Įvairiose Lietuvos bei užsienio parodose bei pleneruose pristatytą Erikos Petunovienės-Aytės kūrybą galima priskirti abstrakčiojo ekspresionizmo srovei, kadangi dailininkė ieško būdų savo individualią pajautą išreikšti spalvų santykiais. Pirmoji personalinė Aytės paroda buvo pavadinta „Impress – Express“. Tai savotiškas tapytojos moto ir duoklė ją įkvėpusiam meniniam kontekstui.
Jos kūrybos gerbėjams menininkė paprastai paaiškina, kad ji jaučiasi įkvėpta įvairių reiškinių, kuriuos tuomet transformuoja per asmeninę prizmę ir tada išreiškia drobėje. Tačiau šiame pavadinime taip pat užkoduota nuoroda į postimpresionistų ir ekspresionistų tapybą, iš kurios autorė semiasi įkvėpimo.
Postimpresionizmo dailininkai Eriką moko ieškoti, kaip kiekviena spalva gali maksimaliai atsiskleisti santykyje su kita. Svarbus bruožas yra tai, kad šios krypties dailininkai nebesiekė objektyvumo, t. y. pasaulį pavaizduoti tokio, kokį jį mato visi. Tapytoja žavisi Vincento van Gogo kūryba dėl to, kad jis vaizdavo pasaulį taip, kaip jį
matė tik jis. Ši simpatija menininkės paveiksluose kartais įgauna pavidalą kaip vibruojančių atspalvių spiralės, turinčios simbolizuoti erdvėje jaučiamą nenutrūkstamą judėjimą ir energiją. Dailininkės nusiteikimas kurti tik stimuliuojančius, energingais potėpiais nutapytus ryškius paveikslus sietinas su Henrio Matiso (Henri Matisse) nuostata tapyti tik tai, kas yra iš esmės pozityvu ir kas įkvepia. Ekspresionistų dvasioje naudojamos kontrastingos spalvos siekia maksimalios stebėtojo reakcijos – į paveikslus negalima reaguoti indiferentiškai. Lyg iš vidaus iliuminuoti darbai yra skirti lengvai sukrėsti, atitraukti bei pažadinti nuo įprastos mūsų geografinei lokacijai miglotos ir blankios gamtinės aplinkos.
Aytės kūrybai yra svarbūs išoriniai dirgikliai, kuriuos ji naudoja kaip medžiagą asmeninei sintezei ir interpretacijai. Kai kuriuose paveiksluose galima matyti atpažįstamų realybės vaizdinių (žr. paveikslą „Vandens lelijos“), tačiau dažniausiai tokie atvaizdai yra naudojami kaip į abstrakčių linijų bei siluetų kompozicijas įterpti inkliuzai – indeksikaliniai ženklai, padedantys įminti sukurtą paveikslo nuotaiką (paveikslai „Kometa ir laumžirgis“, „Kvapas“, „Žydėjimas“, „Vidudienis“, „Ryto rasa“, „Žiema“ ir kt.). Kai kuriuose darbuose regimosios realybės įvaizdžiai yra dekonstruojami ir abstrahuojami iki tik pačių būtiniausių detalių. Paveiksle vaizduojamos fikcinės erdvės nebūtina detalizuoti iki smulkmenų, apie ją užtenka užsiminti, o visas atitinkamas smulkmenas užpildo stebėtojo fantazija. Tokia vaizduotę sužadinanti įtampa perteikta paveiksle „Rytas. Gėlės. Vaza“, kuriame yra panaikinamos ribos tarp lauko ir kambario erdvės – išnykęs lango rėmas užleidžia vietą oranžinės saulės ir vandens pripildyto indo užuominoms, kurias supa apšviestų gėlių spalvotumą ryto prieblandoje simbolizuojantis fonas. Paveiksle „Nauja pradžia“ kuriama meninė erdvė įkūnija pasipriešinimo, protesto ir drąsos idėją. Ją perteikia keturių plotmių – nakties, dangaus, jūros ir uolos – motyvai. Pagal įstrižainę komponuoti siluetai perteikia kitokį, neįprastą situacijos matymo kampą. Dinamišku siluetu ir energingais potėpiais išsiskiria dangaus plotmė, susiliejanti su „jūra“ ir vaizduojanti stichijų maišymąsi. Dinamiško verpeto fone išsiskiria stabili uola, kuriai kompozicijoje suteikta kone tiek pat erdvės, kaip ir maištingam fonui. Į viršų išsišokanti forma simbolizuoja atkaklumą, sugebėjimą likti stabiliam esant neapibrėžtam chaosui, perteiktam kontrastingų tamsių ir ryškių atspalvių sūkuriu.
Paveiksle „Miško komunikacija“ gamtinė erdvė stebinančiai yra perteikta metriniu ritmu mechaniškai pakartotais vertikaliais elementais, kurie fiksuoja medžių tapatumą, jų augimo automatiškumą nuo sėklos iki kamieno į viršų. Tikrąjį stichijos elementą paveiksle simbolizuoja plastiški „siūlai“, turintys nurodyti neapčiuopiamus saitus ir gamtos ryšį bei pavaldumą iracionaliai, taikiai neapčiuopiamų stichijų jėgai.
Priešinga fikcinė erdvė yra vaizduojama paveiksle „Tokyo“. Kūrinyje pavaizduota, kaip mes stereotipiškai įsivaizduojame metropolio aplinką. Tai naktinių šviesų pripildytas miestas, kuriame gamtos elementai gali būti pajuntami tik kaip chaotiškos stichijos (lietus), ir kuriame mechaniškai (šviesoforo signalais) palaikoma tvarka bei stokojama žmogiškojo kontakto.
Šią meninę erdvę galima suvokti stebint E. Petunovienės paveikslą, tačiau jame nėra jokių tiesioginių erdvės nuorodų – visa „dekoracija“ yra perteikta sugestyviaisiais meniniais ženklais ir universaliaisiais simboliais – laisvi dažų nutekėjimai ženklina lietų, geometrinio tinklelio užuominos ir vertikalūs siluetai simbolizuoja racionalią miesto architektūrą, jų perėjimas į neapibrėžtą paveikslo apačios plokštumą – atspindžius šlapiuose gatvių paviršiuose, o apskritą raudoną dėmę lankytojas instinktyviai linkęs sieti su kiekvieną dieną miesto aplinkoje matomu „stop“ signalu. Visas pasakojimas apie urbanistinį gyvenimo būdą yra papasakotas „mažiau yra daugiau“ principu, stengiantis atvaizduoti kuo mažiau tiesiogiai suprantamų detalių. Galiausiai žmogiškąjį ryšį, kurio visi instinktyviai siekiame, iliustruoja autorės rankos antspaudas, kurį pasąmoningai norime paliesti.
Kitas svarbus įkvėpimo šaltinis dailininkei yra klasikinė muzika. Muzikos ir dailės sintezė lietuvių tapyboje turi ilgą tradiciją, siekiančią M. K. Čiurlionio kūrybą. Tačiau M. K. Čiurliono paveikslai muziką atskleidė kaip struktūrišką darinį, jo paveikslai sukomponuoti pagal formaliąsias muzikines savybes – muzikinių instrumentų komponavimo ypatybes. E. Petunovienės paveiksluose nesistengiama muziką perteikti universaliosiomis vertėmis. Jos tapyba suteikia galimybę pamatyti, ne kaip muzika yra užrašyta, tačiau kaip žmogus girdi muziką, t. y. kaip muzika atrodo abstrahuota per jos vidinį pasaulį. Kai kurie paveikslai – „Noktiurnas“, „Simfonija“ ir „Clair de Lune“ – gimė savotiško ritualo metu, tamsoje klausantis muzikos ir tapant pirštais. Autorė pati teigia, kad tokiu būdu ji sugebėjo betarpiškai susitapatinti su muzika ir „tapti ja“. Įdomus yra autorės muzikos pasirinkimas, kurį didžiąja dalimi sudaro klasikiniai noktiurnai arba serenados. Galima pastebėti, kad tai yra muzika, pakankamai dažnai skambanti koncertų salėse, tačiau prigimtinai sukurta klausytis intymioje auditorijoje arba privačiai. Toks pasirinkimas dar labiau pabrėžia autorės siekį individualizuoti meno patyrimą, išgyventi jį kaip grynai individualią patirtį.
Greičiausiai būtent susidomėjimas M. K. Čiurliono muzika ir tapyba menininkę paskatino priartėti prie abstrakčiojo simbolizmo žanro. Šis žanras dailininkės kūryboje perteikiamas skirtingų stilistikų priemonėmis. Paviršutiniška Čiurlionio įtaka yra akivaizdi paveiksluose „Pasaka. Čiurlionis”, „Miškas“, „Atgimimas“ ir „Žuvys“. Savitai stilizuotą (t. y. itin abstrahuotą) „čiurlioniškąją” estetiką iliustruoja jos dažnai kuriami visatos vaizdiniai. Šie paveikslai yra skirti dangaus kūnų, prigimtinių transcendentinių principų ir kosminio dualumo temoms (paveikslai „Rami mėnulio šviesa“, „Sekant saule“, „What goes around, comes back around“, „Visatos serenada“, „Džiaugsmas“, „Paslaptis“). Lygiai tos pačios temos yra perteiktos visiškai kitokia maniera, kuri yra artima secesijos ir Art Deco simbolistų estetikai. Šiuose paveiksluose naudojamas skulptūriškas drobės paviršius ir blizgesys (paveikslai „Cherish“, „Para. Pora“, „Mėnuo“, „Meteorų lietus“).
Duoklė Art Deco krypties aktams yra paveikslas „Aurora“, skirtas moters dvilypumui perteikti. Išryškinta kūno formodara atliepia Tamaros de Lempickos kūrybą. Aukso apdailos ir juodos „spalvos“ dermė ženklina tiek moters dekoratyvią socialinę padėtį, tiek emancipaciją. XX a. „maža juoda suknelė” išlaisvino moteris iš socialinio statuso ir papročių gniaužtų. Aurora yra tiek antikos laikų deivės, tiek Miegančiosios gražuolės vardas. Besiilsinti amazonės stoto figūra simbolizuoja jėgą ir pažeidžiamumą, aktyvumą ir pasyvumą, galimybę pasinerti į vidinį pasaulį išrengiančio pasaulio žvilgsnio akivaizdoje. Neabejotiną dailininko Gustav Klimt peizažų įtaką atskleidžia puantualistinės kompozicijos (paveikslai „Art Pixels” ir „Tikriausiai tai meilė“) ir šiam dailininkui būdingas figūrų derinimas su mozaikiškais fono piešiniais („Mieganti amazonė“). Aytė mėgsta kruopščiai išmodeliuotos ryškiaspalves plokštumines kompozicijas („Susitikime saulei tekant“, „Lošėjas, lenktynininkas, verslininkas ir tapytojas“, „Vidudienis“), į kurias kartais įpinama „neoninių“ gatvės grafičių raiška – margose kompozicijose paslepiamos „magiškos“ frazės ar atskiri žodžiai („Gimęs gyvenimui“, „Bučiniai“, „Apie meilę“).
Dažna paveikslų tema yra meilės ryšiai. Šios kompozicijos gali turėti asociatyvią simboliką, pvz. paveikslas „Meilės prisilietimas“ vaizduoja kristalus primenančias struktūras, kurias dinamiškai perveria ekspresyvios ryškių ciklameno spalvų linijos. Tačiau kiti paveikslai yra abstrakcijos, kuriose simbolika yra perteikta provokuojančia tamsių ir ryškių atspalvių derme ir energingais, kone visą paveikslo plokštumą užpildančiais potėpiais (paveikslai „Eros”, „Aistringas dažnis“, „Bučiniai II”). Kiti abstraktūs dailininkės paveikslai kuria meditatyvinę nuotaiką, perteikiamą organiškomis plaukiančiomis linijomis bei spiralėmis, primenančiomis natūralaus akmens raštus, vandens paviršių, debesų ar dangaus kūnų trajektorijas. Dažnas paveikslų motyvas yra natūraliai nubėgę dažai. Laisvi, nesuvaržyti potėpiai, iš pažiūros ribų neturinčios paveikslų kompozicijos atspindi asmenybės norą išsilieti spalvų pavidalu (paveikslai „Pradžia“, „Stebuklas“, „Švytintis dangus“ ir kt.).
Tapytoja taip pat kuria simboliškas potekstes turinčias grafinio piešinio kompozicijas. Šiose drobėse atidi akis gali įžiūrėti vaizduojamų siužetų daugybingumą. E. Petunovienė-Aytė mėgaujasi paveikslų dviprasmiškumu, kuomet stebėtojas tiesiog skatinamas grožėtis ryškių fono atspalvių derme ir akcentuotomis laisvo kontūro linijomis. Tačiau papildoma paveikslų prasmė atsiskleidžia perskaičius jų pavadinimą (paveikslai „Vyras ir jo šuo, laikantis mėnulį“, „Laiptai į naujus horizontus“, „Fauna“). Tokį prasmių daugybingumą dailininkė mėgina atskleisti naujausiais savo darbais, kurie yra sintezė tarp iliustratyvios vaizduojamosios dailės ir abstrakčiosios tapybos. Tai literatūrišką naratyvą turintys paveikslai „Legenda“ ir „Saga“, kuriuose archetipiniai pasakų personažai provokuoja stebėtoją pasirinkti jam priimtiną siužetą iš kaleidoskopiškos įvairius įvaizdžius apjungiančios kompozicijos.
Unikali E. Petunovienės-Aytės meninė pajauta leidžia jai spalvų santykius sieti su universaliomis kategorijomis – muzika, emocijomis, transcendentinėmis tiesomis ir visatos įvaizdžiais. Nesunku pastebėti, kad paveikslų temos atliepia nuolatinio judėjimo, veržlumo, takumo idėjas. Dailininkės paveikslų koloritas yra intensyvus, dažnai naudojami kontrastingi spalvų sąskambiai, todėl abstraktūs paveikslai yra orientuoti į dinamišką įspūdį, o ne pusiausvyrą ir ramybę. Bendra paveikslų nuotaika bei koloritas yra suvokiami iš toliau, tačiau ištapytos smulkios detalės reikalauja atidžios lankytojo koncentracijos. Daugelis dailininkės paveikslų gali būti skirtingai suvokiami esant skirtingam apšvietimui, kadangi ji mėgsta naudoti reljefiškus paviršius bei blizgias priemones. Šios meninės priemonės padeda išryškinti pagrindinį E. Petunovienės-Aytės kūrybos bruožą – dinamiką. Paveikslų stilistikos įvairovė, dviprasmiškos potekstės, aktyvus koloritas, kintantis paveikslų patyrimas priklausomai nuo apžiūros taško bei apšvietos, liudija autorės dedikaciją judėjimo, optimizmo bei energijos temoms.
Autorius yra menotyrininkas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros pagrindų, teorijos ir dailės katedros doktorantas.
