S. Dambrauskas. Miškų fronte: Sisteminė kova prieš saugomas teritorijas?

Gruodžio 11 dieną portalas delfi.lt atspausdino straipsnį „Briuseliui paliepus ūkiniai miškai bus verčiami ekologiniais“. Pagrindinė straipsnio idėja yra tokia – turime perteklinį saugomų teritorijų tinklą. Esą daug saugomų teritorijų už europinius pinigus buvo įsteigtos be pagrindo. Taigi šias teritorijas reikia perinventorizuoti jas sumažinant.

Šiai straipsnio fabulai nedrąsiai bando paprieštarauti Europos Bendrijos (EB) svarbos natūralių buveinių inventorizavimo visoje šalyje projektui vadovavęs Gamtos tyrimų centro Floros ir geobotanikos laboratorijos vadovas dr. Valerijus Rašomavičius, kuris nurodo, jog jis nemano, kad nuo buveinių inventorizacijos praėjus 4–6 metams, reikėtų jas inventorizuoti iš naujo ir laiko, kad darbas buvo atliktas rimtai ir atsakingai. Tačiau savo pasisakyme ir jis, deja, susitaiko su padaryto nusikaltimo prieš gamtą įteisinimu: „nebent būtų galima įtarti, kad žymios dalies suinventorizuotų buveinių jau neliko – sunaikintos būdingosios savybės, pakeista jų struktūra, arba buveinių tiesiog fiziškai nebėra“. Tačiau svarbiausia šio specialisto aplinkosauginė idėja yra strategiškai svarbi: „svarbiau būtų pradėti buveinių monitoringą ir įvertinti, ar pakankamai gerai užtikriname jų apsaugą, kaip to reikalauja Buveinių direktyva“.

Dar viena reikšminga strateginė mintis kylanti iš šio straipsnio konteksto yra paremta nurodytu faktu, kad daugelyje Europos valstybių siekiama, jog efektyvus miškų ūkis neneštų nuostolio, todėl jis yra dotuojamas. Taigi, keliant gamtosauginius reikalavimus reikėtų atitinkamai mažinti tokias aukštas ekonomines užduotis Lietuvos miško pramonei, dėl kurių mes priversti nuolatos kalbėti apie prekinės medienos trūkumą bei neįvykdytas kirtimų normas.

Tačiau didžiulį nerimą šis straipsnis kelia dėl paaiškėjusios naujos miškų biznio lobistų  taktikos: „per artimiausius dvejus metus planuojame atrinkti ir patvirtinti naujas „Natura 2000“ teritorijas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba taip pat įpareigota iki kitų metų pabaigos patikslinti mokslinio pobūdžio informaciją apie šio tinklo teritorijas specialioje duomenų bazėje“, – DELFI komentavo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojas Algirdas Klimavičius.

Taigi šiuo metu „Miškų fronte“ stebime du naujus reiškinius:

1. Prasidėjus viešam teisiniam ginčui dėl visiškai akivaizdžiai neteisėtai iki šiol vykdyto miškų kirtimo „Natura 2000“ teritorijose (kaip žinia paduotas grupės ieškinys, kurioje atsakovu tapo Lietuvos Vyriausybė, Aplinkos ministerija ir Valstybinių miškų urėdija) Aplinkos ministerija puolė „taisyti“ savo nustatyto poįstatyminio teisinio reguliavimo spragas, kurios tariamai leido vykdyti miško plynuosius bei atrankinius kirtimus negavus privalomos reikšmingumo išvados nustatančios, kad tokia veikla nedarys reikšmingo poveikio saugomoms vertybėms. Esant išvadai, kad planuojamos ūkinės veiklos (šiuo atveju miško kirtimų) poveikis gali būti reikšmingas saugomoms vertybėms, yra privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Dabartinis poįstatyminis teisinis reguliavimas keičiamas tariamai gavus Europos Komisijos „pabarimą“, nors teisine prasme iki šiol tik visiškam teisės diletantui galėjo būti neaišku, kad jokie kirtimai neatlikus privalomų aplinkosauginių procedūrų nebuvo galimi ir iki rengiamų teisės normų pataisų.
2. Pajutus, kad nekontroliuojami miškų kirtimai „Natura 2000“ teritorijose turės būti gerokai apriboti arba net nutraukti nuspręsta tiesiog sumažinti šių teritorijų skaičių. Naujas sugalvotas pagrindas – jų turime perteklinį tinklą ir jos buvo įsteigtos be pagrindo.

Tačiau čia kyla dvi problemos. Pirma, jeigu būtų laikomasi nuostatos, jog jos buvo įsteigtos už europinius pinigus, tačiau be pagrindo, tai kiltų problema dėl tikslingo ir pagrįsto ES pinigų panaudojimo, o ir neteisėtai pasisavintų pinigų grąžinimo. Tačiau darbus atlikę tikri aplinkosaugos specialistai savo darbo pagrįstumą bei kokybę akivaizdžiai pasirengę apginti.

Taigi paprastesnis būdas yra pakartotinai (ir vėl gal net už europinius pinigus) inventorizuoti visas „Natura 2000“ teritorijas, kadangi tose dalyse, kurios jau yra iškirstos arba patekusios į iškirstų biržių tinklą, nebėra ir tų vertingųjų savybių, dėl kurių jos buvo įtrauktos į „Natura 2000“ teritorijas. Taip iš saugomų teritorijų galima vėl “atsikovoti” likusius brandžius miškus kirtimams ir pramoninei miškininkystei.

Tačiau šiuo atveju kyla antra problema suponuojanti kitą teisinę problemą: jeigu pagrindiniams miškų kirtimams iki šiol nereikėjo jokių reikšmingumo išvadų, nes tokia veikla tariamai nepažeidė aplinkosauginio saugomų teritorijų režimo ir todėl iki šiol buvo laikoma leistina ir nedarančia reikšmingo poveikio saugomų teritorijų vertybėms (nes miškai privalo būti nuolatos atkuriami), tai kaip po šios aplinkai nekenksmingos (ir net būtinos) ūkinės veiklos, kurią Aplinkos ministerija gina instituciškai, šios teritorijos savo vertingąsias savybes galėjo prarasti? Taigi kaip gali atsitikti, kad dėl saugomoms teritorijoms nekenkiančios ūkinės veiklos šios teritorijos antrą kartą nebebus pripažintos saugomomis dėl jų aplinkosauginės vertės praradimo?

Taigi abu klausimai veda į logines bei teisines aklavietes, o išvada vienintelė – kirtimais saugomose teritorijose valstybinė aplinkosauginė sistema tiesiog jau sunaikino ir tebenaikina konstitucinę vertybę – Lietuvos gamtos turtus. Viso šio nusikalstamo veikimo iniciatoriumi tapo tokius kirtimus legalizuojanti bei ginanti Aplinkos ministerija bei jos sisteminis tinklas, priklausomas nuo medienos pramonės lobistų. Skaudžiausia tai, kad šio nusikalstamo veikimo bendrininku buvo priverstas tapti net ir visas nuo Aplinkos ministerijos priklausantis saugomų teritorijų tinklas (regioninių parkų, valstybinių rezervatų, nacionalinių parkų direkcijos). Šių valstybės įsteigtų institucijų prigimtinė paskirtis yra saugoti ir puoselėti jų apsaugai bei administravimui priskirtas gamtos vertybes.

Dabar šios institucijos priverstos toleruoti jų naikinimą, netgi sukti galvas, kaip šį naikinimą „protingai“ pateisinti. Šiose institucijose atsidūręs ne vienas tikras gamtos mylėtojas, užgniauždamas savo orumą, pats tapo niekingu sisteminio miškų naikinimo įrankiu ir dažnai yra priverstas atkartoti absurdiškus Aplinkos ministerijos koridoriuose pagimdytus miškų iškirtimo būtinumą pagrindžiančius pseudomokslinius bei pseudoteisinius argumentus, kurių kartojimo tikslas vienintelis – momentinio pelno siekimas šiame politinio bei ūkinio valdymo intervale.

Jau daugelis supranta, kad labai svarbu kuo greičiau užkirsti kelią dabartiniam neteisėtam miškų iškirtimui saugomose teritorijose. Tačiau ne mažiau svarbu užkirsti kelią naujam Aplinkos ministerijos sumanymui perinventorizuoti „Natura 2000“ teritorijas siekiant jas sumažinti, ciniškai prisidengiant argumentu, jog jose iškirtus miškus nelieka ką saugoti.  Tokiu atveju nedera pamiršti, jog jeigu miškų iškirtimas saugomose teritorijose buvo pateisintas miškotvarkiniu būtinumu, tai ir privalomas miškų atkūrimas iškirstose teritorijose taip pat yra tos pačios miškotvarkos sudėtine dalimi.

Reikia pagaliau pradėti viešai įvardinti tokių „genialių“ sumanymų iniciatorius, kad anksčiau ar vėliau galėtume pareikalauti iš jų politinės arba net ir teisinės atsakomybės už šiuos nusikaltimus Lietuvos gamtai.

Autorius yra advokatas