„Senovėje žmonės gyveno pagal gamtos ciklą, t. y. vasarą įtemptai dirbdavo, o žiemą, kai miegodavo gamta, daugiau ilsėdavosi ir švęsdavo. Šiais laikais neturime ramybės, vis lekiame, nes nesame taip priklausomi nuo gamtos, nebesilaikome advento, per darbus nespėjame ramiai pasiruošti šventėms, todėl jos ir atskuba netikėtai“, – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūrų studijų katedros vedėja doc. dr. Laimutė Anglickienė. Etnologės teigimu, gražiausias metų šventes – Kūčias ir Kalėdas – lydi nuo seno gyvuojančios tradicijos, kuriose persipina ikikrikščioniški ir krikščioniški papročiai. „Kūčios – išskirtinė šventė, kurią švenčia nedaug tautų, tačiau lietuviams ji tampa vis labiau komercinė ar varginanti, nes nuo gruodžio pradžios ne tik persisotinama valgiais, kalėdiniais papuošimais, bet trūksta ir vidinio susikaupimo“, – konstatuoja docentė.
Apie tai, kaip senovėje lietuviai ruošdavosi ir kaip sutikdavo Kūčias ir Kalėdas, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūrų studijų katedros mokslininkai: doc. dr. Laimutė Anglickienė bei doc. dr. Arūnas Vaicekauskas.
Didelis dėmesys pasiruošimui ir švenčių laukimui
„Senovėje žmogus negalėdavo įžengti į sakraliojo pasaulio erdvę tinkamai nepasirengęs. Todėl kiekvienai reikšmingai metų šventei būdavo kruopščiai ruošiamasi – tam nepakakdavo vien susikaupimu paženklinto advento. Prieš šventes buvo iš pagrindų tvarkomi namai, tik tada puošiama eglutė, švarinamas kūnas (pirties ritualas) bei siela – laikomasi rimties, susikaupimo ir pasninko“, – komentuoja VDU docentė ir priduria, kad šiandien eglutė – neatsiejamas Kalėdų atributas, tačiau tradicija ją puošti ne tokia ir sena.
Eglutė Kalėdų šventei pasirinkta dėl to, kad tai visžalis medis, simbolizuojantis gyvybę. Rašytiniuose šaltiniuose eglutės puošimas minimas dar XVI a. Vokietijoje, vėliau paprotys paplito ir kituose kraštuose. XIX a. jos statytos daugelyje Europos miestų – aikštėse, bažnyčiose, mokyklose, o po namuose papuoštomis eglutėmis imta dėti ir dovanas. Iki tol Kalėdų Senis nešdavo ne dovanas, o palinkėjimus – sveikatos, skalsos ir taikos namams. „Lietuvoje XX a. pradžioje eglutes pradėjo puošti mokyklos, iš kur šis paprotys persikėlė ir į namus. Pradžioje eglutės puoštos obuoliais, kaip gyvybingumo, vaisingumo simboliu, sausainiais, saldainiais, popieriniais ar šiaudiniais dirbiniais, vėliau atsirado ir stikliniai žaisliukai. Beje, puošiama gyva eglutė buvo būtent Kūčių dieną, ne taip anksti kaip dabar“, – aiškina L. Anglickienė.
VDU Kultūrų studijų katedros dėstytojas A. Vaicekauskas pasakoja, kad mitinis laiko suvokimas reikalavo, kad šventės metu nebūtų dirbami kasdieniai darbai, todėl didžiųjų švenčių dienomis šilti vaišių patiekalai nebuvo gaminami, jie buvo patiekiami šalti. „Ant Kūčių stalo būtinai užtiesiama nauja balta staltiesė, šiuo ritualiniu veiksmu pabrėžiant pradžios akimirką. Kitas būtinas šios šventės ritualas – apeiginis prausimasis pirtyje. Švariai nusiprausę mūsų protėviai apsirengdavo naujus drabužius, baltus marškinius, pakeisdavo patalynę ir t. t. Įvyksta visiškas apsivalymas“, – senuosius ritualus vardino etnologijos tyrinėtojas.
Dėl šaltinių trūkumo negalima tiksliai pasakyti, kada lietuviai pradėjo švęsti Kūčias. Terminas „kūčia“ rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas labai vėlai: latviškuose raštuose jis atsirado XVI a., lietuviškuose – tik XIX a. Ankščiau per Kūčias nebūtinai turėjo būti dvylika patiekalų – jų galėjo būti ir daugiau.
Kaip teigia docentas A. Vaicekauskas, Kūčių papročiai ir apeigos pirmiausia siejami su sočia vakariene, kuria siekiama užtikrinti gausą ir skalsą namams ateityje. Anot jo, jei šventėje ant stalo yra daug maisto, tikimasi, kad jo bus daug visą laiką. L. Anglickienė papildo, kad šiuolaikinėje Lietuvoje per šventes netrūksta ne tik maisto, bet ir alkoholio, nors jis senovėje per šventes buvo vartojamas tikrai saikingai, o per pačias Kūčias iš viso ne. Tokią tradiciją – „gerti“ per šventes – lietuviams atnešė Sovietų Sąjungos okupacija.
Kūčios suvienija visą gyvąjį ir pomirtinį pasaulį
Etnologas A. Vaicekauskas pasakoja, kad seniau švęsti susirinkdavo visa šeima, o jei kas negalėdavo dalyvauti (pavyzdžiui, tarnaudavo kariuomenėje), tam nusiųsdavo dalį kalėdaičio, kurio pasidalijimas dvasiškai suvienydavo visus šeimos narius. L. Anglickienė priduria, kad per Kūčias būtinai reikia susirinkti ne tik visai šeimai, bet ir pakviesti vakarienei vienišą kaimyną, giminaitį ar draugą, jeigu žinome, kad jis Kūčias sutiks vienas. Visiems susėdus prie vieno stalo, pradedama vaišinti, o svarbiausias ritualinis šventės patiekalas yra kūčia – kviečiai, pasaldinti medumi. Tyrinėtojai sutaria, kad šis patiekalas buvo skirtas protėvių vėlėms maitinti. Taip pat buvo neapsieinama be kūčiukų, aguonpienio, kalėdaičio ir žuvies patiekalų. Senovėje per šventę nebūdavo ne tik gyvūninės kilmės riebalų ir mėsos, bet ir pieno produktų.
A. Vaicekauskas atkreipė dėmesį, kad nemažai Kūčių patiekalų būdavo ne iš daržo, o iš miško – grybai, laukinės uogos ir t. t. „Mitologiškai kalbant, tai yra nežemiška, svetima erdvė, kuri tradicinėje ritualinėje kultūroje buvo suvokiama kaip ano pasaulio erdvė“, – sąsają su protėviais nurodė dėstytojas.
Etnologų teigimu, nors Kūčios laikomos krikščioniška švente, jų metu daug dėmesio buvo skiriama burtams ir įvairioms maginėms praktikoms. Buvo tikima, kad sakraliu metu pasirodę ženklai, atlikti veiksmai, ištarti žodžiai turi magišką galią. Todėl ir per Kūčias seniau buvo spėjamas būsimas oras, derlius, gyvulių prieauglis, o daugiausiai dėmesio skiriama vedybiniams burtams.
Sąlytį su mirusiais rodo ir nemažai būrimų – pavyzdžiui, ištrauktas trumpas šiaudas arba žvakių šviesoje pamatytas karstą primenantis šešėlis pranašavo mirtį, kaip ir per naktį paliktas šaukštas, kurį ryte rasdavo apverstą. Dėl panašių priežasčių siekta ir išlaikyti porinį prie Kūčių stalo prisėdusių žmonių skaičių. Jei vieno esama „atliekamo“, jis esą toks tiesiogine prasme ir kitų Kalėdų nesulauks. VDU etnologas paaiškino, kad žmonės nelyginį skaičių taisydavo prie šventinio stalo pasikviesdami vargingą senyvą žmogų.
Panašių akcentų, anot pašnekovo, yra daug, kadangi Kūčios yra bene atviriausiai pomirtinį pasaulį pagerbianti lietuviška šventė. XIX a. Kūčiose mirusiesiems dar buvo atvirai aukojama – numetant pastalėn pirmuosius maisto kąsnius ar nuliejant dalį gėrimo. Vėliau tai buvo daroma vis rečiau, kol liko tik tradicija nakčiai palikti nenukraustytą šventinį stalą, kad vėlės galėtų pasivaišinti.
„Iki susiėjimo su krikščioniška legenda apie kūdikėlį Jėzų ėdžiose, Kūčių vakarą ant staltiesės klojamas šienas buvo skirtas mirusiesiems. Apskritai, šiaudai ritualuose visuomet skirti mirusių protėvių pagerbimui: pavyzdžiui, vežant velionį į kapines, pakelėj buvo pametama šieno, nes buvo tikima, kad vėlė pavargs ir norės ant šieno pailsėti“, – priminė A. Vaicekauskas.
