P. Tomaševskis: Ko galima pasimokyti iš Lenkijos aukštojo mokslo reformos?

Praėjusiais metais Lenkijoje buvo pradėta aukštojo mokslo reforma, kurią žadama baigti iki 2021 m. Nuo pat pradžių į taip vadinamos „Konstitucijos mokslui“ rengimą buvo įtraukta akademinė bendruomenė, o visas procesas buvo paremtas plačiomis diskusijomis, kurios truko 2 metus. Visgi, nemažai klausimų yra vis dar neatsakyti. Galima palyginti Lietuvos ir Lenkijos aukštojo mokslo politikos pokyčius.

Mikalojaus Koperniko universiteto Politologijos ir tarptautinių santykių fakulteto prodekano dr. Patriko Tomaševskio (Patryk Tomaszewski) teigimu, visas sprendimų priėmimo procesas buvo gana atviras, įsitraukti galėjo visi norintys. Kita vertus, bendras finansavimas mokslui ir studijoms nepakilo ir kyla grėsmė, kad didesnės lėšos bus skiriamos tiems universitetams, kurie turės stipresnes lobistines grupes, sumažės regiono tyrimų, o mokslininkai nebevykdys mokslo populiarinimo veiklos. „Kur kas mažiau yra kalbama ir apie studijų kokybę. Atrodo, kad ministerijai reformoje yra svarbūs tik du momentai: mokslo tyrimų tarptautiškumas ir Lenkijos universitetų pakilimas tarptautiniuose reitinguose“, – apie ryškėjančias tendencijas pasakoja P. Tomaševskis.

– Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, pastaraisiais metais buvo daug diskutuojama apie aukštojo mokslo ateitį. Ar reformos poreikis buvo padiktuotas valdžios institucijų, ar akademinių bendruomenių?

– Lenkijoje aukštojo mokslo reforma įsigaliojo 2018 m. spalio 1 d. Ją žadama užbaigti po trejų metų, t.y. 2021 m. Pagrindiniu reformos iniciatoriumi buvo Lenkijos studijų ir mokslo ministerija, o jos priešakyje – ministras dr. Jaroslavas Govinas (Jaroslavas Gowinas) (aut. pastaba – skirtingai nei Lietuvoje, Lenkijoje aukštojo mokslo politiką kuruoja atskira ministerija). Tačiau svarbu paminėti, jog apie reformą buvo kalbama jau ankščiau, dar centro partijų valdymo metu. Aišku, pokyčių būtinumą matė ir patys mokslininkai, ypač tiksliųjų bei gamtos mokslų atstovai. Visos suinteresuotos pusės pabrėžė nepakankamą mokslo finansavimą.

Ministras J. Govinas naują įstatymą pasiryžo realizuoti po konsultacijų su akademine bendruomene. Vadinamosios „Konstitucijos mokslui“ įgyvendinimas buvo paremtas plačiomis diskusijomis. Pirmiausia, buvo paskelbti įstatymų pasiūlymai, kuriuos parengė trys ekspertų grupės. Lygiagrečiai Studijų ir mokslo ministerija organizavo devynias konferencijas, kuriose surinko virš 5,5 tūkst. dalyvių. Konferencijų rezultatu tapo Nacionalinis mokslo kongresas, kurio metu ministerija pristatė Aukštojo mokslo įstatymo projektą.

Minėtų konferencijų metu mokslininkai be apribojimų galėjo dalyvauti bei diskutuoti pamatiniais klausimais: dėl mokslo kokybės ir tarptautiškumo didinimo, mokslo laipsnių suteikimo sistemos pakeitimų ir kt. Taigi, akademinė bendruomenė nuo pat pradžių buvo įtraukta ir diskutavo. Ypač, jų nuomone, silpniausiais įstatymo klausimais.

– Kokiu būdu buvo sudarytos darbo grupės? Kaip vyko atranka?

– Trys atskiros ekspertų komandos buvo suformuotos po konkurso, kuriame galėjo dalyvauti kiekvienas norintis. Nors nemažai stebėtojų pabrėžė, kad žmonių, dalyvavusių konferencijose bei Nacionaliniame mokslo kongrese ir nenorinčių naujo įstatymo, nuomonės buvo ignoruotos. Kita vertus, nuolat vyko pavienių komandų darbai: jos diskutavo apie pavienius įstatymų punktus, taip pat buvo tęsiamos konsultacijos su akademine bendruomene ir tobulinamas įstatymas.

– Minėjote keletą klausimų, kurie buvo aptarinėjami diskusijose. Ar galima sakyti, kad tai pagrindiniai reformos tikslai? Kas juos formavo?

– Pagrindiniai reformos tikslai, pirmiausiai, buvo apibrėžti darbo grupėse, kurios ruošė tris aukštojo mokslo įstatymo projektus, ir ministro susitikimuose su įvairiomis akademinėmis struktūromis. Ministras buvo susitikęs su Lenkijos Respublikos Studentų parlamento, doktorantų atstovybės, Aukštojo mokslo ir akademinių mokyklų rektorių konferencijos, Profesinių mokyklų rektorių konferencijos atstovais. Visas procesas, kaip jau minėjau, trūko porą metų. Ekspertai pateikė šias išvadas:

• Reikia sukurti išskirtines sąlygas reikšmingiausioms aukštosioms mokykloms. Iki šiol neaišku, kiek jų bus. Baiminamasi, kad tas skaičius gali keistis ne dėl objektyvių rodiklių, bet dėl politinių priežasčių, t. y. laimės tie, kurie turės stipresnes lobistines grupes ir parlamentinę reprezentaciją.
• Reikia sukurti naują doktorantūros modelį. Šiuo metu turime daug daugiau humanitarinių ir socialinių mokslo sričių doktorantų nei tiksliųjų ar techninių.
• Reikia įdiegti mokslininkų vertinimo sistemą, paremtą taškų sistema (kaip tiksliuosiuose moksluose). Iki šiol yra diskutuojama, ar taškų sistema, kurios pagrindu bus vertinamos publikacijos „Scopus“ ir „Web of Science“ žurnaluose, yra kompetentinga. Jau šiandien matome, kad tokiu būdu bus remiamos užsienio leidyklos, kurios realizuoja savo leidybinius sprendimus ir tikslus, bet jie ne visada tinka Lenkijos realybei. Pirmiausia, minėtose leidyklose sunku publikuoti vietinės/regioninės istorijos straipsnius, taip pat tyrimus apie, pavyzdžiui, rinkimų rezultatus vieno valsčiaus lygmenyje, jaunimo padėtį mažosiose lokaliose bendruomenėse. Jau nebekalbant apie kitus klausimus, pavyzdžiui, šeimos teisę. Man atrodo, kad Lenkijos mokslininkų publikacijų užsienyje ženkliai nepadidės, tačiau nustosime vystyti mikrotyrimus. Be to, dalis mokslininkų teigia, kad teksto mokslinę vertę nebūtinai lemia faktas, kuriame tarptautiniame žurnale jis buvo publikuotas, ir ar tas žurnalas yra įtrauktas į atitinkamus sąrašus. Nerimaujama ir dėl mokslo populiarinimo – jau dabar labai daug mokslininkų visiškai atsisakė tokios veiklos, nes jį neatsispindi konkrečiuose rodikliuose.
• Reikia sukurti naują, veiksmingą universitetų valdymo sistemą ir mokslinius tyrimus susieti su valstybės ūkio poreikiais, komercializuoti tyrimus. Siūloma peržiūrėti rektorių valdžios lauką, nes ankstesnis modelis, kuriame universitetui praktiškai vadovavo Senatas, sulaukė nemažai kritikos. Pagal naują modelį rektoriai turėtų daugiau prerogatyvų, pavyzdžiui, jie skirtų dekanus ir institutų direktorius.
• Buvo įvestas naujas mokslo šakų skirstymas pagal EBPO rekomendacijas. Tačiau, reikia pabrėžti, kad sąrašas buvo išplėstas po diskusijų su mokslininkais, atsižvelgiant į jų nuomones. Dabar kiekvienas mokslininkas apibrėžia, kokioje mokslo šakoje jis realizuoja savo tyrimus. Sudėtingoje padėtyje atsidūrė tie, kurie vykdo tarpdisciplininius tyrimus, nes juos galima prisiskirti daugiau nei vienai šakai. Ryškėja tendencija, kad institucijos nori turėti kuo didesnį vienos mokslo šakos atstovų skaičių, nes taip lengviau paskaičiuoti visos institucijos rezultatus ir kiekvieno mokslininko įnašą į tą rezultatą, kuris lems institucijos kategoriją. O nuo kategorijos priklausys doktorantūros bei habilitacijos teisė. Toks užburtas ratas.

– Kaip vertinate Lenkijoje vykstančią aukštojo mokslo reformą ir jos tikslus?

– Reforma vyksta pakankamai ilgai. Visame sprendimų priėmimo procese ypač svarbiomis laikyčiau konsultacijas su mokslininkais. Kita vertus, diskusijos taip užsitęsė, kad iki šiol nežinome, kaip atrodys visi reformos vykdomieji aktai (įsakymai), o viskas turi būti įgyvendinta iki 2021 metų. Tai kelia akademinės bendruomenės nerimą, taip pat įtampą tarp universitetų administracijų ir padalinių bei darbuotojų. Atsiranda terpė įvairiems gandams, o įgyvendinamas įstatymas tolsta nuo pirminių tikslų. Pavyzdžiui, buvo atmesti mokslininkų karjeros klausimai, kur esminiu karjeros elementu ir toliau lieka habilitacija, nors mokslininko institucijai svarbesni yra taškai, parametrinis rezultatas, kuris institucijai priskiria „kokybės“ kategoriją (A+, A, B+, B, C). Be to, pagal pirminį planą universiteto taryba turėjo formuoti universiteto strategiją, o galutiniame variante tampa praktiškai tik patariamuoju organu.

Įstatymas taip pat kalba apie vadinamuosius didaktinius profesorius, kurie turi užsiimti darbu su studentais, bet vis tiek galima pastebėti, kad dauguma darbuotojų norėtų atsirasti tyrėjų grupėse. Bijau, kad lenktynės dėl taškų taps svarbesniu dalyku nei pats mokslinis darbas.

– Kokiems klausimams teko didžiausias dėmesys: universitetų tinklo optimizacijai, finansavimo klausimams ar turiniui, kokybei plačiąja prasme?

– Pirmiausiai, reforma turėtų padalinti universitetus į mokslinių tyrimų, mokslinių tyrimų – didaktinius (kaip dabar yra Lietuvoje ir Lenkijoje) ir profesines aukštąsias mokyklas, kurios ruoštų darbuotojus vietinei darbo rinkai ir kur studijos būtų labiau nukreiptos į praktiką bei bendradarbiavimą su verslu.

Pagal naująjį įstatymą, skirtingų kategorijų įstaigos bus skirtingai finansuojamos, tačiau tai nereiškia revoliucinių pokyčių aukštojo mokslo finansavime. Tam tikrus taupymus galima susieti su personalo sumažinimu, pavyzdžiui, mokslininko atlyginimas bus skaičiuojami ne pagal tai, ar jis turi daktaro, habilituoto daktaro ar profesoriaus laipsnį, o pagal mokslinę produkciją, t. y. ar jis publikuojasi žurnaluose, esančiuose ministerijos sąrašuose ir reikšmingose užsienio leidyklose.

Kur kas mažiau yra kalbama apie studijų kokybę. Atrodo, kad ministerijai reformoje yra svarbūs tik du momentai: mokslo tyrimų tarptautiškumas ir Lenkijos universitetų pakilimas tarptautiniuose reitinguose.

– Koks santykis reformos metu buvo su akademine bendruomene? Kokios buvo studentų, dėstytojų reakcijos?

– Kai kuriuose miestuose studentai, ypač humanitarai, pasisakė prieš ministerijos siūlomą reformą. Pavyzdžiui, Varšuvos universitete. Tačiau dauguma studentijos vis tik liko abejinga reformai. Visos šalies lygmeniu studentų atstovai reformą palaikė ir kai kurias nuostatas stengėsi pritaikyti savo lūkesčiams.

Dėstytojų įsitraukimas keitėsi priklausomai nuo reformos etapų: iki reformos įgyvendinimo pradžios 2018 m. spalio 1 d. jie buvo pakankamai vangūs. Nors galima išskirti humanitarus, kurie buvo aktyvesni nuo pat pradžių.

– Kiek lėšų buvo skirta reformai?

– Apie reformos finansavimą detaliai nėra kalbama. Nemanau, kad aukštajam mokslui skiriamos lėšos ženkliai skirsis nuo dabartinių, nebent tik „svarbiausios“ mokyklos gaus daugiau lėšų. Be to, mokslininkus mokslinių tyrimų sąskaita bus galima atleisti nuo didaktikos ir privalomųjų dėstymo valandų.

– Kokia BVP dalis Lenkijoje skiriama švietimui ir, atskirai, aukštajam mokslui?

– Kaip akademinis darbuotojas galiu pasakyti, kad per mažai – vos 0,45 proc. BVP. 2018 m. išlaidos mokslui siekė 9,2 mlrd. zlotų (aut. pastaba – apie 2,1 mlrd. eurų), o studijoms – 16,5 mlrd. zlotų (aut. pastaba – 3,9 mlrd. eurų). Lyginant su 2017 m. finansavimas padidėjo vos 0,2 proc. Reikia nepamiršti, kad turime labai išplėtotą aukštojo mokslo įstaigų sistemą. Reforma turėjo ją optimizuoti: mokyklos su žemesniu potencialu turėjo būti uždaromos, tačiau dabar apie tai jau nebekalbama, pirmiausiai, dėl vietinių politinių jėgų įtakos.

– Dėkoju už pokalbį.

Interviu parengė Ina Žurkuvienė ir Tomas Blaščakas (Tomasz Blaszczak).