A. Rusteika. Apie tvarką ir teisingumą

Jeigu kas nors pagal popieriukus, tai ir teisėta, nors žmonių teisingumo jausmo sirenos rėktų kaip Černobilyje. O jei viską pagal sąžinę, kaip geriau tau, kitiems ir valstybei, bet, va, popieriukuose to nebus – atvažiuos bemat vaikų ar suaugusiųjų gaudytojų prisigrūdusi mašinėlė su elektrošokais.

Kas teisėta – ne visada teisinga, o kas teisinga – ne visada teisėta, tą seniai žino visi, tik ne jie, kurie tą nusprendžia. Nes jei laisvės yra bent iliuzija, leidžiama viskas, kas nedraudžiama. Ten, kur laisvė gyvena tik ekranuose, draudžiama viskas, kas nėra leista.

O tam, kas leista, prigalvota begalė tvarkų, aprašų, instrukcijų ir metodikų, kad tarnybos turėtų ką veikti ir žmogus pasijustų bejėgiu, paklusniu sraigteliu. Ir žingsnio negali žengti, kam nors nenusižengdamas ir nepažeisdamas kokių nors taisyklių.

Ir toks totalitaraus biurokratizmo pasaulis labai patogus, nes įpratina nieko negalvoti, už nieką neatsakyti, o tik klausyti ir prisitaikyti. Ir pasijusti laiminga, teisinga didelės baudžiauninkų visatos dalele. Ir jau niekas nesistebi prie raudono šviesoforo naktį sustojusiais ir laukiančiais žalio avinais.

Nes niekam iš vergų net nekyla klausimas, kodėl antrą nakties, kai iki horizonto nei vienos mašinos, veikia šviesoforas? Kaip ir mokytojui, stebinčiam koridoriuje mažiuką spardantį drimbą nei minties nebus užsukti jam gerai ausį – juk tai ne pagal taisykles! Reikia paskambinti ten, kur reikia ir tie, kuriems reikia padarys kaip reikia!

O jeigu tu tėvas ir pamatei kieme apsirūkiusių paauglių daužomą iki sąmonės netekimo sūnų – gink Dieve nieko nedaryk, sugėdink užpuolikus, nes kitaip tave pasodins ir viskas bus teisėta. O jei mama, norėdama apsaugoti savo mylimą mažą neklaužadą, lekiantį į gatvę, plekšteli per minkštąją, tai ją ne tik pasodina, bet ir iš šeimos atima visus vaikus, nes tai didžiulis jiems pavojus!

O štai prievartautojui dar truputį trūksta iki aštuoniolikos – tai paleiskim, pavojaus nekelia, nes jo auka juk reanimacijoje prie žarnelių ir nieko jai nebenutiks. Ir, svarbiausia, viskas bus teisėta, taip, kaip parašyta ir kaip turi būti.

Nors kiekvienam aišku, kad taip neturi būti. Tačiau niekas iš pilietiškumo šauklių ir paklusnių avinų net nežioptels, kad tai yra neteisinga ir tokią tvarką reikia keisti. O jei kam nepasisekė – ką padarysi, juk ne man, toks, matyt, likimas.

Visuomenę, valstybę ir pasaulį veda pirmyn ne avinai ir ne popieriukai, o mąstantys, ryžtingi žmonės, nesibijantys imtis atsakomybės ir teisingai veikti ten, kur taisyklės nepadeda, žmonės, kurie savo poelgiais laužo taisykles ir kuria naujas. Gyvenime visada buvo ir bus situacijų, kada tai būtina, kada sąžinė ir teisingumo jausmas turi būti aukščiau už biurokratines procedūras.

Tačiau popieriukų rašymo ir tvarkų valstybė nesnaudžia. Popieriukų rašymo procedūros patyliukais jau pradėtos ir pačių popieriukų rašytojų rentoms labai teisėtai įteisinti, nes jie juk labai pavargo. Tai pensininkams reikia užsidirbti, o rentininkai taigi užsitarnauja.

Kitaip kaipgi jiems reikės oriai senatvėje gyventi, memuarus rašyti ir į kurortus? Jokių čia nebus sąžinių ir teisingumo jausmų – iš teisės atsiras teisė, bus parašyta ir viskas.