzų mokslininkas Jeanas-Baptiste′as Denisas, asmeninis Liudviko XIV – Karaliaus Saulės gydytojas, penkiolikmečiui berniukui perpylė ėriuko kraują, kurį surinko dėlėmis. Manoma, kad jis išgyveno tik dėl to, kad perpiltas kraujo kiekis buvo nedidelis.
Kitą bandymą prancūzas atliko didaktiniais tikslais. Žmogui, garsėjusiam brutaliu elgesiu su savo žmona, buvo nuleista 300 gramų kraujo, o vietoj jo perpiltas puodelis veršiuko kraujo. J.-B. Denisas tikėjosi, kad romaus gyvūno kraujas nuramins ir žiauriu elgesiu garsėjantį žmogų.
Vyras išgyveno. Tiesa, jo šlapimas tapo juodas, o vėliau jis neteko sąmonės. Tačiau tai, ko tikėjosi mokslininkas, neįvyko – žmogus ramesnis netapo. Pakartotinai atliktas perpylimas jį pražudė, o gydytojas velionio žmonos buvo apkaltintas žmogžudyste ir, nors buvo išteisintas, metė medicinos praktiką.
Tais laikais mokslininkai gyvūnų kraują kartais skiesdavo. Būdavo bandoma perpilti avių, šunų, arklių ir raguočių kraują žmonėms maišant jį su tokiais skysčiais kaip vynas, pienas, alus ar net šlapimas.
Tuometinės praktikos šokiruoja
Vis dėlto pirmą kartą sėkmingai žmogaus kraujo perpylimą kitam žmogui įvykdo britų akušeris Jamesas Blundellis XIX a. pradžioje atlikęs procedūrą nukraujavusiai gimdyvei. Tačiau šis amžius pasižymėjo ir atžanga kraujo perpylimo srityje, mat šimtmečio pabaigoje tarsi iš niekur atgimė idėja vėl naudoti gyvulių kraują – tuo metu buvo sudėtinga rasti pakankamą skaičių žmonių, norinčių tapti donorais.
Anot Nacionalinio kraujo centro (NKC) atstovės Irmos Pimpičkaitės, žiūrint iš dabarties tokios medicinos praktikos išties šokiruoja. Pasak jos, šioje srityje pažanga ryški net ir žvelgiant atgal į pastaruosius trisdešimt metų, o situacija lyginant su tuo, kas vyko prieš du ar tris šimtmečius – kaip diena ir naktis.
„Jei prieš porą šimtų metų apie pusė perpylimo atvejų būdavo sėkmingi, tai dabar mes kalbame apie tai, kad vienas donoras gali išgelbėti net tris gyvybes, taip pat ir apie naudą pačio donoro sveikatai. Atradus kraujo grupes, pažanga šioje srityje žengė daugiamyliais žingsniais ir dabar matome visiškai saugius tiek kraujo donorystę, tiek patį perpylimą“, – sakė I. Pimpičkaitė.
Atskleidė kraujo paslaptį
Esminį lūžį kraujo donorystės istorijoje galima fiksuoti 1901 metais, kai austrų chemikas ir imunologas Karlas Landsteineris atrado kraujo grupes. Pastebėjus, kad vykdant perpylimą su gyvūnų krauju, žmogui pradeda krešėti kraujas, austrui kilo mintis, kad šis krešėjimas – visai ne liga, o normalus fiziologinis procesas.
Tyrinėdamas savo, kolegų ir pacientų kraują, chemikas sumaišė skirtingus kraujo mėginius ir stebėjo, kurie mišiniai sukreša, o kurie – ne. Jis iškėlė hipotezę, kad žmogaus kraujyje yra tam tikros struktūros junginiai, vadinami agliutinogenais, pagal kuriuos kraują galima suskirstyti į tris grupes. Kadangi tyrimams kraują paaukojo siauras ratas žmonių, rečiausioji kraujo grupė AB buvo atrasta tik vėliau.
Nors tai galima vadinti vienu svarbiausių atradimų medicinos istorijoje, pripažinimo dėl savo indėlio į proveržį medicinos ir fiziologijos srityje K. Landsteineris sulaukė tik po trisdešimties metų – 1930 m. jam buvo įteikta Nobelio premija.
Lietuvoje – proveržis tarpukariu
Lietuvoje pirmieji kraujo perpylimai atlikti tarpukariu. Pirmasis tai 1923 m. padarė Kauno valstybinės ligoninės profesorius Vladas Kuzma, tikras chirurgijos virtuozas, daugelio šios srities naujovių pradininkas. Lygiagrečiai Raudonojo Kryžiaus draugijos ligoninėje kraujo perpylimus pradėjo ir nusipelnęs akušeris ginekologas, profesorius Pranas Mažylis. Jo iniciatyva pradėti daryti tiesioginiai kraujo perpylimai per sunkius gimdymus nukraujavusioms moterims.
„Iš pradžių buvo perpilama „gintariniu“ aparatu. Paimdavo iš donoro venos į gintarinį indą maždaug 300 g kraujo. Ir per dvi tris minutes jis būdavo supilamas ligoniui. Žinoma, donoras būdavo atitinkamai paruošiamas ir nustatoma kraujo grupė. Paskui iš užsienio nupirkti kiti aparatai. Jais būdavo perpilamas kraujas tik mažais kiekiais – po 20 gramų. Tai buvo nepatogu, todėl pradėtas naudoti konservuotas kraujas“, – prisiminimuose teigia kartu su P. Mažyliu dirbusi gydytoja Emilija Bliūdžiūtė.
Įprasta procedūra Lietuvoje kraujo perpylimas tapo tik ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kurio pabaigoje kasmet buvo atliekama pusšimtis kraujo perpylimų. Jau 1934 metais P. Mažylis ir V. Kuzma su dar pora kolegų suvienijo jėgas ir rengė Kraujo transfuzijos instituto steigimą. Institute buvo sudarinėjami donorų sąrašai su namų adresais – esant poreikiui buvo žinoma, kur galima rasti donorą ir iš jo kraują pirkti.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kraujo perpylimai medicinos praktikoje atliekami vis dažniau ir tai chirurgų buvo laikoma viena galingiausių gydymo priemonių.
