I dalis – ČIA, II dalis – ČIA , III dalis bus paskelbta vėliau
Rembranto „Lietuvių raitelis“
Bet kurioje lenkų ar net kitomis užsienio kalbomis parašytoje publikacijoje, kurioje mėginama pasakoti apie lisauskėlius, kaip taisyklė, galima pamatyti ir garsųjį olandų dailininko Rembranto Harmenso van Reino (1606–1669) paveikslą „Kazokas ir žirgas“ (Cosaque à cheval), kuris dažnai tik vienintelis ir iliustruoja tuos rašinius, ypač – jeigu jie trumpesni. Šis garsaus Nyderlandų Karalystės dailininko paveikslas, nutapytas 1655 metais, t. y. jau praėjus mažiausiai vienai kartai (31 metams), kai lisauskėliai oficialiai nustojo egzistuoti ir bendroje lietuvių bei lenkų Respublikoje buvo paskelbti už įstatymo ribų, ir mažiausiai po 7 metų, kai Europoje baigėsi Trisdešimtmetis karas, su kuriuo nutrūko ir paskutiniųjų tikrų lisauskėlių istorija, vaizduoja raitelį ant žirgo, apsirengusį bei ginkluotą taip, kaip buvo būdinga Lietuvos kariuomenės lengvajai kavalerijai (kazokams) bei legendiniams Lietuvos kariuomenės pulkininko Aleksandro Juozapo Lisausko vardo kariams.
Kaip pabrėžia dailėtyrininkai, Rembrantas savo darbuose buvo itin smulkmeniškas ir atidus detalėms, drabužiams bei įvairiems ginklams, net juos kolekcionavo. Todėl, ir šiame raito kazoko paveiksle ne vien lisauskėliams būdinga apranga, bet ypač ginkluotė nėra atsitiktinė dekoracija.
Skeltu per vidurį kailiu apsiūtą aukštą raudoną kepurę (labai panašią į pavaizduotą senosios Lietuvos valstybės herbe, kurį 1480 m. K. Grunenbergo herbyne atrado istorijos tyrėja Violeta Rutkauskienė) užsidėjęs ir būdingu XVII amžiaus Lietuvai bajorišku žiuponu vilkintis jaunas raitelis kaire ranka laiko pavadį, o įmantriai, savim pasitikinčiai atremtoje dešinėje – snapą (varniasnapį, kovinį kirtiklį), t.y. ginklą XVII amžiuje ypač mėgiamą Lietuvos kariuomenės husarų, šarvuotinių bei lengvosios raitijos. Tas varniasnapis taip pat yra ir savotiškas raitelio aukštesnio karinio laipsnio ženklas, nes jį, vietoje plunksnuočio (buzdygano) nešiodavosi Lietuvos kariuomenės karininkai. Apie raitelio neeilinę poziciją kariuomenės hierarchijoje taip pat signalizuoja ir tai, kaip šis karininkiškas ginklas yra raitelio laikomas bei kaip eksponuojamas žiūrovui. Kiti du svarbūs Lietuvos kazokų ir lisauskėlių raitelį charekterizuojantys ginklai yra kardai. Apie vieną jų, kabantį kairėje, yra sunku daug ką pakomentuoti, nes matosi tik jo efesas (juoda oda aptraukta rankena). Kiek daugiau galima pasakyti apie kardą, pakabintą po raitelio dešiniuoju kelieniu. Tokioje vietoje savo kancerius („kancežus“ – 120–150 cm ilgio duriamuosius kalavijus) labai mėgo nešiotis Lietuvos kariuomenės Sparnuotieji husarai. Bet ir kiti to laikotarpio Lietuvos kariuomenės kavaleristai nevengė šio ginklo. Dažnai lengvoji raitija, iš ankstesnio įpročio, vietoje kancerio, laikydavo ir antrąjį, atsarginį kardą. Tokių sunkiųjų kardų, kaip pavaizduotas Rembranto paveiksle, galima pamatyti ir Lietuvos kunigaikščių Čartoriskių muziejaus arsenale, Krokuvoje.
Ir pagaliau būdingiausias to laikotarpio Lietuvos lengvajai kavalerijai ginklas yra rytietiško tipo kilpinis lankas (saidokas), kurio dalis kyšo iš už raitelio nugaros su aiškiai matomu ryku, pilnu paruoštų šaudymui strėlių. Labai būdingi Lietuvos lisauskėliams ir Sparnuotiesiems husarams geltonos odos auliniai batai, raudonos, aptemptos kelnės, neaukštas balnas, leopardo kailio gunia, rytietiškas bunčiukas, puošiantis žirgo kaklą, bei visų kitų aprangos bei ginkluotės detalių visuma įvairiems dailėtyrininkams bei istorinės ginkluotės žinovams leidžia tvirtinti, kad olandų dailininkas šį paveikslą tapė iš natūros, galimai net atsižvelgdamas ar pabrėždamas specifinius paveikslo užsakovo pageidavimus.
Nors dauguma lenkų dailėtyrininkų bei istorikų, apie šį paveikslą prirašiusių nemažai įvairių vienas kitam prieštaraujančių straipsnių bei studijų, nedrįsta tiksliai įvardinti, koks konkrečiai asmuo yra jame pavaizduotas, eilė su juo susijusių istorinių faktų, leidžia daryti gan tvirtą prielaidą, kad Rembranto „Kazokas“ yra lietuvis, vienas iš garsiosios Lietuvos kunigaikščių Uoginskių giminės, kurios pavardė, kaip manoma, yra kilusi nuo Uogintų kaimo, esančio netoli Kaišiadorių, pavadinimo.
Būtent, tuo metu, kai buvo nutapytas šis iškiliausio olandų menininko šedevras, net keturi Oginskių giminės atstovai gyveno Nyderlandų Karalystėje. Vienas iš šiame paveiksle potencialiai portretuotų lietuvių tikriausiai galėjo būti Vitebsko pakamaris (nuo 1654 metų) ir būsimasis Lietuvos didysis ginklininkas (1679–1685 m.), Lietuvos kunigaikštis Simonas Karolis Oginskis (1625–1694), Trakų stalininko, Trakų tijūno, Lietuvos kariuomenės rotmistro Samuelio Levo Oginskio (1595–1657) jaunesnysis sūnus.
Simonas Karolis Oginskis 1641–1655 metais, t.y. Rembranto kūrybos laikotarpyje, kuris vadinamas „Šedevrų periodu“, kai ir buvo nutapytas šis paveikslas, gyveno Nyderlanduose ir nuo 1641 metų studijavo Franekerio universitete (Academiae Franekerensis), antrajame protestantiškajame universitete Olandijoje, įkurtame iškart po Lindeno universiteto, 1585 m. Studijuodamas S. K. Oginskis iš prancūzų į lotynų kalbą išvertė ir 1643 m. Olandijoje išleido Nikolo Fareti mandagaus bajorų elgesio vadovėlį (Honestus Homo Sive Ars Placendi In Aula Ex Gallico opere Fareti versa in Latinum a Carolo Oginski), knygą dedikuodamas savo tėvui. 1644 metais Simonas Karolis vedė Franekerio miesto burmistro dukrą Ticiją Stakman (Staackman) ir 1648–1651 metais gyveno Groningene (šiaurės rytų Nyderlanduose), bet po to, kai šeimą atsivežė į Lietuvą, su žmona greit išsiskyrė, nes olandė su dukrele Zofija sugrįžo atgal į Olandiją. Beje, užaugusi S. K. Oginskio dukra Zofija De Ideking paveldėjo tėvo turėtą Kruonio dvarą ir valdė jį iki mirties (1719 m.). Galimai tame Kruonio dvare, iš kurio XVII a. pradžioje pastatytų puošnių mūrinių renesanso rūmų dabar teliko tik menki griuvėsiai, ir buvo saugomas jo paveldėtojos bei valdytojos tėvo paveikslas.
Jeigu Rembranto kūrybos tyrėjai nesuklydo dėl 1655 metų, kai buvo nutapytas šis Lietuvos raitelio paveikslas, tai Simonui Karoliui Oginskiui tuomet buvo 30 metų, t.y. kiek per daug, nei paveiksluotam jaunuoliui su raudona kailine kepure. Ir 1655 metais, kaip skelbia kiti šaltiniai, kaip Vitebsko pakamaris, jis jau buvo vienas iš šio miesto gynybos prieš Maskovijos kariuomenės puolimą organizatorių. O 1655 m. lapkričio 22 d., vykstant karui su Maskva, Žemutiniojo Naugardo vaivadai Vasilijui Šeremetjevui užėmus Lietuvos miesto dar karaliaus Algirdo statytą Vitebsko pilį, jis kartu su tėvu Samueliu Levu Oginskiu pasitraukė į Vilnių, o sostinei kritus, prisiekė ištikimybę Maskvos carui. Bet jau 1656 m. vasario 7 d., su kitais Lietuvos bajorais nuo tos priesaikos atsisakė. O jau 1660 m. jis, kaip Lietuvos kariuomenės husarų vėliavos vado pavaduotojas – poručikas, kovėsi prieš Maskvos caro kariuomenę, galimai taip pat ir jau anksčiau mano minėtame Palankos mūšyje, kuriame buvo pasiektas visų laikų Sparnuotųjų husarų „Gineso rekordas“ („šeši viename“).
Jeigu kažkaip išaiškėtų, kad Rembrantas ar jo mokinys „Kazoką ant žirgo“ nutapė kiek anksčiau, nei 1655 metais, arba, kad kunigaikštis Simonas Karolis Oginskis 1655 metais dar spėjo apsilankyti ir pas savo buvusią žmoną bei dukrą Nyderlandų Karalystėje, tai ši pirmoji Lietuvos raitelio versija taptų kiek labiau įtikinama.
Bet labiausiai tikėtina yra antroji šio paties Rembranto ar tik Rembranto mokyklos (kaip abejoja dalis dailėtyrininkų) kūrinio herojaus indentifikavimo versiją, kurią gan smulkiai išnagrinėjo lietuvių išeivijos mokslininkas ir kultūrininkas, Arizonos universiteto (JAV) architektūros istorijos profesorius Kęstutis Paulius Žygas (Kęstutis P. Žygas „Rembrandt’s „Lithuanian Rider“? „Lithuanian Heritage, May/June 1999, Vol. 6, No 3, p. 6; vertimas: Rembrandto „Lietuvių raitelis“?, Kultūros barai, 2001, Nr. 8/9. P. 96–99). Prof. K. P. Žygas gan įtikinamai bei argumentuotai identifikavo „Lietuvių raitelį“, kaip aukščiau aptartojo Simono Karolio pusbrolį Martyną Marijoną Aleksandrą Oginskį (1632–1696), nutapytą jo studijų Leideno universitete, Olandijoje, metu, prieš pat jam išvykstant atgal į savo tėvynę Lietuvą, tada vėl užpultą ir teriojamą priešų kariuomenės.
Ir iš tiesų, jeigu palyginsime Rembranto „Lietuvių raitelio“ portretą su žinomu išlikusiu kunigaikščio Martyno Marijono Oginskio portretu, dailininkų meistriškumo bei braižo, aprangos, rakurso bei apšvietimo skirtumai neįstengs nustelbti įspūdžio, kad tai tas pats žmogus. Tik olandų meistras tapė dar visiškai jauną Lietuvos kariuomenės karininką, kai lietuvių studentui M. M. Oginskiui tebuvo ne daugiau 25 metų. Vėliau tapytame portrete mes jau matome subrendusį, gyvenimo bei nemenkos kovinės patirties turintį, kur kas labiau savim pasitikintį ir išmintingesnį, prabangiai šarvuotą, aukštą Lietuvos kariuomenės karininką, kuriam jau ne mažiau 30–40 metų. Marijono tėvas, Respublikos senatorius Aleksandras Oginskis (1585–1667) buvo Trakų kaštelionu. Nuo 1656 metų Lietuvos kariuomenės sudėtyje, vadovaujant Lietuvos Didžiajam etmonui Povilui Jonui Sapiegai, Martynas M. A. Oginskis dalyvavo kovose su Translilvanijos kunigaikščiu Jurgiu II Rakoci , t. y. po 37 metų, kai ankstesnio Transilvanijos kunigaikščio Gabrieliaus Betleno (Gábor Bethlen) kariuomenės dalį Humenėje, Slovakijoje, sumušė iš Kauno atjoję lisauskėliai (apie tai bus rašome V-ojoje šios straipsnių serijos dalyje).
1657 metais, jau kaip Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Martynas Marijonas Oginskis kariavo prieš žuvėdus Kurše, o 1660 metais kovėsi mūšiuose prieš Maskvos kunigaikštystės kariuomenę, tame tarpe ir tame pat, jau ne kartą minėtame, rekordiniame Palankos mūšyje, kuriame tikriausiai kovėsi ir jo pusbrolis, Simonas Karolis Oginskis (pirmasis kandidatas į „Lietuvos raitelį“).
Plk. M. M. A. Oginskis 1663–1664 metais dalyvavo Lietuvos kariuomenės ekspediciniame žygyje į Maskvą. Po savo karinės karjeros, jau sulaukęs brandaus 38 metų amžiaus, „Lietuvos raitelis“ aktyviau užsiėmė taikesne politine veikla, 1670 metais tapo Trakų vaivada, o 1684–1690 m. buvo Lietuvos Didžiuoju kancleriu. Lietuvos karo su Maskva metu plk. M. M. Oginskis 1663 metais vedė Marcibelą Hlebavičiūtę (1641−1681), Žamaitijos seniūno Jurgio Hlebavičiaus (herbas „Leliva“) vyresnę dukterį. Tapęs našliu, 1685 metais vedė antrą kartą lenkę Kontanciją Kristiną Vielopolską (1669-1693), LK Didžiojo kanclerio Jono Vielopolskio (herbas „Senas žirgas“) dukterį. Šis „Lietuvos raitelis“ mirė nepalikdamas vaikų. Vienintelis jo sūnus nuo pirmosios santuokos Jurgis (1678−1680) mirė dar vaikystėje.
Niekas, iš detaliau nagrinėjusių aptariamos Rembranto drobės istoriją, tyrėjų nesiginčija, kad pirmieji, kurie ją įsigyjo, buvo lietuviai kunigaikščiai Oginskiai. Tik dar nėra neabejotinai nustatyta tikslaus šio paveikslo atsiradimo Oginskių giminės nuosavybėje aplinkybių. Yra tik prielaidų. Jos remiasi Lietuvos kunigaikščio Mykolo Oginskio laišku, išlikusiu paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatauskio (1732–1798) archyve. Tame „1791 rugpjūčio viduryje“ datuotame, S. A. Poniatauskiui adresuotame, ir su humoru parašytame laiške, kurį atrado lenkų archivaras A. Ciechanovskis, kažkuris iš Oginskių, pasirašęs „Mykolas Oginskis“, įvardino šį paveikslą kaip „Kazokas ir žirgas“. M. Oginskis laiške rašė, kad siunčia „Kazoką“, „kurį Rembrantas užsodino ant žirgo“, ir juokais užsimena, kad tas žirgas, kol buvo su juo, jau spėjo suėsti 420 Vokiškų guldenų, ir kad M. Oginskis viliasi mainais už jį iš adresato gauti apelsinmedžių. Iš tokio teksto visai negalima teigti, kaip daro dalis tyrėjų, kad Lietuvos kunigaikštis būtent už tokią, laiške įvardintą sumą, įsigyjo tą paveikslą Olandijoje. Tai greičiau gal buvo labai mandagus būdas pasakyti, kiek pinigų jis yra įvertintas ar kokios vertės atitinkamą kompensaciją egzotiniais vaismedžiais iš S. A. Poniatauskio oranžerijos Lazienkų rūmuose jaunansis diplomatas norėtų už jį gauti.
1793 metais Rembranto paveikslas prancūzų kalbos pavadinimu „Cosaque à cheval“ jau buvo įrašytas rūmų Lazienkuose, Varšuvoje, inventoriuose. Lenkų tyrėjai neapsisprendžia, kuris iš dviejų Lietuvos kunigaikščių Oginskių pasirašė tą laišką. Viena iš mažiau tikėtinų jų versijų, – kad tai buvo priešpaskutinysis Didysis Lietuvos etmonas, paskutinysis Lietuvos iždininkas Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800), kuris ne karo mene labiau nusimanė, o buvo poetas, dailininkas, meno mecenatas, muzikas, kompozitorius, knygų leidėjas. To paties, pirmojo aukščiau paminėtojo, galimo „Lietuvos raitelio“ Lietuvos ginklininko Simono Karolio Oginskio (1625–1694) brolio Jono Jackaus Oginskio (1619-1684), Lietuvos Lauko etmono, proanūkis. Kad pas šį 1655 metais Rembranto portretuoto Oginskio brolio proanūkį per tris kartas kažkaip atsidurtų jo prosenelio brolio, ar prosenelio pusbrolio iš Olandijos atsivežtas ir Lietuvos dvaruose laikytas paveikslas, teorinė galimybė išlieka, bet ji nedidelė.
Kur kas didesnė tikimybė yra, kad tą laišką rašė ir 1791 metais tą paveikslą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir savo giminaičiui (pusbroliui iš motinos pusės) padovanojo aukščiau aptartojo įvairių dailiųjų menų mėgėjo Mykolo Kazimiero Oginskio sūnėnas, garsusis Lietuvos kompozitorius, Abiejų Tautų Respublikos diplomatas, 1789–1791 m. pasiuntinys Nyderlandų, Jungtinėje, o po to vėl Nyderlandų karalystėje, Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833).
Tai, kad diplomatija, muzika bei kitais, visai nekariniais menais ir apelsinmedžių sodinimu tuomet labiau besidominčiam jaunam (26 metų) diplomatui, masonui, Mykolui Kleopui Oginskiui jau nebuvo žinoma ir nerūpėjo, kas iš jo protėvių pavaizduotas ilgai jo šeimos dvarų rūmų menėse anksčiau kabėjusiame Rembranto paveiksle, pilnai tikėtina. Dar labiau tikėtina, kad „Kazokas ant žirgo“ nebuvo jo tikrasis proprosenelis Simonas Karolis Oginskis (1625 –1699). Nes XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje gyvenę Lietuvos aristokratų šeimų atstovai, ypač pasiturintys ir užimantys aukštus valstybinius bei karinius postus, dar turėjo neblogai žinoti savo prosenelius ir net proprosenelius, kurių portretai puošė jų gyvenamų dvarų ir rūmų menes, kol dar tie dvarai karų, okupacijų ir „juodųjų žmonių“ iš Maskolijos nebuvo nusiaubti, išplėšti ir sudeginti. Bet savo proprosenelio pusbrolio, Martyno Marijono Oginskio (1632–1696), kuris nepaliko jokių palikuonių, ir kurio paliktas turtas kažkada Olandijoje užsakyto ir į Lietuvą atsivežto paveikslo pavidalu kažkaip atsidūrė Mykolo Kleopo nuosavybėje, jis jau tikrai galėjo nežinoti, ir todėl nesureikšmindamas jį pavadino paprasčiausiai „Kazoku“. Nes matė ir atpažino tame paveiksle tik Lietuvos kariuomenės lengvosios kavalerijos raitelį – kazoką.
Ar maža dabartinėje Lietuvoje žmonių, net užimančių labai aukštas valstybines pareigas, kurie neturi jokio supratimo, kas tie, jiems visai nepažįstami žmonės, kurių senos nuotraukos atsitiktinai išliko jų senelių ar prosenelių foto albumuose. Ypač, jeigu nebeliko ko pasiklausti ir kam užrašyti kitose nuotraukų pusėse. Su Olandijoje studijuojančio jaunojo Lietuvos kariuomenės karininko Martyno Marijono Oginskio portretu galėjo atsitikti būtent taip, kaip su tomis laiku neįvardintomis ir neužrašytomis nuotraukomis senuose mūsų tėvų ar senelių foto albumuose. Kaip lengva ranka, koks nors dar nesubrendęs savo giminės šaknimis bei praeitimi domėtis, šiuolaikinis 21-26 metų Lietuvos jaunikaitis, iškeistų mirusios senelės stalčiuje netyčia atrastą, jam nežinomo, nes neatpažinto, savo tolimo giminaičio nuotrauką su 1918-1920 metų Lietuvos Respublikos kariuomenės savanorių–kūrėjų karininko uniforma ant žirgo, tarkime, į kokį naujausią ir populiariausią kompiuterinį žaidimą, taip ir jaunasis diplomatas Simonas Karolis Oginskis noriai atidavė „kažkokį“, jam nežinomą „Kazoką ant žirgo“ pusbroliui, tam kad tik patenkintų savo „jaunojo sodininko“ aistrą, kuri, matyt, jį tuo metu buvo užvaldžiusi.
Dabar šis, vienas iš didžiausių pasaulio šedevrų, kaip Rembranto paveikslą įvertino Valteris Stikertas (Walter Stickert) garsus anglų dailininkas ir meno žinovas, yra saugomas JAV, Niujorke, Manhatene esančioje garsiojoje „Friko kolekcijoje“. Verta surašyti, kaip šis Lietuvos „lisauskėlio“ paveikslas iš paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kolekcijos, buvusios Varšuvos Lazienkų rūmuose, ten atsidūrė. Tą netrumpą „Lietuvos raitelio“ kelionę už Atlanto pakankamai detaliai surašė jau minėtame straipsnyje, Arizonos universiteto (JAV) architektūros istorijos profesorius Kęstutis Paulius Žygas.
Kai po III-čiojo Lietuvos–Lenkijos valstybės padalinimo, paskutinysis jos monarchas Stanislovas II buvo nušalintas nuo sosto, jo rinkiniai ir meno vertybės buvo konfiskuoti, dėl skolų. Teismo bylos buvo vilkinamos iki 1808 m., kol paveikslas pateko pas karaliaus sūnėną, Lietuvos kunigaikštį Juozapą Poniatauskį, herbas „Veršelis“ (1763–1813), kuris 1764–1795 metais valdė Žiežmarių seniūniją, t. y. galimai vėl sugrįžo į Lietuvą. Generolas, Prancūzijos kariuomenės maršalas, Žiežmarių seniūnas Juozapas Poniatauskis 1791 m. Žiežmarių seniūniją ir miestą išnuomojo Kalvių dvaro savininkui Tomui Vavžeckiui, bet prieš tai pasirūpino suteikti Kalviams Magdeburgo teises. Per 1794 metų Lietuvos kariuomenės generolo Tado Kostiuškos vadovaujamą sukilimą lietuvių generolas J. Poniatauskis gynė LK sostinę Varšuvą nuo Prūsijos ir Rusijos kariuomenių. 1806 m. Prancūzijos kariuomenei įžengus į Lenkiją, jis perėjo į Napoleono pusę. Tapo Lenkijos kunigaikštystės karo ministru. Kaip sumanus karo vadas, 1809 m. balandžio 19 d. generolas pasižymėjo Rašino kautynėse, prieš daugiau nei dvigubai gausesnę Austrijos kariuomenę. Vėliau vadovavo Prancūzijos kariuomenės korpusui 1812 m. žygyje į Rusiją, kovėsi prie Smolensko, Borodino mūšyje, prie Čirikovo, Viazmos ir kitur. O 1813 m. Leipcigo mūšyje buvo sužeistas ir plaukdamas Baltojo Elsterio upe nuskendo.
Beje, pagal mano protėvių išsaugotą giminės istorija, to paties Žiežmarių seniūno, lietuvių kunigaikščio Juozapo Poniatauskio įgaliotinis, Andrius Mikalauskas, 1800 metais rugpjūčio 13 dieną, atseit, dėl dingsties, kad pakeistų senus Kontraktus naujais, išviliojo iš mano pro-pro-prosenelio Stanislovo Čiurškos-Čerskio, herbas „Rava“ (1770–1843) žemės nuosavybės bei nuomos Pladiškių palivarke, Užpalių valsčiuje, dokumentus ir pabėgo į užsienį. Po to mano protėviams Čerskiams-Čerškams teko ilgai, net per tris kartas, bylinėtis su okupacine Rusijos imperijos administracija, dėl nuosavybės bei bajorystės teisių atstatymo.
Po Lietuvos kunigaikščio, maršalo Juozapo Poniatauskio žūties, jo turtas atiteko seserei grafienei Marijai Teresei Poniatauskaitei–Tiškevičienei (1760–1834), tuomet jau nelaimingai ištekėjusiai už Lietuvos referento, priešpaskutiniojo Lietuvos Didžiojo raštininko, Svisločiaus ir Lagoisko grafo Vincento Tiškevičiaus Logoisko (1757–1816). Grafienė Teresė Tiškevičienė iš brolio paveldėtus meno kūrinius per tarpininkus pardavė aukcionuose. Taip „Kazoką ant žirgo“ pusvelčiui nusipirko kitas Lietuvos kunigaikštis Pranciškus Ksaveras Druckis–Liubeckis, herbas „Druckas“ (1778–1846), kilęs iš senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų ir didikų, kunigaikščių Druckių (Gediminaičių) giminės, bet jau promaskoliškos orientacijos Rusijos imperijos kariuomenės karininkas.
Kunigaikštis P. K. Druckis–Liubeckis šį paveikslą 1814 metais tikriausiai įsigijo lengvo pasipelnymo tikslais, nes tuoj pat jį pelningai, už 500 dukatų pardavė grafui, Vilniaus universiteto rektoriui, teologijos ir teisės daktarui Jeronimui Stroinovskiui (1752–1815), kuris tuomet Vilniuje gyveno, kaip nustatė Vilniaus istorijos tyrėjas Vidas Poškus (https://hurdahurda.livejournal.com/16147.html), Pilies gatvės name Nr.9. Šiame name „Lietuvos raitelis“ kabėjo iki 1815 metų vasaros, o gal ir šiek tiek ilgiau, kol mirusio Vilniaus vyskupo turtą neperėmė jo brolis, grafas Valerijonas Antanas Stroinovskis, herbas „Balnakilpė“ (1759–1834), Voluinėje, Ukrainoje, gimęs stambus to krašto žemvaldys, Lietuvos, o po to ir Rusijos ekonomistas, politikas, Lietuvos ir Lenkijos Respublikos Gegužės 3 d. Konstitucijos signataras.
Valerijonas A. Stroinovskis 1794 m. prisidėjo prie gen. Tado Kostiuškos sukilimo, bet po jo numalšinimo, persikėlė į St. Peterburgą (iki 1794 m. gyveno Vilniuje) ir tapo net Rusijos imperijos senatoriumi bei caro Aleksandro I Romanovo slaptuoju patarėju. Jis taip pat buvo Vilniaus universiteto garbės narys. Be kitų darbų, parašė ir 1808 metais Vilniuje išleido veikalą Apie dvarininkų sutartis su valstiečiais. Neaišku, ar tą Rembranto paveikslą iš Pilies gatvės namo Nr.9 slaptasis Rusijos Imperijos caro patarėjas išsivežė į Petrapilį, ar gal paliko kokiame nors kitame savo galimai turėtame name Vilniuje, bet po jo mirties paveikslą paveldėjo jo dukra, grafienė Valerija Stroinovskaitė–Tarnauskienė (1782–1849), 1800 metais ištekėjusi Galicijoje už grafo Jono Felikso Tarnauskio, h. „Leliva“ (1777–1842).
Prof. Kęstutis P. Žygas rašė, kad iš visų kolekcininkų Stojnovskis ilgiausiai turėjo šį paveikslą, nors nenurodė kuris. Iš tiesų Stroinovskių šeima „Lietuvos raitelį“ turėjo nuo 1814 metų, kai jis galimai atsidūrė Vilniaus Vyskupo svetainėje, Pilies gatvėje, Vilniuje, ilgiausiai iki 1834 metų, kai St. Peterburge mirė jo brolis, grafas Valerijonas Antanas Stroinovskis, t.y. viso labo tik 20 metų. Tiesa, kai kurie šaltiniai nurodo, kad 133 metais paveikslas nuvo nuvežtas į Vieną, „restauracijai“. Po to jau juo ilgiausiai disponavo Tarnauskių šeima, t.y. iki pat 1910 metų, kai jis buvo parduotas JAV pramonės ir verslo magnatui bei meno kolekcininkui Henriui Frikui (Henry Clay Frick, 1849–1919).
Būtent grafai Valerija Stroinovskaitė–Tarnauskienė ir Jonas Feliksas Tarnauskis, 1810 metais įsikūrę Tarnovskių giminės Dzikovo dvare, prie Tarnobžego, Lenkijoje, pradėjo kaupti labai vertingą meno kūrinių kolekciją (dabar plačiai žinoma „Dzikovo rinkinių“ vardu), kurioje atsidūrė ne vien šis Rembranto šedevras, bet ir Rembranto autoportretas ir tokių meistų kaip Ticianas, Paolo Veronese, Antonio van Deiko, brolių Karačių, Frančesko Trevisanio, o taip pat iliuminuoti (prabangiai iliustruoti), labai reti rankraščiai, net lenkiškai rašiusio lietuvių poeto Adomo Mickevičiaus gražiausios poemos „Ponas Tadas“ originalus rankraštis ten pateko, nusipirkus jį iš poeto sūnaus. Tos pačios, pasaulinės šlovės sulaukusios poemos, kuri prasideda eilutėmis:
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.
Prieš pat II Pasaulinį karą, kai Lenkiją okupavo Sovietų Rusija ir Nacių Vokietija, ši unikali kolekcija buvo išslapstyta, išsklaidyta, o dalis jos negrįžtamai pražuvo. Dar kiek anksčiau, per 1927 metų gruodžio pabaigoje, naktį, Dzikovo rūmuose, kilusį gaisrą sudegė 1910 metais amerikiečiams parduoto „Lietuvos raitelio“ paveikslo kopiją, kurią Valerijos Stroinovskaitės ir Jono Felikso Tarnovskių proanūkis, grafas Dzislavas Janas Tarnovskis (1862-1937), buvo specialiai užsakęs, prieš atsisveikinant su originalu.
Trumpai peržvelgiant „Kazoko ant žirgo“ šuoliavimo laike ir erdvėje chronologiją, matome tokį vaizdelį:
1655–1791 m., t.y. maždaug 136 metus paveikslą turėjo Lietuvos kunigaikščių Oginskių šeima, ir tikriausiai laikė savo dvaruose Lietuvoje.
1791–1808 m., t. y. 17 metų jis buvo saugomas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio meno kolekcijoje, Lazienkų rūmuose, Varšuvoje.
1808–1813 m., t. y. 5 metus jis buvo Lietuvos kunigaikščio, Prancūzijos kariuomenės maršalo Juozapo Poniatauskio nuosavybė, ir galėjo būti laikomas Lietuvoje arba Varšuvoje.
1813–1814 m., t. y. apie 1 metus jis buvo grafienės Marijos Teresės Poniatauskaitės–Tiškevičienės (1760–1834) nuosavybė ir buvo laikomas Lietuvoje arba Varšuvoje.
1814–1815 m., t.y. mažiausiai 1 metus Vilniaus vyskupas ir Vilniaus universtiteto rektorius Jeronimas Stroinovskis jį laikė Vilniuje, Pilies g. 9.
1815–1834 m., t. y. daugiausiai 19–20 metų jis buvo grafo Valerijono Antano Stoinovskio nuosavybė ir buvo saugomas arba Vilniuje, arba St. Peterburge.
1834–1910 m., t.y. daugiausiai 76 metų jis buvo grafų Tarnovskių šeimos nuosavybė ir buvo saugomas „Dzikovo rinkiniuose“, Lenkijoje.
1910–2019 m., t.y. jau 109 metai, kaip paveikslas yra JAV, Niujorke, Manhatene, „Friko kolekcijos“ puošmena.
Trumpas pasakojimas apie Friko kolekcijos muziejų:
Susumuojant paveikslo klajones po dviejų tautų Respubliką, išeitų, kad ilgiausiai, t. y. 162 metus, jis buvo saugomas Lietuvoje arba buvo lietuvių dispozicijoje, kaip „Lietuvių raiteliui“ iš tiesų ir derėtų. Lenkijoje, geriausiomis aplinkybėmis, Rembranto šedevras teišbuvo 99 metus, iš kurių 6 yra abejotini. Iš tų 93, Lenkijoje praleistų „Lietuvos raitelio“ metų, dar reiktų atimti mažiausiai metus laiko, kai grafas Dzislavas J. Tarnovskis jį nusprendė parodyti plačiajam pasauliui, ir išvežė atgal į Olandiją, į Rembranto kūrinių parodą, kuri 1898 metais vyko Amsterdame.
Po šios parodos, apsvaigintas nepaprastu dėmesiu, kurį „Kazokas ant žirgo“ sukėlė Europos meno mylėtojų tarpe, D. J. Tarnovskis drobę iš Amsterdamo nuvežė dar ir į Londoną, į tuomet didžiausią senosios tapybos meistrų meno rinką. Ten jį ir nusižiūrėjo H. Frikas ar jo siųsti meno pirkliai. Po to tik liko pasiūlyti gerą kainą, prieš kurią joks grafas nebūtų atsilaikęs. Šedevras 1910 m. buvo parduotas už 60.000 Anglijos svarų sterlingų, kas įvertinus infliacijas, dabar būtų apie 7 milionai JAV dolerių. Bet prof. K. P. Žygo nuomone, dar 1999 metais, kai jis rašė a. m. straipsnį, už paveikslą aukcijone laisvai buvo galima gauti virš 50.000.000 $. Dabar, po 20 metų, ta suma būtų dar didesnė. Bet Rietavo bendruomenės net ir tokia, manau, neišgąsdintų. Kiek pažįstu rietaviškius, tikiu, kad jie greitai susimetę, lengvai išpirktų tą „Lietuvos raitelį“ (jeigu jis tik kada būtų parduodamas), ir susigrąžintų jį atgal į tokiu pat būdu atstatytus Oginskių dvaro rūmus Rietave.
Iš visų 162 metų, kuriuos Rembranto paveikslas praleido Lietuvoje ar lietuvių (kurie myli Lietuvą ir gerbia Lietuvos Statutą) dispozicijoje, dvidešimt – praleistų pas grafus Stroinovskius padarė lemtingą įtaką jo dabartiniam plačiausiai žinomam pavadinimui. Įsigytas, kaip „Kazokas ant žirgo“ per dvidešimt metų paveikslas įgyjo naują legendą ir net du naujus pavadinimus. Tą legendą sukūrė patys Stroinovskiai, nes vienas jų protėvis, pulkininkas Stanislovas Stroinovskis, herbas „Balnakilpė“, maždaug apie 1622-1623 m. tapo vienu iš paskutiniųjų lisauskėlių vadų. Turbūt pats grafas Valerijonas Antanas Strojnovskis (1759–1834), slaptasis Rusijos caro patarėjas, ilgais žiemos vakarais gurkšnodamas raudonąjį vyną ir prisimindamas šlovinguosius Lietuvos kariuomenės ir prarastos Respublikos laikus, bežiūrėdamas į svetainėje, kur Petrapilyje ar Vilniuje, kabėjusį „Kazoką ant žirgo“ kažkaip pamatė jame savo garsųjį protėvį, ir pradėjo vadinti tą Rembranto šedevrą „Lisauskėliu“.
Matomai, jau su šia legenda ir naujuoju pavadinimu, kuris per ilgesnį laiką užgožė pirminį, šis paveikslas ir pateko į Tarnovskių „Dzikovo rinkinius“. 1842 m. lenkų poetas ir publiciskas Kajetonas Kožmianas (Kajetan Koźmian) tą naują „Kazoko ant žirgo“ pavadinimą publikavo lenkų periodikoje, ir nuo tada per keliasdešimt metų jis Lenkijoje prigijo šiuo nauju vardu. 1860–1865 m. Lenkų dailininkas Julius Kossakas dar labiau užtvirtino tą vardą, nutapydamas Rembrandto „Kazoko ant žirgo“ kopiją ir pavadindamas ją „Lisauskėlis ant balto žirgo“.
Tą naują, atgimstančios lenkų tautos atstovų propaguojamą paveikslo pavadinimo versiją netrukus, ypač po Amsterdame įvykusios parodos, pasigavo ir žinomesni Rembranto kūrybos tyrėjai iš Vakarų šalių, bet jiems tas lenkiškas „Lisauskėlio“ (Lysowczyk) pavadinimas buvo sunkiai įsimenamas, ir dar sunkiau ištariamas. Jau 1898 m. Amsterdamo parodos metu ir po jos pasipylė susižavėjimo pilni straipsniai ir net eilėraščiai skirti „Lenkų riterio“ paveikslui. Olandų tapybos ekspertas Vilhelmas Bode (Wilhelm Bode) dar 1883 m. rašydamas apie šį kūrinį aiškino, kad jame pavaizduotas lenkų magnatas tautiniu kostiumu. Pasaulyje pagarsėjęs Rembranto kūrybos žinovas, profesorius Julius Heldas 1944 m. publikavo labai išsamią studiją apie paveikslą, pavadintą „Rembranto Lenkų raitelis“ (Rembrand’s „Polish“ Rider, „Art Bulletin“, XXVI, 1944, Nr.4, psl. 246–265), kurioje argumentuotai sukritikavo jo lenkišką pavadinimą ir priskyrimą „Lisauskėliams“. Prof. J. Heldas tuomet net atmetė jo priskyrimą kokiai konkrečiai tautai, ar kokiam nors konkrečiam asmeniui, nors po keliasdešimt metų tą savo nuomonę kažkiek pakeitė.
Galop, po visų kelionių, parodų, straipsnių, poemų, diskusijų bei studijų, „Lietuvos raitelis“ – Lietuvos kunigaikštis Oginskis ant baltojo žirgo liko Amerikoje, „Friko rinkiniuose“, su visiškai netinkamu, klaidinančiu, ir ypač mums lietuviams nepriimtinu oficialiu pavadinimu „Polish Rider“ („Lenkų raitelis“), nors, kaip matome net iš šio paveikslo saugojimo geografijos, jį mažų mažiausiai teisingiau būtų vadinti „Lithuanian-Polish Rider“, o teisingiausiai – „Lietuvių raiteliu“ („Lithuanian Rider“), kaip jau savo straipsnyje siūlė prof. K. P. Žygas.
Mes, žinoma, nepriversime privačios Niujorko galerijos pakeisti užrašus po savo kolekcijos pasididžiavimu, o taip pat ir katalogus, kuriuose tas klaidingas vardas atspausdintas, bet jau dabar Lietuvoje turėtų rastis kokybiškos šio paveikslo kopijos, bei kitos vizualinės bei įvairių menų Rembranto šedevro interpretacijos su teisingu kūrinio pavadinimu – „Lietuvos raitelis“ arba „Lietuvių raitelis“.
Kodėl tą paveikslą taip sureikšminau, rašydamas tik apie vieną senąjį, neleistinai mūsų istorikų užmirštą Lietuvos kariuomenės junginį – lisauskėlius. Visų pirma todėl, kad Rembranto „Lietuvos raitelis“ ant baltojo žirgo yra ne vien mūsų valstybės simbolio savotiška interpretacija, bet tai ir simbolis visos mūsų užmirštos istorijos. Beje, prof. J. Heldas taip pat jį laikė simboliu. Jis matė Raitelį, kaip idealizuotą atvaizdą, vizualią metaforą, įkūnijančią šlovingą viduramžių riterį, pasirengusį kovoti su pavojais, gresiančiais krikščioniškam pasauliui iš Rytų. (K. P. Žygas, Rembrandto „Lietuvių raitelis“?). Bet 1944 metais, rašydamas savo studiją, J. Heldas dar net negalėjo numanyti, kad tas šlovingasis riteris gali būti konkretus karininkas, šlovingos kariuomenės, šlovingos šalies, kuri tuomet ir dar keliasdešimt metų vėliau jau net nebeegzistavo Europos žemėlapyje.
Ir pabaigai, dar viena pikantiška detalė. Dauguma lenkų dailėtyrininkų bei istorikų, kurie su patriotiniu užsidegimu prisiskiria ne vien šį paveikslą, bet, žinoma, ir pačius lisauskėlius, išimtinai Lenkijos ir lenkų kariuomenės istorijai, turi, jų manymu, tik vieną nedidelę „problėmėlę“, kurią išsamesnėse publikacijoje apie „Lenkų raitelį“ niekaip negali apeiti, nes tai nelabai atitinka įprastam to laikotarpio lenkų raitelio įvaizdžiui, kurį jiems suformavo dar XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lenkijos dailininkų vaizduotė. Tas jaunas „lisauskėlis“ ant žirgo neturi ūsų, o tai, kaip apgailestauja tie lenkų ekspertai, – labai nebūdinga tikriesiems, ypač XVII amžiaus lenkų raiteliams. Todėl, Lenkijoje net radosi šio paveikslo interpretacijų, kur balne sėdi jau tikrasis „Lenkų raitelis“, su ūsais.
Be jau aukščiau visų išvardintų ir dar neišvardintų požymių, kad Rembranto „Kazokas ant žirgo“ yra ar bent jau gali būti sietinas ir su legendine Lietuvos kariuomenės pulkininko Aleksandro Lisausko vardo lengvąją kavalerija, yra dar vienas labai svarbus ir reikšmingas. Ta sąsaja paveiksle yra nematoma, bet faktiškai ji egzistuoja per senąsias Lietuvos karių – kunigaikščių ir bajorų šeimų karines tradicijas ir istorinę atmintį bei sąmonę, kuri, deja, labai retai kur Lietuvoje sugebėjo išlikti.
Tik tokios didikų giminės, kaip Oginskių, kurios turėjo galimybę ir per šimtmečius sugebėjo išsaugoti ne vien tėvynės Lietuvos meilę, bet ir nors dalį Lietuvos kariuomenės, ypač kavalerijos tradicijų, suprato, kad reikia ateinančioms kartoms išsaugoti ir legendinius Lietuvos kariuomenės kavalerijos žirgus, kuriuos taip brangino bei vertino ir Lietuvos raiteliai – lisauskėliai.
Todėl, ne kas kitas, o to paties žymaus Lietuvos kompozitoriaus ir diplomato, kuris kažkada Rembranto „Kazoką ant žirgo“ iškeitė į apelsinmedžius, sūnus, Raseinių bajorų maršalas, Lietuvos kunigaikštis Irenejus Kleopas Oginskis su savo sūnūmis Mykolu ir Bagdonu spėjo laiku pasirūpinti, kad lisauskėlių eiklieji žirgeliai – žemaitukai išliktų iki šių laikų. Tai jiems tikrai nebuvo kažkoks atsitiktinumas ar užgaida. Jie turėjo gerai žinoti ir savo krašto, savo giminės istoriją, ir šlovingas jos karines, o tuo pačiu ir Lietuvos kariuomenės kavalerijos tradicijas.
Rembranto „Lietuvos raitelio“ paveikslas, mums, lietuviams turėtų asocijuotis ne vien su populiariuoju M. K. Oginskio polonezu, skirtu Lietuvai („Atsisveikinimas su tėvyne“), bet ir su legendinėmis Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgomis, bei pirmųjų „specukų“ žirgais – žamaitukais, nes paveiksle įamžinto Lietuvos karininko palikuonis tuos žemaitukus Lietuvai ir išsaugojo iki šių dienų.
Bus daugiau
Patiko str. 🙂 belieka sulaukti paskutinės trečios dalies .