Tęsinys, 1 dalis čia, 2 dalis čia, 3 dalis čia, 4 dalis čia.
8. Svetimiesiems naudingu kursu
Kai valdantieji nebeturi savo Tautos ir jos valstybės raidos įžvalgų, tokia Tauta ir valstybė jau stovi prie pražūties ribos. O slinkimą prie jos pagreitina ir mėginimai politizuoti istoriją, aiškinti ją tik saviems ar maitintojų tikslams naudinga linkme.
Minėtas istorijos supolitizavimas ir mūsų Seime, kitose valdžios institucijose irgi naudingas didžiųjų tautų ir valstybių imperialistams, globalistams, „vieningos Europos“ („integravus“ mažąsias tautas) kūrėjams; jie sau juodą darbą lengvina nuolat skelbdami apie nuolatinį baisaus priešo pavojų, ypač iš Rytų. Tai gerokai atbukina budrumą priešintis ir pasitaikančiam blogiui iš Vakarų. Štai nemažai kas įsivaizduoja vos ne patriotais esą, kad jų pastangomis ir buvo priimti globalistiniai mokslo, studijų, švietimo įstatymai ir nutarimai, reikalavimai, kad mokslo darbai būtų rašomi užsienio kalbomis, kad jau vaikai butų mokomi angliškai ar vokiškai, kad tautiškumas, lietuviškumas, girdi, moderniajame šiandieniniame pasaulyje yra atgyvena, kad ir mokslo ir studijų institucijos vertintinos tik kolonializmo ir imperijų epochoms tinkamais „tarptautiškumo“ rodikliais – atspindinčiais tautiškumo, savarankiško valstybingumo smaugimo tempus.
Neteko girdėti, kad prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti, gerbiantys save, savo Tautą ir jos nepriklausomą valstybę, priiminėtų ir tokius kaip pas mus įstatymus dėl „atmintinų dienų“, susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kada tai ir kartu su jomis gyventomis. Pagaliau ir Lietuva nesiremia „atmintinom dienom“ ir bendraudama su Vokietija, Prancūzija ar kitomis šalimis. Tad daug kam idiotiškomis atrodo mūsų valstybės vadų kalbos, šlovint tai, kas, sakysime, tik lenkams padus maloniai kutentų, vietoje pasmerkus jų nusikaltimus, bent J. Pilsudskio ir Armija Krajova arba žydus – kagėbistus. Bet ne, jei neleidžiama bolševikinėms, nacistinėms organizacijoms veikti, tai apie, sakysime, AK banditų ir okupantų demonstracijas, kaip ir šio straipsnio pradžioje rašyta, nuolat skelbia lietuviškoji spauda, radijas ir televizija. Galingosios Lietuvos valdovų, valdančiojo luomo besąlygiškas susidėjimas su Lenkija ir lenkais, negynimas Lietuvos savarankiškumo, lietuvių kalbos ir kultūros, o tik aklas toleravimas lenkų ir kitų svetimtaučių, pataikavimas atėjūnams ir nulėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių Tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos.
Tad ir gegužės 3-ios įstatymą turėtume prisiminti tik kaip Gedulo dieną, kad išanalizavus tas klaidas, kurias padarė mūsų protėviai, savo valstybę Lietuvą sujungę su Lenkija, o ne skelbti švente lietuvių Tautos ir jos valstybės žlugimo datas. Tegul tos „atmintinos” dienos tampa apmąstymų dienomis, kad praeities klaidų nepakartotume šiandieną naujoje sąjungoje – ES, kad vėl neprarastume Nepriklausomybės, neprarastume Tautos amžinumo svarbiausiojo garanto – savo, lietuvių kalbos, neprarastume suanglėdami, sugermanėdami ar – ir vėlei – sulenkėdami, surusėdami, o visur, šiandien ir amžinai siektume, kad mūsų Lietuvių Tauta, mūsų nepriklausoma Lietuva būtų tik istorijos kūrėja, o ne tik jos stebėtoja, svetimųjų valios vykdytoja. O tam reikia griežtai kontroliuoti tuos, kuriems išsirenkame atstovauti LRS, Vyriausybėje ar sėdėti Prezidentūroje, kuriems ir turėtume nurodytyi, ką verta Tautai prisiminti, o ko ne, nes kol kas Tautos išlaikytiniai labiau vykdo svetimųjų, o ne mūsų, savo maitintojų valią; daugeliu atvejų jie net trukdo prisiminti tuos, kurie nenaudingi jiems tuo momentu.
Neretai atrodo, kad valdžion patekusieji tik ir skuba pritarti viskam, kas iš Vakarų brukama, propaguoja net „pederastų“ ar kitokių žmonijos istorijoje laikytų išsigimėliais ar jų judėjimų idėjas, mokyti jaunimą ne doros, pareigos, Tautos ir jos savarankiško valstybingumo suvokimo svarbos, o pirmiausia „saugaus sekso“ technikos. Ir tai mėginama pridengti net žmogaus teisių gynimu. Štai neseniai ir mūsų Konstitucinis teismas paskelbė, kad ir visokie gėjai, „pederastai“ gali būti sudaryti „šeimas“, kurias pripažintų Lietuva. Nors mūsų Konstitucijos 38 str. ir nurodyta, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, kad santuoka sudaroma tik „Laisvu vyro ir moters sutarimu“. Bet, „aukščiausiai mūsų teisingumo įstaigai“, matyti, nieko nereiškia Lietuvos valstybės suvereno – lietuvių Tautos valia, o tik kažkokių pasileidėlių ar ligonių norai, globojamų tokių pat tipų iš Vakarų.
Beje, tą patį galima pasakyti ir dėl valdžios ignoravimo kito mūsų Konstitucijos straipsnio (39 str.), kad „Valstybė globoja šeimas“, kad gina „nepilnamečius vaikus“. Tačiau, pasirodo, kad neužkerta kelio jų pilietybės atėmimui, nors pagal tos pačios Konstitucijos 12 str.„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant…“ ir, kad „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius …“ – nežinia jau kiek mažamečių vaikų, tarnybos, besikelbiančiomis vaikų apsaugos ir gerovės, perdavė net į N.Zelandiją „pirkliams – globėjams“, kur tie mūsų mažieji piliečiai suanglinami – „integruojami“, kad po pusmečio nebemoka ir lietuviškai pasisveikinti. Dalina valdžia lietuvaičius, atimdama iš jų Lietuvą, o vietoje jų skatina daugintis visokiems atėjūnams. Ir nėra kam užkirsti tam kelią. Minėtoji mūsų „aukščiausiojo teisingumo įstaiga“ – Konstitucinis teismas, tarnauja tik jį pasiskiriančiai valdžiai, o ne Suverenui – Tautai (Jo teisėjus skiria Seimas, Prezidentas ir patys teisėjai).
9. Kada Dievas – Doleris, o jo sūnus – Euras…
Kad tas pasakymas teisingas šiandieninėje Lietuvoje, pajuto ir šių eilučių autorius, parengęs spaudai minštąjį šešiatomį veikalą apie pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos darbus ir veiklą, skirtą jo 145- ajam gimtadieniui, 100 – mečiui perezidentavimo ir 75 – osioms žūties metinėms paminėti. Tačiau tam iš mūsų kapitalistų, kaip ir rinktosios valdžios paramos nesulaukta. Daug jų savo atsisakymus padėti teisino bolševikmečio ideologų teiginiais, kad A.Smetona lyg buvęs „liaudies priešas“, demokratijos smaugėjas, o, kadangi jis, tas šiandienis ponas esąs socialdemokratas, liaudininkas, liberalas, krikdemas, konservatorius, o ne tautininkas – tai ir negalįs vienaip ar kitaip paremti to veikalo išleidimo. Be to, Prezidento A.Smetonos nuostatos prieštaraujančios ir dabartinei Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES.
Viltasis, kad parems bent tautiškų pavadinimų fondai, kaip Lituanistikos paveldo, Lietuvių kultūros ar Vasario 16-osios, taip pat dalijantys ne savo, o mūsų valstybės žmonių uždirbtus pinigus. Deja, kad neskirta pirmą atsakymą pamačiau iš to mūsų LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos tinklalapio, nors tarp tos komisijos narių yra tokios ryškios patriotizmą demonstruojančios žvaigždės, kaip: Irena Degutienė, Mantas Adomėnas, Arūnas Gumaliauskas, Eugenijus Jovaiša… „Neskirta“ – tokį patį sprendimą radau ir Lietuvos kultūros fondo prie Kultūros ministerijos tinklalapyje, bet dėl to jam gal ir atleistina, nes tarp jo tarybos narių, daugelio nuomone, vyrauja tik meilės ir baliukų organizavimo klausimais literatūra besidominčios būtybės.
Ilgiausiai turėta vilčių sulaukti paramos iš prokuratūros narpliojamojo biznierių koncerno „MG Baltic“, jo įsteigtojo „Vasario 16“ fondo. Jo taryboje žinomi istorikai: pirmininkas Istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, pavaduotojas – žymus kolekcininkas dr. Vykintas Bubnys, nariai – akademikas VU Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, VDU istorijos centro direktorius dr. Jonas Vaičenonis ir kitos mokslo ir elito lempos. Bet,matyti, teisingai sakoma, kad lempos degtų, reikia jas nuolat žibalu papildyti. Tad dar ir per pirmąjį šio fondo lėšų pasiskirstymą pirmininkas savo LII atsiseikėjo 100 tūkst. eurų, tiek pat B. Kulnytės įstaigai. Bet nesulaukiau jokio atsakymėlio ir po antrojo to fondo lėšų pasidalinimo 2018 m. birželyje. Pasirodo, kad ir tame fonde paraiškų vertinimo rodiklių esmė yra suprantami tik patiems tų lėšų dalintojams.
Tik vienintelis iš visų buvusių ir esamų politikų susidomėjimą tomis knygomis apie pirmąjį Prezidentą A. Smetoną parodė Prezidentas Rolandas Paksas ir ištiesė paramai ranką. Pajutau, kad tie fondų ir iš valstybės lėšų skirstytojai jaučiasi, lyg Olimpo dievai, žinantys kas ką gali parašyti, pasiūlyti, todėl, matyti, nė vieno fondo joks tarybų narys, tarp jų ir minėtojo biznierių firmos „MG Baltic“ įvardintojo „Vasario 16 – osios fondo“ su istorijos mokslo žvaigždėmis net nepasidomėjo, o kas tuose šešiuose tomuose apie Prezidentą A. Smetoną rašoma, tuo labiau, kad A. Smetona buvo ne tik Vasario 16-osios Akto signataras, bet Valstybės Tarybos Pirmininkas, ir prezidentavęs Lietuvai iš 20 jos nepriklausomybės metų net 15. Kita vertus daugeliu atvejų tie visi fondai ir tik tetarnauja jų finansuotojų – steigėjų valdžiai įsitvirtinti.
Tik bolševikinės – lenkų šovinistų istoriografijos sugraužtų smegenelių žmogystos, kad ir tituluotos, gali abejoti būtinumu mūsų Tautos istorijoje minėti tą Didįjį Lietuvį – Prezidentą Antaną Smetoną. O gal ir mūsų rinktoji valdžia ir tituluotasis elitas tebesilaiko „komunistinės visuomenės kūrimo“ – TSRS okupacijos metų nuorodų: turi būti smerkiama, uždusinama dar gimdymo metu visa, kas skatina tautinį susipratimą, valstybinį savarankiškumą, kad nesutrukdytų „integracijai“ (tik ne į „vieningą TSRS“ kaip okupacijų metais, o į „vieningą ES“). Šiam vieningumui –„susiliejimui“ turėtų padėti ir „vieninga“ ES ar bent dviguba pilietybė, „vieninga“ švietimo, studijų, mokslo sistema, nesirūpinimas savo Tauta ir jos nepriklausomo valstybingumo stiprinimu, kaip ir savos žemės išsaugojimu – didžiausio Tautos turto irpan.
Beje, Vasario 16-osios Lietuvoje irgi niekas net nešnekėjo apie dvigubą pilietybę: jei lietuvis grįždavo iš emigracijos jam iš karto būdavo grąžinamas lietuviškas pasas. Ir tik TSRS, nacių Vokietijos okupacijų metais JAV ir kai kuriuose kituose valstybėse pripažino tremtiniams ir turėtą Lietuvos valstybės pasą. Bet Lietuva ne okupuota. Ir tikri lietuviai neieško naujų vešlesnių ganyklų, o stengiasi savo žemę paversti miela, atsisakyti tų, kurie tam trukdo, pirmiausia atėjūnų, ignoruojančius nepriklausomos Lietuvos suvereno – Lietuvių Tautos valią ir tikslus.
Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius
Bus daugiau
Lenkai 300 metų kalė sau ir lietuviams į galvas, kad lietuviai esantys mužikai ir žmonėmis tampa tik prabilę lenkiškai ir sąjugoje su Lenkija. NEĮTIKĖTINA, BET AKIVAIZDU: ši neurolingvistinio programavimo programa veikia ir šiandien. Reiktų gero psichologo gebančio rimtai ir sąžiningai įvardinti mūsų tautos dvasios problemas. Net 2019 m. Vilniuje atidengiant atminimo lentą Laikinąjam Vilniaus komitetui, Darius Kuolys savo kalbelėje susirinkusiems sakė, kad lenkai su lietuviais elgėsi švelniau nei su kitais kitataučiais. (tyliai pasidžiaugiau, kad tarp susirinkusių nebuvo jaunimo, juk jie mikliai įtikėtų) Argi jie žino, kad yra tokia knyga “Vilniaus golgota” – lietuvių gyvenimo dienoraštis okupuotame Vilniuje? Pagal ją galima pasitikrinti pasakorių sąžiningumą.
Apskritai tie nuolatiniai autoriaus vyrkčiojimai, priekaištai Tautai, kad ji nevertina Smetonos, atseit, “Didžiojo Lietuvio”, jau darosi panašūs į Lietuvos laikymą kvailais… Beje, čia derėtų autoriui priminti, kad jo neaukštino ir partizanai, taigi matyt, – nebuvo už ką…
Nebuvo už ką? Pažinojau tą struti…
Gerb. Vaiškūnai, ką turėtų reikšti “Pažinojau tą struti…” ? Pažinojote prezidentą A. Smetoną? Tai kiek Jums metų? ?
???
Kokie partizanai? Sovietiniai ar Lietuvos?? Jie Tamstai patys tai sakė? Visi kaip vienas atžygiavo pas Tamstą ir atraportavo: “Neaukštiname mes, Lietuvos partizanai, to pašlemėko Smetonos, nes nėra už ką jį aukštinti!” Taip? ?
A. Smetonos ideologinė linija – tautiškumas. O dabartinis neoliberalizmas ir globalizmas verčia nutautėti. Tai, mano nuomone, ir nulemia ne tik nesidomėją, bet ir jo asmenybės menkinimą. A. Smetona apsmaigstytas keliais stereotipiniais apibūdinimais ir tiek. Tai įvairialypė asmenybė, dirbusi sudėtingu laiku, kai diktatoriavo J. Pilsudskis, J. Stalinas, A. Hitleris ir kiek tolėliau B. Musolinis. Istorinis kontekstas – “atlaikyk, Antanai”. O mūsų istorikai (kuriems akivaizdu užduodamas tonas) kalba apie jį nesivargindami žvelgti į A. Smetoną, būtent, apimant visą to laiko kontekstą. Ačiū A. Liekiui už darbą.
+ + + !!!
?
+++
Tas, atseit, Smetonos “ideologinės linijos tautiškumas” atrodo, ar tik nėra buvęs lenkiškas, nes, antai, močiutei tuoj po karo nuvykus pas seserį Kaune ir išėjus į gatvę ši perspėjo, kad jos lietuviškai nekalbėtų, – ir iš tikrųjų, kaip pasakojo, gatvėse girdėjosi tik lenkiškai kalbant. Tas rodytų, kad ta “smetoniška tautiškumo linija” valdomame Kaune lietuvio tautiškumas žečpospolitavosi….
Gabrielė teisi, kad tai neurolingvistiniu keliu veikia ir šaindien, bet tik dėl to, kad randasi Aukščiausioje valdžioje savo esme tos drumstos “smetoniškos linijos” politikų… Tad šiuo atžvilgiu į valdžias besitaikančius politikus beigi ir žiniasklaidos laisvą atsakomybę, jos kvalifikuotumą yra žvelgtina per padidinamąjį stiklą.
Gal nereikia mums “kabinti makaronų ant ausų” dėl pokarinio Kauno lenkiškumo? Aš gimiau (1953 m.) ir užaugau Kaune, mano seneliai ir tėvai, tetos ir dėdės taip pat gimė, užaugo ir mirė Kaune, bet nei mano artimieji, nei aš pats negirdėjome tokių nesąmonių, kad to meto Kaune girdėjosi tik lenkiškai kalbant. Be abejo, buvo kalbama ir lenkiškai, ir rusiškai, ir jidiš, bet Kaunas visada buvo lietuviškas miestas, kuriame visada vyravo lietuvių kalba. Kitomis kabomis buvo kalbama daugiausia namie ir kiemuose. O kad prezidento A. Smetonos žmona buvo lenkų kilmės, tai dar nieko nereiškia. Taigi, miela “Vilna”, baikite užsiiminėti demagogija!
Pamiršote kada karas baigėsi, tai primenu, kad – 1945 metais. Beje, tas paties slaviškas vertinys – “baikite užsiminėti” gal irgi patvirtintų tada močiutės patirtą Kauno nelietuviškumą…
Nejuokink žmonių, profesore!!! ?
P. S. Pasiimk lietuvių k. žodyną ir pasižiūrėk žodžių “užsiimti” ir “užsiiminėti” reikšmes, lietuve tu, atsiprašant!!! ?
P. P. S. Ne pačiai man, kauniečiui, aiškinti, kad Kaunas pokariu buvo lenkiškas miestas! Gal supainiojai Kauną su Vilniumi? Bet ir Vilniuje tuo metu tų tikrų lenkų nelabai daug ir buvo, – beveik visi po karo grįžo į savo tėvynę-Lenkiją.
Vilna, jei tai jūsų nežinojimas, bet ne sąmoningas melas, tai galiu jums konstatuoti, kad neturite nei žalio supratimo apie nutautinimo proceso mastus ir tautos kilimą iš pelenų. Mažiau skaitykite Bunblausko grupės istorikų knygų. Galim tiesiog pasiimti XXa. pr. lietuviškus laikraščius, paskaityti V. Kudirką, jo ir pvz. vasario 16 signatarų biografijas. Net ir jų tarpe pradžioje buvo keli prastai kalbėję lietuviškai. A. Smetona už lietuvybės veiklą buvo išmestas iš gimnazijos. Baigė ją Latvijoje. Lietuviams veikiant Vilniuje tvirtai laikėsi tautiškos linijos ir įv. politiniių srovių atsiradimas jam atrodė kaip tautinių jėgų skaldymas. P.Klimas dienoraštyje (pirminis šaltinis!) apie 1918 m. situaciją rašydamas mini, kad A.Smetona labiau už visus linksta į vokiečių pusę, nes labai bijo lenkų (mat, “nuo jų labai prisikentėjo”). Visi miestai buvo nutautėję. Kai Kauną teko paskelbti sostine, jis irgi toks buvo. Bet tikrai neįtikėtinai greit atlietuvėjo. O jūsų močiutė priklausė grupelei Kauno “ponių” , kurios vis dar norėjo parodyti, kad jos kilmingos katalikės, o ne mužikės lietuvės. Tokia buvo ir mano vyro močiutė (geraširdiška moterytė), kuri dar kalbėjo tuo lenkiškai-rusiškai-baltarusišku mišiniu. Žmonių nepilnavertiškumo kompleksas juos darė tokiais. O Kaunas ir visa Lietuva, išskyrus okupuota Vilniaus kraštą l. greit atlietuvėjo. Jaunimas buvo auklėjas patriotiškoje dvasioje. Tik todėl ir pavyko atlaikyti sovietų okupaciją:ji užgriuvo to, patriotiškai išauklėto, jaunimo pečius.
❤️
P. S. Beje, šita “Vilna”, ar kaip ten ją, rašo apie POKARINĮ atseit lenkišką Kauną (?!). Nesu girdėjęs kvailesnio “briedo”…
Mano močiutė iškrenta iš jūsų apibendrinimo, ji buvo ne “Kauno poniutė”, o lietuvė valstietė ir savo lietuviškumu didžiavosi, lenkiškai nemokėjo.
Ačiū Algimantui Liekiui už didelį ir labai svarbų darbą, už atkaklumą. Tokios pastangos perniek nenueina, anksčiau ar vėliau jos duos vaisių.
Yra ne viena priežastis, kodėl mūsų valdžios taip įpratę pataikauti, nuolaidžiauti. Praeityje taip elgtis vertė išgyvenimo aplinkybės. Arba prisitaikome, arba žūvame. Dabar gi pats laikas elgtis kitaip…
Močiutė pasakojo, kad Kaunas pokariu buvo nelietuviškas miestas… O lietuviai kada į Kauną atsikraustė ir kada Kaunas tapo lietuvišku? Prie Landsbergio? Prie Brazausko? … Skaitau “Alko” komentatorių “opusus” ir graudu darosi: dauguma komentarų parašyti arba mažaraščių, arba trolių, arba “susipykusių su protu”…?
Puikus rašinys. Pagaliau kažkas iš mokslininkų tiesą parašė. Toks turi būti tikras lietuvių elitas!
Taip , rašinys tikrai reikšmingas. Kažkas pavadino verkšlenimu. Nekreipsime dėmesio – katolikas. Gaila tik vieno, kad tokios mintys nepasiekia “elitinių patrijotų” galvų valdžioje. Jie , lyg būtų kažkuo prisiuostę, kartoja ir kartoja “globali Lietuva” , mes europos piliečiai”, lankai “strateginis partneris”, pirmas ”vizitas’ Varšavon. Teisingai pasakyta, kad vištakumas tęsiasi šimtmečius .
Geriau jau jie pasakytų tiesiai šviesiai: “Esame žydri liberastai”. ?
Jie pinigus užuodžia.
10.30 LRT Radijas: serbo disertacija: Lietuva – vienintelė valstybė, sauganti, kad būtų vartojama viena kalba.
Lieps modernėti?
“Mūsų filosofas E.Kantas, lietuvių – vokiečių žodyno įžangoje pažymi: “LIETUVIŲ KALBĄ REIKIA IŠSAUGOTI, NES JINAI TURI RAKTĄ KURIS IŠSPRENDŽIA NE TIKTAI FILOSOFINES, BET IR TAUTŲ RAIDOS PASLAPTIS”!
Ir štai, Seniausios Žemėje LIETUVIŲ KALBOS DĖKA įminta ir ATRAKINTA per 500 seniausiųjų (indų, šumerų, hetitų, graikų, arijų-baltų, japonų, kiniečių) bei kitų kultūrų šaltiniai. ATRASTI TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽEMĖS AŠIES FIZINIAI JUDĖJIMAI. PAŽINTA ir ĮMINTA – KAIP? IR KODĖL? ŽEMĖJE KLIMATAS – KITO? KINTA? ir KĮS?
Ir kokia mūsų MA, MT, UNIVERSITETŲ, profesūros reakcija? SIAUBINGA?! Parašiau ir, šeimos lėšomis, išleidau šešias knygas! Jų į rankas neima nei – profesoriai, nei knygų leidyklos?! KODĖL?! Jau kelinti metai knygos guli sandelyje! Kaip PRANEŠTI PASAULIUI – KAS IR KODĖL? VYKSTA ŽEMĖJE?!!!!