Prieš penkerius metus atsisveikinome su Romualdu Ozolu. Iškeliavo jis 2015 m. balandžio 6 dieną. Iki Romualdo mirties neretas iš jo pasijuokdavo, patraukdavo per dantį jo filosofines mintis. Tačiau po laidotuvių daug kam Romualdas tapo kumyru. Ir, visų pirma, patriotams. Po Romualdo minties tapo madinga jį iškelti, cituoti, juo remtis, lyginti su Vytautu Landsbergiu, apgailestauti dėl Romualdo mirties.
2019 m. sausio 31 d. Romualdas Ozolas būtų sulaukęs 80 metų. Paminėjo šį jubiliejų ir Lietuvos Seimas. Tačiau turiningas ir nuoširdus 2019 m. vasario 2 d. „Lietuvos ryto“ interviu su jo dukra Jurga Ozolaite nesulaukė komentarų, juo niekas nepasidalino socialiniuose tinkluose.
2019 m. birželio 29 dieną atsisveikinome su Irena Ozoliene. Kukliose laidotuvėse tų patriotų nesutikome. Lietuvos valdžia, besiruošianti Baltijos kelio 30-mečio paminėjimui ir susirūpinusi valdžios perrikiavimais, taip pat nepastebėjo Irenos Ozolienės netekties. Buvome keletas signatarų ir kolegų iš retėjančios pirmosios mūsų Vyriausybės. Romualdas Ozolas buvo ir Ministrės Pirmininkės Kazimiros Danutės Prunskienės pavaduotojas. Gal ne visi ir beprisimena tai.
Irena Ozolienė, lituanistė, be galo tikra ir nuoširdi, kukli ir uždara moteris, dirbusi Lietuvos technikos bibliotekoje, kurią dabartinis Seimas ir Vyriausybė netikėtai ėmė ir likvidavo – perdavė su patalpomis (ne tik Vilniuje) kariškiams. Irenos kolegė laidotuvėse negalėjo ramiai kalbėti ne tik dėl Irenos, bet ir dėl to, ką šios moterys sukūrė per visą savo darbo gyvenimą, o netikėtai „tapusios“ Karo akademijos „dalyvėmis“ matė kaip jų viso sąmoningo gyvenimo triūsas žaibiškų ir už nugarų priimtais valdžios sprendimais, generolų įsakymais per keletą dienų iškeliavo makulatūron…
Tačiau šiandien norisi paklausti, ar deramai suvokiame, ką reiškia žymių žmonių šeimos? Ar mes suvokiame, kad Romualdas Ozolas be Irenos Ozolienės ir jų sūnaus Džiugo, dukros Jurgos gal ir nebūtų buvęs tuo Romualdu Ozolu, kurį mes visi viešumoje matėme, kas garbinome, kas keikėme, kas juo didžiavomės, o kas iš jo juokėmės? Tuo labiau, kad Irena Ozolienė buvo ta moteris, žmona, motina, kuri vengte vengė viešumo ir, neduokdie, žmonių dėmesio.
Į „Lietuvos ryto“ korespondentės Birutės Vyšniauskaitės klausimą, ar Jurga Ozolaitė nesijautė svarbesnė už bendraamžius vien dėl to, kad jos tėvas vedė tautą nepriklausomybės link, buvo laikomas viena iškiliausių atgimimo revoliucijos asmenybių, Jurga atsakė taip, kad atskleidė šio klausimo skaudžią esmę, apie kurią retas, su tuo betarpiškai nesusidūręs, te pagalvoja: „Tuo didžiavausi. Tačiau panašius išgyvenimus nustelbdavo tai, kad mūsų šeimai tas metas buvo ypač sunkus. Ir dėmesys tėvui ar pasididžiavimas tuo, ką jis daro, tikrai nebuvo svarbiausia.“
Sąjūdžio strategą namie matydavome visai kitokį – pavargusį, išsekusį, be paradinio žavesio. Tiesiog tyliai šalia jo gyvenome. Tada man atrodė, kad tėvas mato tik save, savo reikalus ir darbus. Bet kai paaugliškas egocentrizmas atslūgo, kai pati suaugau ir susilaukiau vaikų, supratau – labiausiai tėvą alindavo jo bruožas viską atlikti išnaudojant save šimtu procentų.“
1990 – 1991 metų sandūra Ozolų šeimai buvo, švelniai tariant, ne mažiau skaudi ir net šiurpi. Ne tik dėl sausio 13-osios įvykių.
1990 m. gruodžio mėnesį jau buvo aišku, kad kažkas įvyks. Nerimas ir nuojauta smelkte smelkėsi.
1990 m. gruodžio 20 dieną Tarybinė armija savavališkai Klaipėdoje įvedė komendanto valandą, o Kazimira Danutė Prunskienė išvyko į povestuvinę kelionę Japonijon, Australijon, palikusi Ministro Pirmininko pareigas vykdyti jos pavaduotojui Romualdui Ozolui. Su visa kariška pekla, būsimu kainų pakėlimu ar nepakėlimu ant jo, ne kariškio, ne ekonomisto, ne finansininko, pečių…
1991 m. sausio 1-ąją buvo sumuštas, nužudytas 19-metis Džiugas Ozolas, ką tik gimęs jo sūnelis Martynas liko be tėvo. Romuladas Ozolas, be visos tuometinės politinės ir tarptautinės suirutės, nuožmiai bandė išsiaiškinti sūnaus nužudymo aplinkybes. Irena Ozolienė užsidarė savyje, gyveno anūku.
Jurga Ozolaitė: „ Kiekvienas savo žaizdas išsilaižėme savarankiškai. Iki Džiugo netekties pati sau atrodžiau gera, švelni mergaitė, o sužinojusi, kad jo nebėra, maniau, jog pyktis mane susprogdins. Atrodė, atkeršyčiau už brolį visam pasauliui. Kurį laiką net jaučiausi kalta, kad likau gyva. Va, tada man labai reikėjo tėvo dėmesio. O jis gelbėjosi ieškodamas Džiugo žūties tiesos, kaip ir kodėl viskas nutiko. Jis ilgai tuo gyveno. Mama į gyvenimą kabinosi per anūkus. Juk buvo likęs visai mažas Džiugo sūnus Martynas. Jam kiek paaugus gimė ir mano sūnus Laurynas. Tam tikra dalis mūsų šeimos gyvenimo žuvo kartu su Džiugu, bet juk liko ir tai, dėl ko privalėjome visi gyvenimą tęsti.“
Tik po daugelio metų sužinojau, kad tomis dienomis dar vyko ir Vytauto Landsbergio derybos su Romualdu Ozolu dėl būsimo Ministro Pirmininko pareigų… O atrodė, kad buvau pačiame įvykių sūkuryje…
Todėl pabandykime, mielieji, suvokti, koks gyvenimas yra nuožmus ir žiaurus. Ir kaip svarbu žmogui turėti pačią artimiausią atramą, kuri jį visada supras. Ne tik supras, bet ir bus šalia, parems.
Prisiminkime ir nuoširdžiu, gražiu žodžiu paminėkime Ireną Ozolienę, nuoširdžią ir paprastą moterį, žmoną, lietuvių kalbos žinovę, motiną, 2019 m. birželio 29-ąją atgulusią Antakalnio kapinėse šalia sūnaus Džiugo.
Palydėjau Ireną Ozolienę drauge su Regina, kuri prieš trejus metus, 2016 m. birželio 29-ąją, išgelbėjo mane. Su Regina š.m. birželio 23-iąją pradėjome 41-uosius mūsų bendro gyvenimo metus.
Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras
Geriausia dovana Romualdui Ozolui yra tai, kad jis yra mūsų širdyse. Kitos dovanos to neatstos.
Pritariu. Nežiūrint to, ar mes – tautininkai, ar mes – liberalai. Visiems Nepriklausomybės Aktos sigantaro R. Ozolo atminimas išliks širdyse.
Pradžioje man R. Ozolas labai patiko. Laikiau Jį vienu iš geriausių Lietuvos lyderių.
Tačiau vėliau, kažkur apie 2000-2004 m. jis labai radikalizavosi. Iš esmės tapačiai laip ir Radžvilas. O anksčiau – gal net ir Vaišvila, Juozaitis.
Vis savęs klausiu, kaip tai įvyksta. Kodėl nuosaikių, pakankamai liberalių pažiūrų žmonės staiga tampa keistais marginaliais radikalais.
Bet nežiūrint visko, didžiulė pagarba R. ozolui. Tai tikrai Lietuvai itin nusipelnęs žmogus, Nepriklausomybės akto signataras, liberaliosios minties (bent jau pradžioje tokiu buvo) puoselėtojas Letuvoje.
Radikalizuojasi žmonės ne šiaip sau. Man iki šiol yra mįslė, kas įvyksta su Lietuvos tautininkais. Puikiai Jus suprantu, nes tas pats man įvyko su Juozaičiu. Gal nusiviliame, kai pamatome, kad visuomenėje nėra atsako, gal priešiškos jėgos užsiima slaptu kiršinimu, o gal problema yra mumyse, lietuviuose, – kad taip ir neišmokome būti laisvi. Iš tiesų, sąlygų tam nelabai ir buvo. 29 nepriklausomybės metai yra labai mažai. Gal visada liksime priešo ieškotojais, nes ilgą laiką tai buvo vienintelė mūsų išlikimo sąlyga. Pagarba Ozolui, kad ir kaip ten bebūtų.
Sunkus ir painus buvo metas. Buvo, kas rūpinasi tautininkus ir būsimuosius konservatorius prifarširuoti ir šnipinėtojų, ir kenkėjų bei nusikaltėlių, kad diskredituotų juos tautos akyse, kad smulkesni ir sunkūs nusikaltimai būtų „dešiniųjų padaryti” (lygiai, kaip bent pora dešimtmečių UA visi politiniai nužudymai buvo ir yra „dešiniųjų, banderininkų darbas”, tačiau gal prieš metus buvo išsiaiškinta, kas tas žudikų darbdavys. Jam nužudyti negana – nusikaltimą reikia būtent dešiniesiems prikergti – nes būtent jie už tautines valstybes, už atsiskyrimą )*.
Kai nužudė Ozolų sūnų, paskelbė, jog „R.O. buvo KGBistas, tačiau perbėgo pas V.L., už tai KGBistai jam taip atkeršijo.” Vien nužudę, velnio apsėstieji nepasitenkino, reikėjo dar ir šmeižto. Gal todėl, kad R.O. labai traukė jaunimą? Mano vaiką irgi – sekiojo paskui jį visur. Perskaičiusi laikraščiuose tą šmeižtą, suabejojau: o ką, jei tiesa? Juk toje paslaptingoje įstaigoje ne vien atvykėliai, bet ir vietiniai darbavosi! O dar ta nesibaigianti V.L. ir R.O. priešprieša… Mus tik gandai pasiekia, nesupranti, dėl ko nesutaria. ESU LABAI KALTA – pasidalinau laikraščio pasėtomis abejonėmis su vaiku ir jis atsitraukė. Tačiau niekas kitas R.O. jam negalėjo pakeisti. Nėra nieko baisiau jaunuoliui, kaip netekti autoriteto, suabejoti juo. Ypač Sąjūdžio laikais. Nepaprastai gailiuosi prasitarusi – norėjau apsaugoti nuo nusivylimo, nes tai būtų baisu. Bet kaip apsaugosi, kai įtarimai pasėti, o ir pati nebuvau tikra?
_________________________
* Įdomu, kad bolševikinė neoliberalų atšaka „darbdaviui” netrukdė, jie patogūs, lankstūs – šiam liberalui bet kokią mintį gali už „pažangą” prakišti. O jei tai leidžia skalsų ir lengvą pinigą pelnyti – per programas, projektus ir pan… Svarbu, kad mintis būtų nauja, kad anksčiau tokios nebūta, kad su ja galima būtų triukšmingai apsireikšti viešumoje, kad efektingai laužytų, naikintų pažiūras, tradicijas, nes… jos senos (toks niekinamas požiūris su liberalumu, supratingumu, tolerancija lyg ir nesiderina? Veikiau agresyvumu, smurtu kvepia?).
41-jų tremtinys, Romualdo Ozolo vienmetis. Romualdas Ozolas BUVO, YRA ir BUS, mūsų jaunimui, bei LIETUVOS PATRIOTAMS, PAVYZDŽIU! Tragiškas likimas, kiek ROMUALDO ŠEIMOS, tiek ir paties Romualdo, bei dabartinė kai kurių valdančiųjų laikysena, ŠIOS ŠEIMOS ATŽVILGIU, verčia suabejoti ne tiktai mūsų valdančiųjų nuoširdumu, bet ir pasirinkto kelio klaidingumu. Visiems aišku,kad Džiugas mirė ne savo mirtimi! Nejaugi, per tiekos laiko, Lietuvos teisėtvarka negalėjo nustatyti – kas? ir Kodėl? tai įvyko?! O juk panašių bylų Lietuvoje apstu! Tad KODĖL?
O gal užsakymo vykdytojai svaiginamą karjerą padarė, sukiojasi tarp jų, ir nenori, kad kas primintų „kontroversiškus” jų biografijų puslapius? Ar buvo apkvailinti ir tikėjo, jog „Sąjūdžiui kenkiantį KGBistą šalina”? Ir pažadėta, jog už jų „didvyriškumą” tėvynė jų niekada neužmirš? 🙁
„Respublikoje” jųdviejų nuotrauka, kai jie, gal būt, paskutinį kartą abu dalyvavo rinkimuose. Jų šeimai tekusi našta pakeitė Ireną neatpažįstamai, lyginant su Nepriklausomybės pradžios metais. Jei tądien juodu sutikčiau, jos nebepažinčiau. Nedaug teko bendrauti, tačiau tais retais atvejais nepajutau nė šešėlio pasikėlimo. Tik kartais švelniai pasišaipydavo, kad neįmanoma vyrui įsiūlyti bent pusryčius normaliai suvalgyti, nes ji „savo blynais jo mintis nuo Lietuvos atitraukianti” ir pan. šeimos kasdienybės rūpestėlių.
Ir R.O.: iš pavaldinių elgesio atpažįstamas jų vadovo požiūris į savo pareigybę, į žmones, į jo reiklumą sau ir darbuotojams. Kai dirbo vyriausybės rūmuose (kur šiandien URMas), mane pasitiko R.O. padėjėja. Jos elgesys nebuvo „klerko” mandagumas ir pagarba. Tai buvo nuoširdu. Ir padėjėjos man užduoti klausimai – ji buvo per jauna, kad pati tokius užduotų. Tai rodo, jog net tuo įtemptu laiku, kai ir Seimas, ir vyriausybė buvo smėlio maišais apsistatę ir ginkluotų vyrų saugomi, kai kasdien laukė kalnai spręstinų reikalų, R.O. neatmestinai dirbo savo darbą, jog įpareigojo padėjėją išsiaiškinti konkrečius klausimus, užuot kaip musę nuvijus nuo svarbių reikalų atitraukiantį lankytoją. O kitoje instancijoje, tik kiek vėliau, būta ir atvirkščių pavyzdžių. Nors ir įtampa nebe tokia buvo. Lankytojui jo vieta ir reikšmė būdavo parodoma dar telefonu tariantis. Padėjėjai parodydavo. O vėliau jų vadovo elgesys tapdavo to paaiškinimu. Gal tai būdavo jų pervargimas, nemokėjimas organizuoti darbų, gal nepajėgumas tokį krūvį, o gal ir elementari nepagarba.
O dėl TB likimo – iš tiesų tai buvo vienas iš baisiųjų mūsų valdžiažmogių „žygdarbių”. Jokiu protu nesuvokiamų. Vienas iš tų, „profesionalių” sprendinių, rodančių tų žmonių supratimo ir mąstymo horizontus. Atseit, atėjo IT epocha, tad žmonijai tokios „senienos bus nereikalingos”?.. Kuo tai skiriasi nuo inkvizicijos išminties gelmių ir laužų?
Labai įtartinai atrodo sūnaus nužudymas.Ar ne kgbistų partija taip šalino oponentus?
Apie Lenkiją Ozolas yra labai taikliai pasakęs,kad ji turi specifišką kryžiuočių žiaurumu apvaisintą katalikybę. Mėgstu šį posakį.
Tai tikra tiesa.