Spalio 14 d. eidamas 91-sius metus, po sunkios ligos į amžinybę iškeliavo fizikas, memuaristas, edukologijos mokslų daktaras, profesorius Vladas Valentinavičius.
V. Valentinavičius gimė 1929 m. spalio 5 d. Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Stulgių seniūnijos (dabar Kelmės raj. Šiaulių apsk.) Vaidatonių kaime, ūkininkų Marijos (Junevičiūtės) ir Pranciškaus Valentinavičių šeimoje. Nelengvas buvo Vlado kelias į mokslus. Vaikystėje netekus tėvų (motina mirė 1930 m., tėvas – 1934m.), giminių globojamam, teko dirbti įvairius darbus ir atkakliai siekti mokslo.
1936-40 m. jis mokėsi Stulgių pradinėje mokykloje, tuomet vienas įdomesnių įvykių Vlado vaikystėje buvo susitikimas su Prezidentu Antanu Smetona, Žemaičių plento atidarymo iškilmėse Kryžkalnyje 1939 metais. V. Valentinavičius 1942 m. vien penketais baigė Skaudvilės pradinės mokyklos šešis skyrius, 1942-44 m. mokėsi Kelmės gimnazijoje, 1944-45 m. – Kražių progimnazijoje, kur jį matematikos ir rusų k. mokė Albertas Cibas, vėliau tapęs Lietuvos architektų sąjungos valdybos pirmininku, lituanistas – rašytojas Juozas Petrulis, žinomos pjesės apie A. Strazdą „ Prieš srovę“ autorius.
Tyliais vakarais dar girdėjosi Kurše apsuptos vokiečių grupuotės ir sovietų kariuomenės mūšių aidas, toli horizonte švietė karo pašvaistė. 1945 m. rugsėjį Vladas pradeda mokytis Skaudvilės aštuonių klasių gimnazijoje, kur jam ypač gerą įspūdį paliko puikus oratorius, lotynų kalbos mokytojas, greitai tapęs direktoriumi, vienas iš tų, kurie 1940 m. Kauno halėje mokytojų suvažiavime užtraukė Lietuvos himną, – Stanislovas Nargėla, Prezidento V. Adamkaus asmeninio gydytojo Remigijaus Nargėlos tėvas.
Skaudvilės gimnaziją V. Valentinavičius baigė aukso medaliu 1949 m. ir, pradėjo mokytojauti netoli savo gimtojo Vaidatonių kaimo – Skaudvilės rajono Varlaukio progimnazijoje. Suprasdamas, kad tik ką baigusiam gimnaziją mokytojui nepakanka žinių, tais pat metais pradėjo studijas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (VVPI, nuo 1992 m. – Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU, nuo 2019 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) neakivaizdinio skyriaus fizikos-matematikos fakultete. Tačiau dar nesibaigus pirmiesiems jo mokslo metams, mokytojo darbą ir studijas nutraukė tarnyba sovietų armijoje, kur net teko mokyti bataliono vado sūnų šeštoką matematikos, rusų k., net anglų, nors pats buvo ką tik pradėjęs jos mokytis.
Grįžęs atostogų, 1951 m. sukūrė šeimą. Atlikęs karinę tarnybą, nuo 1953 m. V. Valentinavičius tęsė studijas Vilniaus universitete, kur klausėsi docentų H. Horodničiaus, A. Misiūno, K. Grincevičiaus, prof. P. Brazdžiūno paskaitų, kartu dirbo laborantu Bendrosios fizikos katedroje. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, pradėjo dirbti Marijampolio (Vilniaus raj.), vėliau Vainuto vidurinėje mokykloje mokymo dalies vedėju ir fizikos mokytoju.
1945 m. šeima susilaukia sūnaus Virginijaus, o 1956 m. – dukros Kornelijos (anksti mirusios). V. Valentinavičius tęsia studijas VVPI neakivaizdiniame skyriuje, kur 1957 m. jas užbaigęs ir gavęs diplomą su pagyrimu, pakviečiamas dirbti instituto dėstytoju. Pradėjęs skaityti fizikos dėstymo metodikos paskaitas, V. Valentinavičius įsitikino, kad ir vėl nepakanka turimų žinių, todėl nuo 1962 m. įstojo į Maskvos pedagoginio instituto aspirantūrą, vadovaujant TSRS Pedagogikos mokslų akademijos nariui korespondentui Aleksandrui Pioriškinui, ilgamečiam fizikos vadovėlių vidurinei mokyklai autoriui, vienam didžiausių fizikos mokymo dalyko autoritetų Sovietų Sąjungoje. Dar nesibaigiant aspirantūros laikui, per savo 35-tąj gimtadienį V. Valentinavičius sėkmingai apgynė disertaciją „Eksperimentinės užduotys konstruoti paprasčiausius prietaisus ir modelius kaip fizikos mokymo metodas aštuonmetėje mokykloje“. Jam suteiktas pedagogikos mokslų kandidato laipsnis, kurį po mėnesio patvirtino Didžioji instituto taryba, o gruodžio mėnesį ir VAK-as – Aukštoji atestacinė komisija (1993 m. Lietuvos mokslo taryboje nostrifikuotas edukologijos mokslų daktaru).
Po aspirantūros studijų, vėl kūrybingas dėstytojo darbas Pedagoginiame institute, įdomiai skaitomos fizikos mokymo metodikos paskaitos, pravedamos pratybos, laboratoriniai darbai studentams, vadovavimas jų pedagoginei praktikai, kursiniams, diplominiams darbams, aspirantams, mokytojo darbas Vilniaus 15, 16, 27ir 40 vidurinėse mokyklose, paskaitos mokytojams ir technikumų dėstytojams Respublikiniame mokytojų tobulinimosi, vėliau Lietuvos mokytojų kvalifikacijos institutuose, bei kitokia pedagoginė veikla. VU doc. B. Kriščiūnienė, egzaminavusi jo buvusius mokinius stojant į VU prisiminė; „jei tai Valentinavičiaus mokinys, tai fiziką moka, penketas garantuotas.“ V. Valentinavičius išplėtojo fizikos didaktikos mokslą Lietuvoje atlikdamas mokslinius tyrimus, rašydamas straipsnius, dalyvaudamas tarptautinėse konferencijose, skaitydamas paskaitas užsienio šalių Erfurto, Drezdeno, Potsdamo, Berlyno (Vokietija), Vroclavo (Lenkija) aukštųjų mokyklų studentams bei dėstytojams. Taip pat, svarų indėlį jis įnešė rengdamas fizikos didaktikos mokslininkus. Vadovavo įvairių kartų mokslininkų prof.dr. S. Jakučio, doc.dr. P. Urbiečio, dr. V. Šlekienės, dr. R. Ragulienės, prof.dr. P. Pečiuliauskienės disertacijoms ir daugeliui studentų baigiamųjų darbų.
Pedagoginėje Lietuvos ir kitų respublikų spaudoje kartu su bendraautoriais buvo paskelbti straipsniai įvairiais fizikos mokymo metodikos klausimais, atskiri leidiniai, mokymo priemonės: „Fizikos programuotos užduotys VII ir VIII kl.“, Fizikos demonstracinių bandymų kartoteka VII ir IX kl.“, Fizikos dėstymo metodika“ (I-ji laida 1966 m., II-ji – 1983 m. (su bendraautoriais), 1977 m. išleido „Pedagoginės praktikos mokymo-metodinę medžiagą“, 1985 m. „Pradedančiajam fizikos mokytojui“ ir kt. Įvertinant sėkmingą pedagoginę ir produktyvią mokslinę-metodinę veiklą, 1967 m. V.Valentinavičiui suteiktas docento, o 1985 m., per jo 55-ąjį gimtadienį – profesoriaus pedagoginis vardas. 1967-78 m. ir 1983-90 m. jis buvo renkamas VVPI Fizikos dėstymo metodikos katedros vedėju, 1965-68 m. dirbo Fizikos ir matematikos fakulteto prodekanu, daugiau nei 20 metų buvo 1963 m. įsteigtos Lietuvos fizikų draugijos pirmininko akad. P. Brazdžiūno pavaduotoju, atsakingu už šios draugijos ryšius su mokyklomis, buvo „Fizikos žinių“ redkolegijos narys. 1991 m. sausio 12-13 d. kartu su žmona budėjo prie Vilniaus televizijos, vėliau apie tuos įvykius savo liudijimus pateikė ir teismui Sausio 13-sios byloje.
Sulaukęs 65-rių metų, nuo 1995-01-01 V. Valentinavičius išėjo į pensiją, tačiau ir toliau rašė vadovėlius, knygas mokytojui, išleido atsiminimų knygą „Nuo Kryžkalnio kalvų“ (Vilnius, Sogena, 2010). Per visą savo kūrybinį gyvenimą V. Valentinavičius išleido 2 vadovėlius aukštosioms mokykloms, su bendraautoriais – 13 metodinių leidinių mokytojams ir studentams, net 38 leidinius vidurinių mokyklų moksleiviams (fizikos vadovėlius lietuvių, lenkų ir rusų k., testų knygas, pratybų sąsiuvinius ir kt.).
Už atliktus darbus Lietuvos švietimo srityje, 1995 m. prof. V. Valentinavičius buvo apdovanotas Gedimino 4-jo laipsnio ordinu.
Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija išreiškė gilią užuojautą Velionio žmonai Virginijai, sūnui Virginijui ir visiems Valentinavičių šeimos anūkams.
Tegul jo iškilus atminimas dar ilgai neišblėsta iš buvusių bendradarbių, studentų ir doktorantų ir visų jį pažinojusiųjų atminties.
Atsisveikinimas su velioniu spalio 15 d., antradienį, nuo 16 val.30 min. laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“ (Ąžuolyno g.10, Vilnius), Šv. Mišios už velionį 19 val. Šv. Jono Bosko bažnyčioje (Erfurto g. 3, Vilnius).
Urna išlydima spalio 16 d., trečiadienį, 12 val. į Kairėnų kapus.
