Rugpjūčio 9 d., penktadienį, 18 val., Baroti galerijoje (Aukštoji g. 12, Klaipėda), bus atidaryta Sauliaus Paukščio nuotraukų paroda „Miesto faktūros“.
„Formaliai Saulius Paukštys priskirtinas fotografų konceptualistų arba socialinio peizažo kartai, debiutavusiai XX a. 9 dešimtmečio pirmoje pusėje ir viduryje. Šios kartos atstovai savo nuotraukose atsigręžė į socialinę aplinką (eksterjerą ir interjerą), pabrėždami būties nykumą, ambivalentiškumą, mėgėjiškos, prastos nuotraukos nereprezentatyvumą. Jie išryškino Sovietų Sąjungos brežnevinio laikmečio pabaigos – Konstantino Černenkos ir Jurijaus Andropovo valdymo laikotarpio – stagnaciją, tarsi sustojusį socialinį laiką, kartu kvestionavo ir nusistovėjusias fotografijos prasminės ir formalios sanklodos normas. O Paukštį domino kiek kiti dalykai – viena vertus, koketavimas su senovinės fotografijos estetika, kita vertus, fotografijos formalios ribos, balansuojančios ant kičo ribos, taip pat fotografijos transformacija į kitas dailės rūšis. Galima sakyti, kad iš fotografijos ribų tyrinėjimo atsirado ir specifinis Paukščio nuotraukų performatyvumas (arba performatyvumas pastūmėjo į fotografijos ribų ieškojimą) ir kontekstualumas.
Beje, Paukščio performatyvumas neišnyko ir vėliau, netgi įgavo labiau totalinį socialinį pobūdį, įsiterpiant į miesto viešąsias erdves ir gerąja prasme sujaukiant viešųjų erdvių pamiklinimo papročius. Paukštys buvo vienas tų, kurie inicijavo paminklo roko muzikantui Frankas Zapa (Frank Zappa) atsiradimą.
Paukščio fnuotraukose ryškūs ir režisūros elementai. Fotografas domėjosi ne tiek socialiniu peizažu, kiek fotografija, tiksliau, mizanscenomis, sukurtomis „dirbtuvėje“. Todėl jo nuotraukas galima vadinti ir pastatymais (iš čia sąsajos su senovine, taip pat reklamine, „natiurmortų“ tradicija fotografijoje). Dažna Paukščio kompozicija, nesvarbu, ar tai būtų nuogas kūnas, portretas, natiurmortas, akivaizdžiai ir netgi tai pabrėžiant surežisuota, be to, tokiu būdu, kad galima nujausti ir pastišo potekstes.
Dar vienas bruožas, nurodantis reklamos ir kičo estetiką, – kad Paukštys ne vieną savo nuotrauką papuošdavo, „apipavidalindavo“ tokiu būdu, jog ji tapdavo dekoratyvia puošmena, rankų darbo suvenyru, niveliuodama tuos prasminius lygmenis, kurie paprastai laikomi „giliais“, „metafiziniais“ ir pan.
Taigi, Paukščio kaip fotografo veikla skleidžiasi įvairiose srityse nuo „meninės“, „konceptualios“ iki komercinės ir kartu yra išsklidusi į įvairias socialinio hepeningo, pastišo formas, kuriose fotografija siaurąja prasme jau sunkiai atpažįstama.“
S. Paukščio parodos „Miesto faktūros“ nuotraukose – Vilniaus faktūros, detalės ir spalvos.
Miesto mažosios architektūros detalės – durys, langinės, įvairiausi inžinieriniai įrenginiai, spynos, rankenos, apkaustai, netgi vinys – tai miesto metraštis. Netgi nudilusios šimtamečių vartų naujamiestyje lentos žymi miesto madų pėdsakus – dažų, spalvų sluoksniai, miesto tautų mišinys, senovinių durų drožiniai, apkalti skardos lopais, vietiniam meistrui keičiant spyną, – tai miesto gyvenimo istorijų pėdsakai. Šioje parodoje daugybė tokių sluoksnių, kuriuos galima sudėlioti pagal nuotaiką ir fantaziją. Tik reikia žiūrėti iš arti ir ilgai.
Paroda Baroti galerijoje veiks iki rugsėjo 10 d.
