V. Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Koks paikas klausimas, gal net prilygstantis provokacijai, nes prieštarauja Konstitucijos 17 str. Tačiau man jis kilo, minint pirmojo Lietuvos prezidento 145-ąsias gimimo metines.

Pasitikdamas šią datą Seimas 2019-uosius paskelbė Antano Smetonos metais. Praėjusį šeštadienį prezidento atminimas buvo pagerbtas Kauno istorinėje Prezidentūroje; šiųmetinių Smetoninių kulminacija – paminklo Antanui Smetonai atidengimas Užulėnio dvare, jubiliejinėse iškilmėse dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda.

O Vilniuje ? Juk buvo minimas ne kaimo seniūno ar miesto mero, bet prezidento 145-metis. Sostinė be prezidento, prezidentas be sostinės? Net jeigu kam nepatinka A. Smetona, tai pirmiausia valstybės ir jos aukščiausios institucijos reikalas.

A. Smetona nepatinka R. Šimašiui ir jo aplinkai. Vilniaus mero išsilavinimas, kompetencija tampa valstybės problema – pusmokslis R. Šimašius viena ausimi yra nugirdęs, kad A.Smetona buvęs aršus nacionalistas, todėl Vilniuje, daugiakultūriniame kosmopolitiniame mieste, paminklas jam būtų kaip nesusipratimas, anachronizmas. Pats R. Šimašius tapęs apgailėtinu anachonizmu ir nesusipratimu.

A. Smetona savo žygį į politinę lietuvių tautą ir nepriklausomą valstybę pradėjo ne sodžiuje, ne atkampioje parapijoje, o – kaip pridera – ilgaamžėje istorinėje Lietuvos sostinėje. Po teisės studijų Petrapilio universitete, 1902 m. įsikūręs Vilniuje, pradėjo dirbti advokato padėjėju, vėliau – Vilniaus Žemės banke (įkvepiantis pavyzdys G. Nausėdai).

Būdamas antrosios kartos lietuvybės gaivintojas po pranašų (Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus), pradėjęs rašinėti dar į „Varpą“ ir pirmąjį legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, A. Smetona pats įkūrė Vilniuje su Vaižgantu laikraštį „Viltis“ ( 2007 – 2015), iš pradžių ėjusį kas antra diena, vėliau virtusį dienraščiu.

A. Smetonos „Viltis“ pasidarė lietuviško modernizmo, Vilniaus ir visos Lietuvos apsišvietusio jaunimo tribūna, kurioje atsispindėjo XIX pačios pabaigos ir XX a. pradžios meno avangardo – Sankt Peterburgo „Mir iskusstvo“ , Krokuvos „Mlada Polska“ idėjos, čia nuolat rašė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir kt. „Viltis“ ypač pagyvino Vilniaus lietuviškąjį gyvenimą jau vien todėl, kad nepraleisdavo progos oponuoti kitam Vilniaus lietuviškam laikraščiui „Lietuvos žinios“, kurios pakeitė „Vilniaus žinias“.

A. Smetonos nepaprastai vaisingą Vilniaus periodą, kurį nutraukė Pirmasis Pasaulinis karas, gražiai užbaigia įspūdingas A. Smetonos su Martynu Yču leistas politikos, kultūros, istorijos ir filosofijos žurnalas „Vairas“, šalia kurio nūdienės Lietuvos žiniasklaidos publikacijos atrodo kaip kūdikių vapėjimas.

Žinoma, vėlesnė, Kauno periodo A. Smetonos veikla sulaukė ir sulauks įvairių vertinimų, tačiau niekas jo negali apkaltinti ekstremizmu, antisemitizmu, radikalizmu ar fanatizmu. Nebent atvirkščiai – per dideliu atsargumu, nuosaikumu, neryžtingumu, lėmusiu jo laikyseną ir sprendimus lemtingais 1939-1940 metais.

„Politinių pažiūrų žvilgsniu, jis, žinoma, centristas, atstovaująs dešiniajam centro sparnui. Nuosaikumas – jo asmeninio charakterio savybė“, – teigė Sorbonos profesorius Algirdas Julius Greimas, palikęs mums nemirtingą ištarmę apie A. Smetoną : „O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“.

Manau, R. Šimašius daro viską, kad kuo greičiau būtų priimtas seniai brandintas Sostinės įstatymas, kuris jam neleistų užmiršti, jog Vilnius – visos valstybės sostinė, kuri priklauso visiems Lietuvos žmonėms, o ne vien R. Šimašiui ir jos savivaldybės tarybai.

Spausdinti