Žmonės, kuriuos pasauly buvau sutikęs, labai aiškiai leido savo šaknis – į dangų ar pragarą. Tiktai tą ne iškart pamatydavai. Buvo ir šiaip sau vėjo nešiojamų sėklų.
Sigitas Geda
Tikintis žmogus žino, ką reiškia išpažintis, į kokius žydrynės tolius pakyla siela po jos. Tada nebaisūs jokie žemiškojo gyvenimo sunkumai, tada gali sklęsti kaip paukštis, grįžtantis į gimtuosius kraštus. Netikintis ją laiko silpnumo požymiu, savotišku pralaimėjimu prieš žmogaus „didybę“, apdainuotą kai kurių XX amžiaus menininkų, pelniusių daugiausia totalitarinių valstybių apdovanojimų. O kaipgi kitaip? Juk būtent tokiose valstybėse buvo kuriami planai pakeisti upių tėkmę, užkariauti tolimiausius Žemės kampelius, pavergti savo ideologijai mažesnes tautas. Deja, ir tarp demokratinių valstybių pasitaiko tokių, kurios, neatsižvelgdamos į realią situaciją, ignoruoja grėsmes, dabar jau iškylančias visu rimtumu visam pasauliui. Kad ir kaip gaila, tarp tokių valstybių šiuo metu yra JAV ir Brazilija. Kaip kitaip paaiškinti JAV prezidento pasitraukimą iš Paryžiaus sutarties ir Brazilijos prezidento atsisakymą tarptautinės pagalbos gesinant Amazonės miškų gaisrus? Vienas žodis tik smelkiasi – liūdna…
Pastarieji metai Lietuvos gamtosaugoje neabejotinai kada nors bus pavadinti „juodžiausiais metais“. Niekada anksčiau nebuvo, kad nustatant metinę miškų kirtimo biržę nebūtų atsižvelgta į miškininkų nuomonę, pagaliau į visuomenės nuomonę. Bet dabartiniai valstiečiai, praskiesti „žaliųjų“, tai padarė. Vis dėlto, anot Prezidento Gitano Nausėdos, dabartinis aplinkos ministras vargu ar bus vadinamas kitaip nei miškų kirtimo ministru. Užtenka jau vien to fakto, kad jis niekaip neinicijuoja Seime Miškų įstatymo pataisų, pagal kurias būtų baigta su plynais kirtimais bent jau saugomose teritorijose. O dar Punios šilo problemos, labai patraukli teritorija medžiotojams (teisybė, bent jau šių metų medžioklės ragai Punios šile negaus, kviesdami į medžioklės atidarymą; ministras po ilgo visuomenės spaudimo pagaliau patvirtino šį faktą). Stebina, kad minėtų Miškų įstatymo pataisų svarstymas Seime buvo numatytas praeitų metų gruodžio mėnesį, vėliau šių metų balandį, o dabar išvis neaišku, kada jos bus svarstomos. Greičiausiai po Seimo rinkimų…
Dabar norėčiau paaiškinti, kodėl toks straipsnio pavadinimas. Dirbau aplinkosaugos sistemoje nuo 1990 m. iki 2015 m. Manau, šį bei tą apie tą sistemą išmanau. Norėčiau informuoti skaitytojus, su kokiomis problemomis susiduria idealistai aplinkosaugininkai, mėginę sąžiningai saugoti Lietuvos gamtą. Nežinau, kaip kitų ministerijų virtuvėse „verdančios“ įstaigos susidoroja su savo užduotimis, bet šios ministerijos užkulisiuose, švelniai tariant, dvelkia puvėsiais.
Kai dabar pagalvoju, tai galėčiau pasakyti tik tiek – gerbti galima tik du (na, gal tris) šios ministerijos vadovus: Evaldą Vėbrą, Arūną Kundrotą, iš dalies Valentiną Mazuronį. Visi kiti – tik, S. Gedos žodžiais tariant, vėjo nešiojamos sėklos… Na, o kokia padėtis buvo ankstesniuose aplinkos apsaugos departamentuose? Švelniai tariant, graudi. Dauguma jų vadovų, mano nuomone, žvelgė į ministerijos vėjus, o kokie vėjai pučia jų galvose, per daug negalvojo. Mat, daugumai rūpėjo pasistatyti namus (kaip ilgamečiam Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriui, pramintam misteriu degalinė, pagaliau atleistam be teisės dirbti aplinkosaugos srityje), ar dar užsiimti kokiais nešvariais darbeliais (kaip buvusiam Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriui, vėliau rašinėjusiam skundus dėl po jo dirbančio direktoriaus „nuodėmių“), ar, kaip dabar paaiškėjo, buvusiam Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriui, dabar dirbančiam Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pavaduotoju, priverstam patikrinus melo detektorium prisipažinti ėmus kyšius).
Nuo 2007 m. iki 2015 m. dirbau Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritoriniame poskyryje. Nustebindavo viršininko replikos, kai per susirinkimus keldavau klausimą dėl didesnio dėmesio vadinamiesiems einamiesiems kirtimams (kai dažniausiai iškertami patys geriausi medžiai, o turėtų būti kertami prasčiausi) – o koks čia tavo suinteresuotumas? Tai tokios tokelės… Dabar, kai prisimenu savo darbą Vilniaus departamente, juokas ima. Pamenu, kokiais 1994 ar 1995 metais už surašytą privalomąjį nurodymą vienas verslininkas siūlė 500 dolerių kyšį, kad jo nerašyčiau. O tuo metu tai buvo pinigai. Sakau jam, ar turit laiko, sako, turiu. Gerai, sakau, einam, pasikalbėsim. Graudu buvo žiūrėt, kaip keitėsi to žmogelio veido spalva. Tai parausta, tai pabąla. Susigėdo, nudelbė akis. Ir tokių atvejų buvo ne vienas. Iki šiol gerbiu savo seną bičiulį nuo jaunų dienų, vieną iš „Žemynos“ klubo įkūrėjų, direktoriavusį Vilniaus regiono departamente iki tol, kol ministru tapo Bronius Bradauskas. Jis pats parašė pareiškimą atsisakydamas tų pareigų, supratęs, kad su tokiu ministru dirbti bus keblu. Pamenu, kaip pasipiktino daugelis kolegų, sužinoję šio ministro nuomonę apie inspektorius (a, jie ten ir taip prisiduria).
Dar vienas aplinkosaugininkas, nuveikęs daug per savo trumpą gyvenimą – Saulius Gricius, moralinis tikrų aplinkosaugininkų autoritetas. Iki šiol neaiškios jo žūties aplinkybės. Gaila, bet dabar labai trūksta tokių idealistų. Ačiū Dievui, yra Andriejus. Gaidamavičius, kantriai kovojantis už Labanoro girios išsaugojimą, yra Gintautas Kniukšta, nuosekliai dirbantis miškų apsaugos srityje, yra Monika Peldavičiūtė, nuoširdžiai triūsianti miškų labui. Bijau tik, kad gali baigtis kantrybė tų žmonių, kurie supranta miškų išsaugojimo svarbą, ir jie gali imtis ne visai teisinių priemonių, kovodami už miškus…
Niekada neužmiršiu feisbuke paskelbtos filmuotos medžiagos, kai ant operatoriaus miško kirtimo kombaino vairuotojas metė du storus rąstus. Visa laimė, kad jam pavyko pasitraukti. Nežinia, kas būtų įvykę, jeigu jis būtų žuvęs. Brazilijoje per pastaruosius dešimtmečius žuvo du gamtosaugininkai, kovoję prieš Amazonės miškų kirtimus – Džoržinio Guažažara (Jorginho Guajajara) ir Čiko Mendesas (Chico Mendes). Nejaugi atėjo laikas, kai už gamtos apsaugos idėjas ir Lietuvoje turi būti pralietas kraujas?
Temperatūra visuomenėje kaista, ir nežinia, kokių priemonių gali būti imtasi pažaboti medienos pramonės atstovų apetitui. Stebėtis tik reikia, kokie patarėjai įtikino Prezidentą vetuoti įstatymo, ribojančio privačių miškų plotą, patvirtinimą. Nejaugi jiems svarbesni pasirodė konkurencijos miškų versle niuansai už miškų beatodairiško kirtimo ribojimą? Ne veltui švedų ambasados darbuotojai taip domėjosi šio įstatymo svarstymu Seime (matyt, paprašyti verslininkų iš „IKEA‘os). Pastaroji firma skuba supirkinėti privačius miškus Latvijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, nes Vakarų valstybėse yra apribojimai. Apie įvykdytos urėdijų reformos kokybę ir „reikalingumą“ buvęs pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės narys, miškų ūkio ministras, šviesios atminties miškininkas profesorius Vaidotas Antanaitis yra pasakęs – tokią valdžią reikėtų teisti… Pastaruoju metu feisbuke vis pasirodo naujos medžiagos, parodančios, kaip nuosekliai buvo einama iki urėdijų griovimo, kokių nešvarių būdų buvo griebiamasi. Ir vis dėl to nežaboto godumo, apsukančio galvą medienos pramonės magnatams Lietuvoje ir jų partneriams Švedijoje.
Jau 2008 m. rugsėjo mėnesį „Žaliojoje Lietuvoje“, Nr. 15, ŽL korespondentas Tautvydas Trumpa straipsnyje „Miškų reformą įgyvendins švedai?“ rašė: „Viskas prasidėjo nuo mokslinių studijų, (…) už jas mokant nemažus pinigus“. Tų studijų esmė tokia – „dabartinis valstybinių miškų valdymo modelis yra pasenęs, valstybinių miškų sektoriuje klesti korupcija, miškų urėdijos nemoka valstybei mokesčių (ar tikrai? – past. mano) ir ūkininkauja neefektyviai, todėl jas reikia panaikinti, įkuriant vieną įmonę arba 9 regioninius padalinius“. Toliau minėtame straipsnyje T. Trumpa rašo: „Reformos užsakovai naudoja tris pagrindinius metodus: tendencingos informacijos skleidimą per žiniasklaidą, spaudimą valdžios institucijoms ir įtakingų asmenų papirkinėjimą“. Apie trečiąjį metodą yra kalbėjęs ir buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas (jo partiją žadėta „paremti“ penkiaženkle suma, jeigu būtų „nuimtas“ tuometinis generalinis urėdas). Na, o kas tie urėdijų reformos užsakovai? Ogi UAB „Vakarų medienos grupė“ prezidentas Sigitas Paulauskas (keista, kad STT nekyla noras pasidomėti jo turtų kilme) ir, be abejo, jo pagrindinis rėmėjas IKEA. Šio giganto atstovai 2008 m. buvo susitikę su tuometiniu Lietuvos Ministru Pirmininku Gediminu Kirkilu ir išsakė norą dalyvauti privatizuojant Lietuvos miškus. Tai va tokia šiuo metu jau įvykdytos urėdijų reformos preliudija…
Rugsėjo 4 dieną Aplinkos ministerijoje įvyko pasitarimas dėl Punios šilo. Tik keista, kad į jį buvo pakviesti perdėm selektyviai atrinkti dalyviai – tik tie, kurie pritaria ministerijos nuomonei. Kaip galima buvo ignoruoti mokslininkų akademikų nuomonę, kurią jie pareiškė kreipimesi į ministeriją dėl Punios šilo apsaugos? Pagaliau, ar etiška ignoruoti 15 000 piliečių pasirašytą peticiją? Toks ministerijos sprendimas labai prasilenkia su etika. Nustebino kai kurie pasitarime dalyvavusiųjų pasisakymai. Pavyzdžiui, „nėra argumentų laiške pateiktiems teiginiams pagrįsti“ (P. Zolubas), „daugelis pasirašiusiųjų mokslininkų nežinojo teksto, ką pasirašė (!) (S. Karazija), „labai reikia rekomendacijų miškininkui projektuotojui, kaip tvarkytis saugomose teritorijose“ (V. Mikšys). Tai ko vertas toks projektuotojas, jeigu jis nežino, kaip tvarkytis saugomose teritorijose? Blėnys kažkokie… Nebent pasitarimo sekretorius Z. Glazko, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyresnysis patarėjas, kažką ne taip suprato.
Jeigu dėstyčiau Miškų fakultete, pirmą paskaitą pradėčiau S. Daukanto žodžiais: „Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo?“.
O norintiems dirbti aplinkosaugos srityje palinkėčiau dažniau prisiminti Emanuelio Kanto žodžius: „Mane stebina tik du dalykai pasaulyje – žvaigždėtas dangus virš mano galvos ir moralinis dėsnis manyje“.
