Spalio 25-26 dienomis Vilniuje vyks paskutinio, ilgiausiai – 17 metų sovietų okupacijai besipriešinusio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvio, Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno laidotuvės.
Atsisveikinti su Antanu Kraujeliu-Siaubūnu galima bus spalio 25 d., penktadienį, 14-20 val. Vilniuje, Švento Ignoto bažnyčios šarvojimo patalpoje (Šv. Ignoto g. 6).
Spalio 26 d., šeštadienį, 12 val. bus aukojamos Šventos Mišios Vilniaus Šv. Ignoto ažnyčioje. 13 val. – karstas bus išneštas iš Šv. Ignoto bažnyčios. 13.30 val. A. Kraujalio-Siaubūno palaikai atguls Vilniaus Antakalnio kapinėse.
A. Kraujelis gimė 1928 m. spalio 28 d. Utenos apskrities Molėtų valsčiaus Kaniūkų kaime ūkininkų šeimoje. Iš gausios dešimties vaikų šeimos užaugo Antanas ir šešios jo seserys.
1946 m. A. Kraujelis baigė Alantos progimnaziją, 1947 m. dirbo Kaniūkų kaimo klubo-skaityklos vedėju.
1946–1948 m. veikė kaip partizanų ryšininkas. Sulaukęs 20-ies A. Kraujelis įstojo į partizanų gretas. Nuo 1948 m. rudens priklausė Mykolo Urbono-Liepos būriui, nuo 1950 m. liepos mėn. – Henriko Ruškulio-Liūto vadovaujamiems koviniams daliniams. Kaip Rytų Aukštaitijos atstovas buvo siunčiamas į pasitarimą su Dzūkijos partizanais.
1951 m. A. Kraujelis tapo Vytauto apygardos Žėručio rajono štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. Ši pareigybė, be kitų funkcijų, įpareigojo rinkti žinias apie SSRS okupacinio režimo kolaborantus: NKVD-MGB informatorius, sovietinius pareigūnus ir aktyvistus, kitus prieš partizanus, jų rėmėjus ir gyventojus priešiškas veikas vykdžiusius asmenis. Vėliau paskirtas Žėručio rajono štabo viršininku.
1951 m. sovietų valdžia atkeršijo ištremdama visą Kraujelių šeimą į Sibirą – 15 metų tremties Irkutsko ir Novosibirsko srityse, Krasnojarsko krašte.
1952 m. A. Kraujelio-Siaubūno būrys buvo sunaikintas. KGB ėmėsi asmeninės A. Kraujelio-Siaubūno paieškos: dešimtys stribų ir agentų rengė pasalas, buvo verbuojami jo ryšininkai, giminės, tardomi net tremtyje esantys šeimos nariai.
Kraujelis ne kartą dalyvavo ginkluotuose susirėmimuose su sovietinio okupacinio režimo karinėmis struktūromis. 1953 m. jį sunkiai sužeidė KGB pareigūnų užverbuotas jaunystės bičiulis.
Nuo 1954 m. A. Kraujelis-Siaubūnas pakeitė veiklos taktiką – sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus, reikalaudamas neskriausti ūkininkų nepakeliamomis prievolėmis.
Žmonių pasakojimai apie A. Kraujelį-Siaubūną virto legendomis. Buvo kalbama, kad Siaubūnas, persirengęs Raudonosios armijos karininko uniforma, priversdavo stribus atiduoti jam pagarbą; KGB-istai tikėjo, kad Siaubūnas turi akvalangą ir slapstosi ežere po vandeniu.
Dešimtmetį nesugaunamo A. Kraujelio-Siaubūno paieškomis susirūpino Maskva.
1965 m. kovo 17-osios rytą KGB pareigūnams ir kariuomenei pavyko apsupti sodybą, kur slapstėsi A. Kraujelis-Siaubūnas. Susišaudymo metu sužeistas, negalėdamas prasiveržti, A. Kraujelis-Siaubūnas pasirinko įprastą partizanams išeitį – ne pasidavė, o nusišovė.
1997 m. gruodžio 22 d. A. Kraujeliui (po mirties) pripažintas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu Nr. 72 už pasiaukojimą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1998 m. birželio 10 d. įsakymu jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, 2010 m. kovo 18 d. krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. P-272 jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Antanas Kraujelis niekuomet nebuvo siaubūnas, nes nieko nėra nužudęs, išskyrus atvejį, kai buvo nušautas KGB užverbuotas agentas – Antanas pro švarko skverną spėjo iššauti pirmas į savo švogerį. Kadangi organams siaubą buvo įvaręs Kraujelio nepagaunamumas, tai Kraujelį jie praminė krašto Siaubūnu. Ateinant į krautuvę, pavyzdžiui, paimdavo jis ko jam reikia ir, kad už tai nekentėtų žmones, palikdavo raštelį su savo parašu. Niekas todėl jo nebijojo.
Daugelį metų Antanas gyveno laisvėje nuo KGB užmačių, todėl pavirto laisvės šaukliu – štai tas ir kėlė siaubą visiems lig pat Kremliaus bokštų. Jie taip bijojo, kad užvertė kūną bevardėse kapinėse, kad kapo niekas nerastų, kur gėlės pražysti galėtų. Pražydo gėlės visvien, kaip gėlės kad žydi prie Basanavičiaus (gimė Vasario 16 d.) kojų Kraujelio kraštiečių Utenoje.
ačiū jums.
pagarbiai Dominykas