Lapkričio 6 d. 18 val. Vilniuje koncertų salėje „Compensa“ (Kernavės g. 84) bus atidaryta etnofotografo, Alkas.lt redakcinės kolegijos nario Vytauto Daraškevičiaus nuotraukų paroda „Saulės ratu“. Parodos atidaryme dalyvaus apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“, bus pristatytas ir ruošiamo spaudai V. Daraškevičiaus nuotraukų knygos „Saulės ratu“ maketas. Paroda veiks iki gruodžio 10 d.
Knygoje „Saulės ratu“ atspindimos visos metų bėgyje Lietuvoje švenčiamos kalendorinės šventės. Joje panaudota medžiaga, kurią V. Daraškevičius kaupė daugelį metų, pradedant nuo 1970-ųjų. Tad kai kurių švenčių nuotraukose galima atsekti ir šventės plėtrą, jos kaitą laiko bėgyje. Knygoje pristatomos šios šventės: Kalėdos, Trys karaliai, Verbos, Velykos, Sekminės , Žolinė; Užgavėnės, Atvelykis, Sekminės, Vėlinės (Ilgės), Perkūno diena, Pavasario lygiadienis, Jorė, Mildos šventė, Rasos, Žolinė, Rudens lygiadienis, Blukio šventė.
Švenčių aprašymus rengė geriausi Lietuvoje šių temų žinovai: profesorius Libertas , Klimka, habilituota daktarė Nijolė Laurinkienė, Romuvos Krivė Inija Trinkūnienė, Alko vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas ir kiti. Katalikiškų švenčių aprašymų autorius – kunigas Pransiškus Čivilis, Babriškių ir Senosios Varėnos parapijų klebonas.
„Lietuviai daug ko pavydi vakarų Europos ir kitų išsivysčiusių šalių žmonėms – aukštesnio pragyvenimo lygio, gerų atlyginimų, didelių pensijų… Bet yra sritis, kuria mes galime pagrįstai didžiuotis. Tai turtingas dvasinis paveldas, mūsų senieji papročiai. Bene geriausiai jie atspindimi kaledorinėse šventėse. Kai kurios jų iš seno švenčiamos Lietuvoje. Gi daugelis jau buvo nuėję užmarštin, bet pastaraisiais dešimtmečiais jas pavyko atkurti ir jos vėl tapo mėgiamomis“, – sako V. Daraškevičius.
V. Daraškevičius nuo pat etnokultūrinio sąjūdžio pradžios stengiasi nepraleisti nė vienos svarbesnės Lietuvos kalendorinės šventės šventimo. Įsitraukdamas į šių švenčių šventinį sūkurį kaip betarpiškas dalyvis jis niekuomet neužmiršdavo su savimi pasiimti fotoaparato.
Atgimstančius Rasos šventės papročius nuotraukų pavidalu jis ėmė kaupti nuo 1970 m., Sekminių šventės – nuo 1971 m., Užgavėnių – nuo 1979 m., Pavasario lygiadienio bei Jorės – nuo 2000 m., Vėlinių – nuo 1986 m., Rudens lygiadienių – nuo 1995 m., Mildos šventės nuo 2005 m.
Pasak V. Daraškevičiaus nuotraukų knyga „Saulės ratu“ įvairiapusiškai atspindi Lietuvos senuosius papročius, ir galėtų puikiai pristatyti mūsų šalį. Kai kurios iš švenčių panašiai švenčiamos ir kitose šalyse. Ypač Rytų Europoje. Tad galima spėti, kad jos buvo būdingos visoms vidutinio klimato šalims, kur ryškiai išreikšti keturi metų laikai. Taigi, šis fotoalbumas turėtų būti įdomus ir vertingas ne tik Lietuvoje.
Dalis geriausių V. Daraškevičiaus įamžintų švenčių vaizdų buvo pristatyti, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Keli fotomenininko fotografijų rinkiniai pelnė apdovanojimus pasauliniame folkloro fotografijų parodoje–konkurse Humanity Photo Awards (HPA), kurį kas dveji metai rengia Kinijos folkloro fotografijos asociacija kartu su UNESCO organizacija Kinijoje. 2007 m. Leidykla „Kronta“ išleido puošnią V. Daraškevičiaus nuotraukų knygą „Trumpiausios nakties paslaptis“ skirtą nuostabioms Rasos šventės tradicijoms.
Pasak Alkas.lt vyriausiojo redaktoriaus J. Vaiškūno, ilgametė V. Daraškevičiaus kaip etnokultūrinio sąjūdžio dalyvio patirtis leido jam į šventę pažvelgti iš vidaus, panirti į patį jos dvasios sūkurį.
„O atsidūrus apeigų ir įvykių šerdyje ir pačios nuotraukos tapo šventinėmis, o kai kurios iš jų, galbūt, net šventomis – pagaunančiomis pačios švenčiančiųjų dvasios šviesos žybsnius ir plyksnius. Šie V. Daraškevičiaus šviesovaizdžiai jau peržengė paprastos dokumentinės fotografijos slenkstį ir įžengė į savotišką sakralinės fotografijos prieangį…“ – teigia J. Vaiškūnas.
Kai pagrindinių mūsų tautos kalendorinių švenčių papročiai veikiami globaliosios gyvensenos baigia prarasti savo dvasinį religinį turinį ir tampa tik estetiniais arba žaidybiniais renginiais, netekdami savo esminio giluminio religinio–psichologinio pagrindo, V. Daraškevičiaus sustabdyti vaizdai kaip niekad išraiškingai liudija, kad nykstančias tradicijas tegalima išsaugoti tik vėl bandant pajusti jų išganingąjį paveikumą mūsų sielai.
