Kaune atidaroma išskirtinių nuotraukų paroda „Mažasis Alfonsas“

Vasario 6 dieną, trečiadienį, 17 val. Kauno fotografijos galerijoje įvyks Romualdo Požerskio fotografijų albumo bei parodos „Mažasis Alfonsas“ pristatymas. Parodą bei leidinį pristatys darbų autorius bei menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

Romualdo Požerskio albumas „Mažasis Alfonsas“, tai buvusio mažiausio Lietuvos ūkininko, kurio ūgis tesiekė 90 cm, istorija. Nors Romualdo Požerskio serija vadinama „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“, fotografijose vargų beveik nematyti. Rūpinimasis gyvuliais Alfonsui – ne vargas, o bendravimas su savaisiais. Jis vaikšto tarp jų šypsodamasis ir kartu – šventiškai pasitempęs, net kai drabužiai papilkėję nuo metų ir darbų. Nelaimės ir skurdas lieka už kadro, tematyti tik jų fiziniai pėdsakai aplinkoje.

Aplink Alfonsą esantys augalai ir gyvuliai ne tik atrodo didesni nei paprastai, bet ir įgiję sąmonę, žmogiškų savybių, kurios lieka nepastebėtos žvelgiant iš įprastų pozicijų, kai gamta būna tik naudojama. Avys ir šuo yra jo geriausi draugai, su kuriais jis kalbasi žiūrėdamas tiesiai į akis. Žąsys, regis, tuoj nusineš jį į savo migracines keliones kaip nykštuką Nilsą, o kumelė, po kuria Alfonsas gali vaikščioti stačias, kaip visada ilgesingai žvelgia į tolį, lyg viskas taip ir turi būti – ji yra tikra Alfonso pasaulio galiūnė, ne paprasta darbininkė, o beveik mitinė figūra.

Knygos pabaigoje – ligoninė. Sterilioje baltumoje paaštrėja jo veido raukšlės, netinkančios vaikiškam kūnui. Tai jau pabaiga – 2008 metais Alfonsas mirė. Bet štai jis moja iš paskutinės fotografijos, tarsi būtų sugrįžęs iš pasakos, kurioje gyveno, į mūsų tikrovę, kur nėra jam vietos.

Romualdo Požerskio seriją apie Mažąjį Alfonsą su Lietuvos fotografijos mokyklos kontekstu sieja ne tik bendras humanistinis pasaulėvaizdis, bet ir tam tikra prasme kraštutinė jo išraiška – kupina akivaizdžių metaforų ir atviros lyrikos. Fotografuodamas savo herojų, autorius vienoje serijoje jungė, atrodytų, sunkiai suderinamus kūrybinės fotografijos aspektus: idealizuojančią estetiką ir pabrėžtiną dokumentalumą, reportažą ir neslepiamą fiksuojamų situaciją režisūrą. Konkrečios Alfonso gyvenimo detalės – ir laimingi, ir skaudūs įvykiai bei santykiai su aplinkiniais žmonėmis – tarsi nužymi visas fotografijas vienijančią pasakojimo giją. Metaforinių, apibendrintomis prasmėmis kalbančių arba tik atskiras kasdienybės akimirkas fiksuojančių fotografijų serijoje tampa lengviau įžvelgti chronologinę seką, atskirus siužetus siejančią vieno žmogaus gyvenimo istoriją.

Mažojo Alfonso gyvenimo keistumas tampa ypač skirtingas fotografijas vienijančiu pagrindu. Tikras Alfonso gyvenimas yra labiau dramatiškas, nei fotografo sukurti siužetai ir labiau keistas, nei surežisuotos situacijos. Todėl tai, kas išgalvota, čia paradoksaliai dera su tuo, kas yra be galo tikra. Mažojo Alfonso istorija, įamžinta fotografijose, atrodo kaip pasaka, kurios pasakotojas nuolat balansuoja tarp neįtikėtino nuoširdumo, kartais – susižavėjimo keistenybėmis ir gilaus šiurkščios gyvenimo tikrovės supratimo.

Tomas Pabedinskas

Naujausias Romualdo Požerskio fotoalbumas „Mažasis Alfonsas“ tarsi daugiavaizdė fotoapysaka (netgi su intriguojančia erotine egzotika) apibendrina ir įamžina beveik dvidešimt paskutiniųjų mažiausio Lietuvos ūkininko Alfonso Mickaus gyvenimo metų, o mums, žiūrintiems, atskleidžia netikėtą, nematytą, nepatirtą mažojo elfo kasdienišku paprastumu išdidintą gyvenimą. Alfonso istorija pavaizduota įžvalgiai, su meilę. Fotografijose bandau pajausti skaudantį jo gyvenimą, tarsi piktas užkeikimas visur lydėjusį vaiko sindromą. Ieškau veide užsirašiusios nevilties, neapykantos, tėvų nemeilės, aplinkinių abejingų užgauliojimų, bet visur matau ramia išmintimi šviečiantį žvilgsnį ir stebiuosi negandų užgrūdintos dvasiuos stiprybe. R.Požerskis tarsi burtininkas, tik vietoje stebuklingos lazdelės – fotoaparatu, mažąjį Alfonso gyvenimą padarė didelį ir mūsų fotografijos atminties diske įrašė dar vieną reikšmingą kūrinį.

Romualdas Rakauskas

Romualdas Požerskis gimė 1951 m. Vilniuje. 1975 m., baigęs tuometinį Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje. Nuo 1976 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1980 m. buvo laisvas fotografas ir rengė fotografijas Lietuvos bei užsienio spaudai. 1990 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Nuo 1993 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, menotyros katedros lektorius. Nuo 2011 m. Vytauto Didžiojo universiteto šiuolaikinių menų katedros profesorius.