V. Turčinavičius: Be memorialinių muziejų nublanktų bendra kultūra

Pokalbis su Vladu Turčinavičiumi, Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vadovu apie plintančią iš neoliberalistinių sluoksnių – įžymių asmenybių memorialinių muziejų nereikalingumą šiandieninei visuomenei.

Kalbina Loreta Jonušaitė, Vilniaus universiteto Paveldosaugos studijų programos II kurso studentė, rašanti magistrinį darbą tema „Memorialiniai muziejai XX-XXI a. sandūroje: sėkmių ir nesėkmių istorijos“.

– Kaip apibūdintumėte, kas gi yra memorialinis muziejus? Kuo jis išsiskiria iš kito tipo muziejų?

– Memorialinis muziejus (gal „Atminties muziejus“, nes Vakaruose žodis „memorialas“ vartojamas kitokia prasme) paprastai skirtas įžymioms kultūros, istorijos asmenybėms atminti, dažniausiai ten, kur asmenybė gyveno, veikė, kūrė ir paliko įžymiausius savo darbus. Memorialinio muziejaus veiklos: įsigyti, saugoti, tyrinėti, eksponuoti ir kitaip komunikuoti memorialinius objektus susijusius su asmenybe. Muziejaus priedermė išsaugoti ir parodyti ateinančioms kartoms buvusių laikų kultūros ir socialinės buities reliktus, asmenybės kūrybos darbus, kurie įgauna memorialinę vertę ir tampa eksponatais. Kita vertus memorialinio muziejaus pareiga yra tyrinėti  asmenybės visą gyvenimą ten kur ji gyveno, keliavo, ką veikė ir šiuo pagrindu kaupti dokumentus bei juos eksponuoti – tai geriausiai gali atlikti tik muziejus skirtas įžymiajai asmenybei.

– Kuo Lietuvos muziejų kultūrai svarbūs memorialiniai muziejai?

– Lietuvos muziejų kultūrai memorialiniai muziejai yra svarbūs tuo, kad išsaugoma autentiška įžymios lietuvių kultūrai asmenybės gyvenimo aplinka, jo kūriniai, o visa tai traukia šiuolaikinę visuomenę apsilankyti, giliau pažinti asmenybę, buvusią kultūrinę, istorinę,  socialinę aplinką. Tokio muziejaus kamerinė autentiška aplinka traukia lankytojus nedidelėmis grupėmis, čia pabendrauti, praleisti laisvalaikį, fotografuotis ir pan. Kūrybingos asmenybės pažinimas, jos išskirtinumas ir net išaukštinimas tampa siektinu pavyzdžiu dabarties jaunajai kartai. Be memorialinių muziejų nublanktų bendra kultūra ne tik  muziejinė. Juk Vakaruose prancūzai ar britai nekelia klausimo ar reikalingas Stendalio ar Mone, Šekspyro ar B. Šou memorialiniai muziejai.

Panašiai galima paklausti: ar Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje keliamas klausimas dėl memorialinių muziejų vaidmens jų kultūroje. Baltarusijoje net vis daugiau steigiama memorialinių muziejų. Dabar tautose: Baltarusijoje, Ukrainoje, Totorijoje ir net Bulgarijoje, kurios priklausė imperijai ir jų asmenybės buvo priskiriamos imperijos kultūrai, vyksta įžymių asmenybių susigražinimas į savos kultūros terpę bei memorialinių muziejų kūrimas. Nuojautą turiu, kad Baku mieste, Pedagoginiame institute (ten dirbo 11 metų) gali atsidaryti memorialinis muziejus Vincui Krėvei, nes rašytojas Azerbaidžane dabar tapo labai populiarus.

– Jūsų manymu, kiek Lietuvoje turėtų būti memorialinių muziejų, ar jie visi reikalingi, ar funkcionalūs?

– Atsakyti kiek turėtų būti Lietuvoje memorialinių muziejų klausimas ne man, nes tam reikia tyrimo. Tačiau lietuviai turi europinio ir pasaulinio lygio kūrybingų asmenybių – Vilniuje atidaryti Marijai Gimbutienei (gyveno Jogailos g.), filosofui Stasiui Šalkauskiui (Žygimantų g.); Kaune – poetui ir diplomatui Oskarui Milašiui, poetui ir diplomatui Jurgiui Baltrušaičiui ir kt. Ypač reikalingi lituanistiniai akcentai Vilniuje, kur buvo atkurta Lietuvos valstybė, todėl brolių Vileišių memorialinis muziejus taip pat turėtų atsirasti. Manau, kad visi memorialiniai muziejai, kurie yra įsteigti ir veikiantys turėtų išlikti ir būti puoselėjami, nes griauti, uždaryti yra lengviausia, bet kaip ugdyti lietuvio tapatybę be muziejų yra problema. Naujoji muzeologija remiasi kita hierarchija, pradedant nuo visuomenės poreikių ir daugiausiai dėmesio skiriant socialiniam paveldo vaidmeniui, būtent memorialiniai muziejai ypatingai atlieka šias funkcijas. Moderniam muziejui akcentuojama: tikslai ir uždaviniai – kurti tapatybę, įveikti kasdienybę, plėtoti visuomenę, eksponuoti, lavinti, vertinti; struktūra – nedidelė decentralizuota įstaiga finansuojama iš vietinių išteklių, komandinis darbas; vertybės – sudėtinga tikrovė, tarpdalykiškumas, praeities siejimas su dabartimi, kooperavimasis su vietinėmis organizacijomis.

– Kokius Lietuvos memorialinius muziejus laikytumėte sėkmingais ir kodėl? Pateikite keletą tokių muziejų pavyzdžių.

– Sėkmingais memorialiniais muziejais laikau Vilniuje: Vinco Mykolaičio-Putino – atitinka visuomenės poreikius, daug renginių, edukacijų, panaudojant IT, paveldo socialinis vaidmuo, interjeras naudojamas filmavimui; Vinco Krėvės-Mickevičiaus Vilniuje – ypač daug renginių kultūrinėmis ir istorinėmis temomis, edukacinių programų, panaudojant IT bei Krėvės kūrinių įvaizdinimas, paveldo socialinis vaidmuo, interjeras naudojamas filmavimui; Beatričės Grincevičiūtės „Beatričės namai“ – socialinis vaidmuo ypač didelis turintiems negalią, renginiai, edukacija panaudojant IT; „Venclovų namai“ – istorinis vaidmuo, disidentinis judėjimas, renginiai, edukacija panaudojant IT; Salomėjos Nėries Kaune – atnaujinta ekspozicija. Ypač reikalingi memorialiniai muziejai įžymiųjų asmenybių gimtinėse.

– Kokius Lietuvos memorialinius muziejus laikytumėte nesėkmingais ir kodėl? Pateikite keletą tokių muziejų pavyzdžių.

– Negalėčiau atsakyti, kurie nesėkmingi, nes reikia tyrinėti.

– Kaip manote, kodėl memorialiniai muziejai Lietuvoje mažiau lankomi, kodėl susiformavę tokie stereotipai, kad tokie muziejai yra neįdomūs, pasenę, nieko gero juose nepamatysi?

– Jei memorialiniai muziejai mažai lankomi, tai švietimo sistemos programų trūkumas: silpnai mokoma tautos kultūros bei jos istorijos pažinimo, juk lietuvių tautai keletą šimtmečių buvo draudžiama domėtis savo kultūra, istorija, net viešumoje kalba buvo draudžiama, vadinasi per keletą kartų buvo išplauta lietuvio ir Lietuvos tapatybė, todėl mūsų visuomenė daugiau domisi kitų tautų, valstybių įžymybėmis. Pažinti savo kultūrą, literatūrą, asmenybes vaikystėje ir jaunystėje yra pirmutinis uždavinys, tuomet atsiras domėjimasis  ir memorialiniais muziejais. Stereotipus apie lietuvių kultūrą ir įžymias asmenybes nuolat formuoja svetimos jėgos, nes tą darė per ištisus šimtmečius – tokiu būdu keičia sąmonę, o tas ypač pasiteisina informacijos amžiuje, juk vyksta informacinis karas. Taip pat tokie muziejai tampa neįdomūs dėl nepakankamo atsinaujinimo trūkstant lėšų.

– Kuo turi patraukti memorialinis muziejus, kad jį lankytų?

– Tarptautinis muziejų tarybos statutas sako: „Muziejus yra nesiekianti pelno, vieša, nuolat tarnaujanti visuomenei bei jos tobulėjimui institucija, įsigyjanti, konservuojanti, tyrinėjanti, populiarinanti ir eksponuojanti mokslo, studijų ir laisvalaikio tikslais žmonijos ir ją supančios aplinkos materialinius liudijimus“. Šiuolaikinio muziejaus veiklos prioritetas turėtų būti ne tik eksponatų rinkinys, bet labiau orientuotas į lankytoją. Mokslinis muziejaus darbas turi nesitenkinti pats savimi, bet atsižvelgti į visuomenės laisvalaikio ir ugdymo poreikius. Memorialiniai muziejai niekuomet nebus taip lankomi kaip Jūrų muziejus, Valdovų rūmai ir pan. Jie turi atsinaujinti nuolat papildant savo ekspoziciją, inovacijomis, panaudojant IT, keistis savo turiniu ir forma, skirti daug dėmesio reklamai, bet tam reikia lėšų. Megzti ryšius su bendruomenėmis, atskirais namais, jų gyventojais ir pan.

– Kas dažniausiai yra Jūsų muziejaus lankytojai ir ko tikėdamiesi jie ateina į memorialinius muziejus?

– V. Krėvės muziejaus lankytojai yra moksleiviai iš visos Lietuvos ir Baltarusijos lietuviškų mokyklų, LEU, VU, DA studentai, TAU studentai, aplinkinių įstaigų darbuotojai per pietų pertrauką bei po darbo, renginių lankytojai, užsieniečių grupelės. Lankytojai ateina pamatyti filmus pagal Krėvės orientalistinius kūrinius, rašytojo gyvenimą Azerbaidžane, pamatyti 1920-44m. metų išsaugotus materialius daiktus, kuklią buitį, susipažinti su rašytojo literatūrine kūryba, paklausyti jo kalbų, interviu, susipažinti su jo gyvento laiko istorija bei profesorių namu – kultūros paveldo objektu, jo istorija bei jo gyventojais.

– Kokią išskirtumėte pagrindinę problemą, susijusią su Jūsų muziejaus veikla, galimybėmis?

– Negauna pakankamai lėšų atsinaujinimui, IT pasiekimų įdiegimui, tyrimams kitose šalyse (Krėvė studijavo Kijeve, Lvove, dirbo Baku mokytoju ir buvo Lietuvos konsulu Azerbaidžane, gyveno karo pabėgėlių stovykloje Austrijoje ir profesoriavo JAV, Pensilvanijos universitete) eksponatų įsigijimui ir ekspozicijų atnaujinimui. Išsiplėtus šiuolaikinio muziejaus funkcijoms svarbiausia orientuotoms į lankytoją yra darbuotojų stygius – 2 etatai, nors įsteigus muziejų buvo 3 etatai, tačiau po 7 metų savivaldybė sumažino.

– Kokia yra memorialinio muziejaus darbuotojo kasdienybė? Su kokiais iššūkiais jis susiduria?

– Muziejus parengia projektą savo veiklai atnaujinti, tačiau dažniausiai projektai nepriimami, o juk projekto idėjai, parengimui eikvojamas laikas ir žmogiškieji resursai, kurių ir taip trūksta. Ar gali muziejus greitai atsinaujinti, jei jam skirti tik 2 etatai, vadinasi, visas funkcijas atlieka tie patys darbuotojai, jie tampa universalūs, net remiantis darbo organizavimo reikalavimais, turėtų dirbti mažiausiai 3 darbuotojai, ypač tas stygius atsirado išsiplėtus šiuolaikinio muziejaus veikloms: muziejinis darbas su rinkiniu ir ekspozicija, jų skaitmeninimas; renginiai visuomenei; edukacinės programos ir užsiėmimai; projektai; parodos; ekskursijos ir kt. Darbuotojai nuolat jaučia nuovargį ir yra perkrauti.