Dešimtmečius trukusios dirbtinai sukeltos diskusijos kad Lukiškių aikštėje iškiltų Tautos ir Valstybės reikmėms atitinkantis monumentas, ciniškai žlugdomi paminklo kūrimo konkursai – tokia nūdienos Lietuva. Pasityčiojimas iš vilties turėti aikštę, kurioje atsispindėtų visos lietuvių Tautos kančios, didvyriškos patriotų kovos ir žūtys kovoje su okupantais tęsiasi ne vienerius metus.
Nežiūrint į keliamas dirbtines kliūtis, architektų prof. Gintauto Čaikausko ir Kęstučio Akelaičio vadovaujama specialistų grupė parengė ir įgyvendino aikštės sutvarkymo projektą. Deja… Prasidėjo dar vienas patyčių iš Tautos vilties etapas. Kultūros ministerija, kuriai tuo metu vadovavo Liana Ruokytė-Jonson surengė farso spektaklį: Šiuolaikinio meno centrui pavedė surengti dar vieną konkursą, suburiant komisiją, kurios sudėtyje nebuvo žymių bei garsių architektų, meno ir kultūros žinovų. Čia pažeidžiant konkurso nuostatas atsiranda Andriaus Labašausko lyg ir bunkeris, lyg ir kalvelė. Prieštaraujant Kultūros paveldo departamentui dėl neabejotinų sąlygų nesilaikymo, „bunkeris“ laimi konkursą. O po to prasidėjo teismų maratonas…
Apie visą tai – šis reportažas „Kodėl nėra monumento Lukiškių aikštėje“:
[youtube]https://youtu.be/B4I_xKk4bJs[/youtube]
Teisingai pažymėjo Rusteika, jog tai – teletabių kalvelė. Savajam IQ paminklą pastatyti sumanė.
Kaip simptomiškai pasirodė mergelė, iš savo didžiulės gyvenimiškos patirties ir išminties bokšto aukštumų pamokomu balsu aiškinanti neišmanėliui „praeities šešėliui”, jog jau gana „stabų”… Mergelė kalba įžūliai, nepagarbiai, lyg po hipnozės seanso, kartoja kažkieno žodžius, kurių prasmės niekada nesiaiškino.
Vargu, ar čia yra “nemeilė istorijai”, veikiau turime istorinę “Kauno nemeilę” Vilniui… Tos “kauniškos nemeilės” sestinei buvo Smetonos laikais ir dabar jos valstybės ir savivaldybės valdžioje per akis… Antai Vilnius tapo vienintele sostine palikta be europinės vėžės geležinkelio, 30 metų yra laikomas be sostinei deramos nacionalinės futbolo aikštės. O šio dešimtmečio pradžioje bandyta jį palikti ir be oro uosto – neišdegė. Kortas sumaišė 2013 metais Lietuvai tekęs pirmininkavimas ES. Lyg koks kirminas iš vidaus graužia ir sostinės krepšinį – jau keli metai kai sostinė nesuburia sau deramo pajėgumo krepšinio komandos. Ir t.t. ir pan.
cit. “Nežiūrint į keliamas dirbtines kliūtis, architektų prof. Gintauto Čaikausko ir Kęstučio Akelaičio vadovaujama specialistų grupė parengė ir įgyvendino aikštės sutvarkymo projektą. Deja… ” bent tuo galės pasidžiaugti tie architektai , jei gražiai paprašys Šimašiaus ans leis ir autorystės lentele sau pastatyti ..:))
Stasys teisus . Tie “liber alai” labai mėgsta “dovanėles” . Argi sunku surasti skardos ir ant jos užpurkšti aukso spalvos dažais ”šio projekto fundatorius Vilniaus m. MERAS liber las dr. Šimašius”. Žiūū ,- ”prajet prašol”.
Lukiškių aikštei svarbu idėjinė koncepcija, o ne paskiri užmanymai, kuriose dominuotų ideologiniai vieno ar kito laikmečio akcentas su vienokia ar kitokia idėja, kokia ji bebūtų reikšminga, vienu mostu išspręsti visą politinę, kultūrinę ar socialinę visumą negali; tam vis dėlto reikia mąstyti platesniu akiračiu. Tai ir dėl pokario rezistencijos, plačiąja kovine ir tyliąja prasme, buvo siekis laisvės, o ne bunkerio. Deja, rengiant aikštės projektus jos vertę lemsiančios savybės neišnagrinėtos ir neįvertintos, tai ir toliau keltų politizuotas aistras. Aikštės Lietuvos sostinės reprezentacijai dera iškili apibendrinta dvasinių vertybių atodangą – Laisvės stela ar Triumfo arka Laisvei tvirtinimas prie ko ateitų kiekvienas su savo vertėmis, su sau brangiomis idėjomis, kurios neužgožtų Laisvės paminklo; aikštė taptų žmonių mėgiama susibūrimų vieta o kartu padėtų kurti gerą valstybės įvaizdį
Vieną meniškai įspūdingą apibendrinantį simbolį Lietuvos istorinio gyvavimo atvaizdavimui vargu ar pavyktų rasti, todėl to apibendrinimo realiau būtų siekti per atskirus žymiausių istorinių žūtbūtinių kovų už išlikimą atitinkamus paminklinius išreiškimus su atitinkamais istoriniais tekstais to meto Lietuvos žemės atitinkamus kontūrus pavaizduojančiose plokštumose. Galima būtų pradėti tarkim nuo Soule (Saulės) mūšio. Šiame paminkle galėtų būti jam vadovavęs galybe sau lygių neturėjęs karalius Ringaudas, toliau eitų karaliaus Mindaugo krikštas, Durbės mūšis, Pilėnai, Žalgirio mūšis, partizanai-sąjūdis.
Vis tik reikėtų pripažinti, jog atitinkamas Lietuvos istorinio gyvavimo atvaizdavimas su karaliaus Mindaugo tėvo Ringaudo bei Mindaugo valdžios iškilimu nuo pergalės Saulės-Šiaulių mūšyje ir jo vainikavimo, kaip esminio Lietuvos suverenios valstybės įtvirtinimo Europoje akto istorinis tekstas jau yra išreikštas karaliaus Mindaugo paminkle. Kas kita, jog kultūrinėje raiškoje dėmesys nukreipiamas link didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo, lyg jo atsisakymas karūnuotis ir jo politikos posūkis jungčiai su Lenkija būtų lyg suverenios valstybės istorinė gairė. Todėl Lietuvos istorinio gyvavimo atvaizdavimui sostinės centrinėje aikštėje apibendrinančiu simboliu turbūt derėtų laikyti Laisvės stela, Triumfo arką ar kt. atitinkamą simbolinį akcentą su žodžio Laisvė įrašu visomis ES valstybių kalbomis. Tai būtų ir pagarba 2003 m. Atėnuose stojimo į Europos Sąjungą sutarties pasirašymo proga išreikšta nuostata, jog mūsų valstybė turi gilias Europos valstybės tradicijas, kai buvo karūnuotas mūsų šalies karalius Mindaugas, kurio dėka Lietuvos istorija nuo tų laikų yra neatsiejama nuo Europos istorijos. Kuo ir turime didžiuotis šia valstybės istorijos gaire bei tai garsinti visam pasauliui.
Matyt, kalba čia eitų dėl nepriklausomo (suverenaus), savarankiško – lygaus statuso su kitais išlaikymo, istorinio gyvavimo, lemtingų kovų dėl nepriklausomumo įamžinimo. Taigi žodis “laisvė” suverenumo prasmei negal būti laikomas tapačiu. Jis prastesnis – būtų nelabai savo vietoje. Juk vergais iš prigimties nebuvome – mus tik siekta padaryti jais. Todėl abejotina, kad žodis “laisvė” čia būtų tinkamas vartoti. Jeigu apibendrinančiu Lietuvos gyvavimo simboliu būtų stela (stulpas, kolona) ar arka, tai vadinti tai derėtų Nepriklausomybės arba Suverenumo stela ar arka, o ne „Laisvės“ pavadinimu. Visgi manau, kad paminklui derėtų ne vien būti išvaizdžiam, didingam savo forma, bet atlikti ir šviečiamąją funkciją, steloje išrašant lemtingus Lietuvos nepriklausomumo (suverenumo) išlaikymą menančius istorinius įvykius. Minėtinais išlikimą lėmusiais Lietuvos valdovais ar istoriniais įvykiais galėtų būti ankstesniame komentare vardyti atvejai.
Nemažiau negu Mindaugas Europai ir pasauliui garsintinas yra ir jo tėvas karalius Ringaudas Soule (Saulės) mūšyje nugalėjęs prieš lietuvius atžygiavusias susivienijusias tiek Vakarų (Europos), tiek Rytų (Rusijos) kariuomenes. Tai galima laikyti lietuvių (kitų baltų) žūtbūtiniu mūšiu, kai Livonija baltų teritorijas iki Nemuno ir Neries jau buvo užvaldžiusi. Kuršiai su žiemgaliais, latgaliai, estai jau buvo kapituliavę. Taigi buvo belikę sudoroti lietuvius ir taškas Lietuvos istorijoje būtų buvęs padėtas… Esame laimėję prieš Europos ir Rusijos suvienytas jėgas ir tylime Europoje, tylime pasaulyje…
Statybų inspekcija gali stabdyti esminį Vilniaus planavimo dokumentą?
– diena.lt/naujienos/vilnius/miesto-pulsas/statybu-inspekcija-gali-stabdyti-esmini-vilniaus-planavimo-dokumenta-941894
Kažin, ko pono Š. komanda priplanavo? Kažkas sakė, jog netoli Jokūbo bažnyčios vėl stiklą „pučia”…
Tikiuosi,sveikas protas nugalės.Kas per personos nubalsavo už “trydų sieną”paskelbiau ,ne aš vienas, savo FB sienoje.Tokių personų intelektas ne nulinis ,o minusuojantis. Pasirinkti patį bjauriausią variantą ,sudarkant sostinės didžiausią aikštę,gėda prieš visą Pasaulį.Nejaugi visi kultūros darbuotojai prarado protą?
Stasys Ilgūnas
Kaunas