V. Deniušas. Dyvano kelionė

Kalbėdami apie rytinės Baltijos jūros pakrantės praeitį, mes tradiciškai susiduriame su palygintinai vėlyvu šio regiono įamžinimu rašytiniuose šaltiniuose. Negana to, šiuose tekstuose, kraštas ir jame gyvenę žmonės, buvo aprašomi labai lakoniškai bei itin paviršutiniškai. Ir nors pirmasis mūsų pamario gyventojų paminėjimas (Ostiaioi [1]) yra siejamas su 325 m. pr. e. Pitėjo Marseliečio kelionės aprašymu, tačiau po to tęsėsi gan ilga pauzė ir tik I a. apie  šias žemes labai neapibrėžtai rašo Romos istorikai: Titas Pomponijus Mela [2], Gajus Plinijus Vyresnysis [3], Kornelijus Tacitas [4] ir kt.

Jau tik kitame amžiuje šį regioną pažymi II a. geografas Klaudijaus Ptolemėjaus [5]. Vėlgi, tik IV a. apie palei Kroną (Nemuną) ir Vyslą aptinkamas gentis rašė Amiamas Marcelinas [6]. Vėliau, VI a. apie šiaurinės Europos tautas prabyla istorikai Kasiodoras [7] (523 m.) ir Jordanas [8] (551 m.). Vėlyvajame geležies amžiuje apie rytinės Baltijos pakrantės gyventojus užsimena skandinavų runos. Nuo IX a. paminėjimų vėl gausėja. Jau specialiai apie aisčius parašo Anglijos karaliaus Alfedo Didžiojo pasiuntinys Vulfstanas [9]. Informacijos apie juos gauname ir iš frankų karaliaus Karolio Didžiojo metraštininko Einhardto [10]. X a. šį kraštą išgarsino Šv. Adalberto žūtis bei apie tai rašę Jonas Kanaparijus [11] bei Brunonas Kvenfurtietis [12]. XI a. pradžioje, ta pačia tema, dar kartą rašo nežinomas autorius [13]. Nuo šio amžiaus šaltinių ima daugėti, o pats regionas Europos keliautojams galutinai nustoja būti terra incognita.

Taigi, per gerus trylika šimtmečių, rytinio Pabaltijo gyventojai buvo paminėti vos poros dešimčių šaltinių. Ši informacija labai neišsami, o neretai ir ginčityna. Sutikime, kaip realiausiems pretendentams geografiniam Europos centro titului užimti, ne kažkas. Turėtume būti be galo laimingi, jei pavyktų surasti nors vieną papildomą šį kraštą aprašantį šaltinį. Žinoma, šiais laikais aptikti teksto originalą, kuriame būtų fiksuota informacija betarpiškai susieta su aptariamo krašto, kad ir viduramžiška praeitimi, būtų kas tai iš fantastikos srities. Tačiau, jei kalba eitų ne apie patį originalą, o išsaugotus šaltinių nuorašus, tuomet gal dar kas ir pavyktų. Kadangi aptarta situacija vienareikšmiškai signalizuoja, jog išrankumą derėtų palikti kitiems, todėl pabandysime aptarti vieną tokį, kol kas itin prieštaringai vertinamą, šaltinį. Turima omeny, XIV ir XVI a. autorių nurodomą dingusį šaltinį – XIII a. pirmąjį Prūsijos metraštį, kurį neva parašė vyskupas Kristijonas bei jo paties pateikta nuoroda į Plocko miesto kanauninko Jaroslavo jam paskolintą keliautojo Dyvo ar Dyvano tekstą. Pastarasis galėjo būti užrašytas graikiškomis raidėmis, galimai, netaisyklinga slavų kalba. Skamba jau per daug painiai, kad visa tai būtų tiesa. Bet neskubėkime su išvadomis, o tiesiog pasistenkime patikrinti perpasakotus Dyvano liudijimus.

Visa laimė, kad jį „citavo“ net du(!), skirtingų amžių metraštininkai: Petras Dusburgietis (Peter von Dusburg), savo 1326 m. išleistoje „Prūsijos žemių kronikoje“ bei Simonas Grunau (Simon Grunau), 1529 m. parašytoje „Prūsijos kronikoje“. Ir jeigu S. Grunau savo veikale Dyvano kelionės aprašymui skyrė net dvi pirmojo skyriaus dalis, tai XIV a. autorius buvo labiau neiškalbus. P. Dusburgietis taip pradeda savo perpasakojimą: Tuo metu, kai gyveno Romos imperatorius Augustas, jis neva išleidęs ediktą apie tai, kad pasaulis esą nebegalinis ir jį esą galima ištirti, Bitinijoje, šalyje Juodosios jūros pietvakarinėje pakrantėje, buvo patyrusių astrologų; kartą šie pasiuntė į šiaurę keletą keliautojų, vadovaujamų vieno vyro, varu Dyvas, ištirti, iki kurio galo gyvenama žemė… [14]. S. Grunau pateikia šiek tiek kitokią kelionės pradžią: Taigi šioje knygoje jis rašo, kaip jų maloningojo valdovo Romos imperatoriaus Oktaviano laikais Saluros miesto (Britanijos [Bitinijos] valstybėje) astronomai, šio mokslo padedami, norėjo sužinoti, ar ir septintajame bei aštuntajame dangaus rate šiaurėje, po Vėžio ir Ožeragio ženklais gali  gyventi žmonės … Kad tuo įsitikintų, jie į šiaurės kraštus išsiuntė tris vyrus, tarp kurių vyriausiasis buvo Dyvanas (Dywonoys) [15].

Būtina atkreikti skaitytojo dėmesį į tai, kad S. Grunau buvo gerai žinomas P. Dusburgiečio darbas, todėl nenuostabu, kad abiejų autorių pateiktų tekstų siužetas sutampa. Tačiau, tai visiškai neturėtų reikšti to, kad jie abu prieš akis neturėjo ir vyskupo Kristijono metraščio. Dar Herodotas V a. pr. m. e. yra teigęs, jog šiauriau Dniepro, kiaurus metus sninga, todėl žmonės ten negyvena [16]. Būtent šią antikos graikų tradiciją ir fiksuoja S. Grunau, tačiau jos atgarsiai nėra taip aiškiai pastebimi P. Dusburgiečio žodžiuose. Kitą vertus, S. Grunau astronomai, XIV a. autoriaus tekste buvo dar astrologais. Pastarasis pavadinimas, iš tiesų, labiau atitiktų antikoje dangaus kūnus stebėjusių mokslininkų žinias ir darbo metodus. Todėl, iš informacijos apie kelionės pradžią, galime kelti tarpinę išvadą, kad Dyvano kelionė tikrai galėjo vykti antikos laikais. Tiesa, reikia nepamiršti ir to, kad vėliau viduramžiais, antika buvo labai romantizuojama, todėl neretai pasakojimai prasidėdavo tiesiog, antikinėje tradicijoje. Pastarosios ypatingai laikėsi viduramžiški graikų mokslininkai. Bet kokiu atveju, kaip matysime vėliau, yra labai svarbi dar viena abiejuose tekstuose paminėta dedamoji – keliautojus pasiuntė iš Romos imperijos ir neiš bet kur, o iš greta Bosforo sąsiaurio esančios graikiškos Bitinijos (Bithynia).

Kol kas regime, kad abu autoriai įvykius nukelia į I a. pr. m. e. Romos imperatoriaus Gajaus Julijaus Cezario Oktaviano Augusto valdymo laikus. Ir jeigu pavyktų surinkti pakankamai argumentų šios versijos naudai, tuomet visų praeities tyrinėtų laimei nebūtų ribų. Deja, nieko gero šios versijos naudai nerašo pats S. Grunau, nes jo veiksmas vystosi tuo metu, kai pamario aisčiai periodiškai moka duoklę sarmatų pasiuntiniui Maso. Dyvonas S. Grunau kronikoje kalba: Juos [ulmiganus], kaip įprasta, lanko jų vyriausias ponas, jų vadinamas Maso, kuris pasikvietė ir mane. Prieš jį jie klumpa kniūbsti, iš pagarbos muša galva į žemę ir, jeigu neturi jam ką duoti, duoda gražiausius berniukus, ir tai jiems atrodo didelė garbė. … Ir su tokiomis dovanomis ir pagerbimu jų ponas Maso grįžta į savo žemę. [17]. Vėliau, XVI a. Dyvano teksto perpasakotojas nedviprasmiškai teigia, kad Visą tą laiką … šio krašto žmonės klausydavo šalies, dabar vadinamos Mazovija, pono [18]. Taigi iš S. Grunau tekstų galima suprasti, jog ulmiganų engėjais buvo slavai, ir žinant, kad slavai į dabartinę Mazoviją atsikraustė ne anksčiau VI a., galima teigti, jog bent jau pats S. Grunau įvykius perkėlė į kur kas vėlesnius laikus.

Deja, P. Dusburgiečio tekstas apie Dyvo nuotykius, pateikus jau minėtą kelionės pradžios aprašymą, tuojau pat ir baigėsi šiais žodžiais: Pasiuntiniai priėjo nykų miškingą kraštą, vadinamą įvairiais vardais, ir rado jame vieną savimi patenkintą, bet vargingai gyvenančią tautą. Ulmigeriai – taip vadinosi šie žmonės. Gyveno jie palei upes, būstus ir drabužius darėsi iš nendrių ir meldų. Jų dievai buvo saulė ir mėnulis, jų maistas – žuvis, o atsigėrimas – tyras vanduo. Kadangi jie visur ir visada laikėsi saiko, todėl buvo gražiai nuaugę ir draugiški, patiklūs ir kuklūs, svetimiems paslaugūs. Dienas ir mėnesius skaičiuodavo mazgais, virvutėmis ir rentlazdėmis. [19]. Nepaisant to, visa be išskirties informacija pilnai koreliuoja su XVI a. autoriaus pateikiamais išsamesniais duomenimis. Vienintelis P. Dusburiečio pranašumas yra tas, kad jis išsamiau nupasakojo aisčių naudojamus laiko matavimo būdus: dienas ir mėnesius skaičiuodavo mazgais, virvutėmis ir rentlazdėmis. S. Grunau gi, mini tik lazdą su įrantomis [20], kuri naudojama ir tam, kad prisiminti susitarimą, ir prekiaujant skaičiavimui. Šis abiejų autorių vienas kito papildymas yra labai svarus argumentas Dyvano teksto originalumo naudai, nes S. Grunau, nors ir stengėsi kur kas išsamiau perteikti vyskupo Kristijono užfiksuotą medžiagą, visgi „praleido“ ir kitas tuo metu naudojamas matų sistemas. Manau, kad S. Grunau galėjo sąmoningai neminėti laiko skaičiavimo mazgais ir virvutėmis, nes toks laiko matavais, tuomet kai jis rašė, galimai, jau nebuvo naudojamas, o kadangi jis save laikė išskirtiniu Prūsijos žinovu (net šiek tiek mokėjo jų kalbą [21]), tai, galimai nusprendė, kad Kristijonas bus ką tai pripainiojęs, tačiau vos šimtmečiu vėliau už vyskupą rašiusiam S. Dusburgui, tai ne tik nekėlė nuostabos, bet pasirodė labiau svarbesniu faktu, nei, tarkim, Dyvo kelionės maršruto paminėjimas ar Uliganijos geografijos aprašymas.

Svarbu prisiminti, kad P. Dusburgietis rašė „Prūsijos žemių kroniką“, nes gavo paties Ordino magistro nurodymą. Jo darbas turėjo pasitarnauti, kaip propagandos įrankis, kuris turėjo ne tik šlovinti Ordino karių žygdarbius, bet, visų pirma, parodyti neabejotiną kryžiuočių teisėtumą į kalaviju ir ugnimi užimtą teritoriją. Todėl Dyvo žygis buvo minimas tik kaip pirmasis civilizacijos šviesos žingsnis į tamsų ir neišprususį kraštą.

Manoma, kad Dyvano kelionę savo kronikoje užfiksavusio Kristijono darbą yra skaitę ir kiti XVI a. apie Prūsijos praeitį rašę autoriai. Vienas tokių buvo Erazmas Stalla [22] (Erasmus Stalla), kuris vienareikšmiškai S. Grunau minimus Brutenį ir Vaidevuti sieja ne su skandinaviškos kultūros kimbrais, o su sarmatais alanais. Sutikime, kad autoriams, kurie rašė tame pačiame amžiuje ir dalinai naudojosi bendrais metraščiais, toks kertinis nesutarimas, rašant ta pačia tema, turėtų būti kaip nors paaiškintas. Visų pirma, E. Stella buvo vokietis, o S. Grunau gimė, tuomet lenkams priklausančioje, prūsų žemėje, Tolkemitos mieste prie Aismarių. Tačiau vien ideologiniu nesutarimu skirtingą įvykių prigimties pateikimą vargu ar būtų galima paaiškinti.

Kitą vertus, S. Grunau buvo dvasininkas, o E. Stella: bakalauro ir filosofijos magistro laipsnį įgijo Vokietijoje, daktaro laipsnį – Bolonijos universitete. Taigi, kaip humanitarinių mokslų daktaras, kuris savo žinių sėmėsi ne bet kur, o pačioje Italijoje, E. Stella gerai žinojo, jog jokių duomenų apie alanų gyvenimą šitaip toli nutolusių į šiaurę, mokslui nebuvo žinoma. Tačiau XVI a. mokslininkas vienareikšmiškai teigė, kad į Aismarių pakrantę iš šiaurės atėjo, II a. Ptolemėjaus paminėti, borusai. Šį vardą jis tiesiogiai susiejo si prūsų vardu, kurie asimiliavo germanus hulmigerus, apie kurios neva rašė 551 m. Jordanas. Įdomu ir tai, kad XVI a. rašęs mokslininkas, alanus kildino iš šiauriau Prūsijos esančių žemių. Šie, atseit buvo išvaryti iš savo gimtinės, nuvyko į Romos imperijos žemes, o vėliau buvo priversti bėgti į Šiaurę. Vieni apsigyveno Gotlando saloje, o silpnoji genties dalis – greta prūsų (iš šiaurės atėjusių borusų). Pastarieji gyvendami derlingose žemėse, jų nedirbo, nes nevartojo žemės produktų, taip pat jie nestatė namų.

Taigi, regime du dalykus: (1) E. Stella aisčių žemės autochtonais padarė germanus hulmigerus, o vėliau atėjusias į šias žemes tautas pavaizdavo silpnomis ir neišprususiomis, t. y. negebančiomis nieko geresnio pasiūlyti tokiam derlingam kraštui; (2) visa eilė duomenų, E. Stellos dirbtinai sukonstruotoje legendoje, atitinka vyskupo Kristijono perteikto Dyvo/Dyvano pasakojimą: minimi primityvūs ulmiganai (hulmigerai) ir pati Ulmiganija (Hulmigerija), vietos žmonių žemės nedirbimas bei namų nestatymas, alanų vardo paminėjimas. Taigi, gauname dvi labai skirtingas tendencijas: (1) atveju, iš E. Stella‘os juntama akivaizdi tendencija į germaniško pasaulio įteisinimą okupuotame krašte, kas nėra unikalu ir pilnai atitiko XIV – XX a. vykusią aktyvią vietos gyventojų nutautinimo tradiciją; (2) atveju turime labais stiprią užuominą į tai, kad vyskupas Kristijonas XIII a. buvo ne tik iš tiesų parašęs pirmąją Prūsijos kroniką, bet ir joje tikrai buvo Dyvano pasakojimas. Ar tai tebuvo dvasininko prasimanymas, o gal vietos lenkų pateikta klastotė, kol kas dar ankstoka teigti. Todėl apsiginkluokime kantrybe ir tęskime toliau.

Svarstant apie tai ar vyskupas Kristijonas savo, kaip ką tik išsiaiškinome, greičiausiai, realioje kronikoje, naudojo originaliais ar suklastotais Dyvano raštais, be abejonės pagrindiniu įtariamuoju laikome Plocko kanauninką Jaroslavą. Visų pirma, pats Dyvo/Dyvano (Diwonis, Dywonis, Dywonoys, Dywonysz) [23] vardas, su didžiule tikimybe galima teigti, kad yra vietos kilmės. Neabejotinai, jis yra slaviškas, nuo žodžio dyvas, dyva – nuostaba, stebuklas arba nuo dyvytsia – stebėti, žiūrėti [24]. Manau, šį graiką vietiniai laikė keistu, todėl ilgainiui jam ir prilipo keistuolio vardas – Dyva/Dyvan. Tačiau, jeigu lenkai vyskupui bandė „prastumti“ krikščioniško šaltinio klastotę, tuomet gautųsi labai negudrus dalykas, nes kildindami keliautoją iš Romos imperijos ir dar ne iš bet kur, o iš tolimo Bitinijos regiono, slavai kažkodėl tai nesugebėjo sugalvoti jam graikiško vardo, bet palikto slaviškąjį – ir dar kokį – Keistuolis(!).

Antras dalykas, kas galimai ir vėl liudija Dyvano tikrumo naudai, yra tas, kad tiek kanauninkas Jaroslovas, tiek Kristijonas, tiek ir galiausiai pats S. Grunau, buvo dvasininkai. Net ir keliaujantys dvasininkai nemokėjo moksliškai tiksliai aprašyti vietovės. Kaip vieną iš ryškiausių pavyzdžių galėčiau pateikti XIII a. Krokuvos vyskupo Vincento 1203 m. parašytoje „Lenkijos kronikoje“ perteikiamą kaimyninių jotvingių teritorijos aprašymo pavyzdį: „poleksėnai yra … labai smarki gentis … neprieinama, nes yra atskirta labai plačių dykumų, labai tankiai suaugusių miškų ir klampių pelkių.“ [25]. Patys suprantate, šitokio stiliaus tolimųjų kraštų aprašymas niekaip netenkintų brangią ekspediciją fundavusių Bizantijos valdžios atstovų.

Jeigu Dyvanas grįžtų ir savo atrastos žemės aprašymą pateiktų panašioje formoje, tai vargu ar būtų tuoj pat nenukirsdintas. Neva: „na, ką papasakosi apie Šiaurės šalį“ – „ai, upės, pelkės ir miškai – nieko naujo“. Ne, Dyvano pateikta kelionė iš Bitinijos, turi konkrečių žemių, kurių vardus jis davė remdamasis tuo faktu, kas tas žemes kelionės metu valdė. Pavyzdžiui, Romos imperijos siena persikėlė į galų žemes ir keliautojas jau fiksavo, visų pirma, jog keliavo Romos teritorija arba kraštą užėmė Avarų kaganatas ir niekas neberašė, kad keliavo pro germanų markomanų žemes ir pan. Tai, kad aisčius jis vaizduoja be vardo, tačiau jau mokančius mokestį, nurodo į tą faktą, kad jie visgi nebuvo nukariauti, o tik mokėjo už taiką. Priešingu atveju, graikas būtų nurodęs konkretų pavadinimą – venedai arba venedų aisčiai.

Grunau pateikdamas Dyvano ir kolegų kelionės aprašymą, prie konkrečių žemių vardų pridėjo, nevisai vykusias savo interpretacijas. Mes gi pažvelkime į kelionės maršrutą be papildomų kronininko komentarų: vyrai atėjo per Komaniją, Galiciją …, Roksalaniją …, per Venediją ir Alauniją … ir per didelius vandenis [26]. Kitais žodžiais tariant, prieš pasiekdami Aismares, graikai iš Bitinijos, kuri tuomet priklausė Romos imperijai, greičiausiai, įveikę Juodąją jūrą laivu, pajudėjo Šiaurės link per kumanų (komanų), galičių (Galicija – Haličius), roksalanų, venedų ir, galimai, alanų įtakoje gyvenusią, kurią tai iš slavų ar gernamų tautų, nes po jų, keliauninkai dar plaukė jūra. Iškart susidomėjimą sukelia du dalykai: (1) visos iš išvardintų tautų viduramžiais tikrai gyveno Europoje, (2) ir jos visos buvo žinomos graikams. Jeigu prie šių paieškų prijungsime, ir slavus mazovus, gauname pirmąjį laikotarpį, nuo kada iki kada realiai galėjo įvykti kelionė. Kadangi slavai prie baltų priartėjo neanksčiau VI – VII a., o jau VIII a. pabaigoje – IX a. graikai patys viską galėjo sužinoti apie Šiaurės žemes iš atėjūnų vikingų, todėl paieškas reiktų įsprausti į ankštus VI – VIII a. rėmus. Labai svarbus faktorius, nustatant galimą kelionės maršrutą, yra tas, kad nustatytu laikotarpiu keliauti į Šiaurę buvo patogiausia upėmis.

Nepaprastai nepatogūs mūsų paieškoje yra kumanai (Komanija), nes jų pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose sutinkamas tik XI a. Gera žinia gali būti ta, kad IX – X a. nuo šiaurinės Juodosios jūros pakrantės pietines Kijevo Rusios žemes puldinėjo Pečnegų kaganatas. Pastarasis buvo tose vietose gyvavusio Chazarų kaganato įpėdinis. XI a. tose pačiose žemėse paminėti kumanai, minimi kartu su pečenegais, kuriuos šiame regione jie „pakeitė“. Kitais žodžiais tariant, jau nuo XII a., milžiniškos pečenegų valdos (Pečenegų kaganoto plotas) buvo siejamos jau su kumanų vardu. Nors iš tiesų, nei chazarai, nei pečenegai, valdant kumanams, niekur nedingo, jie tiesiog pato jiems pavaldūs. Taigi, pažvelgus iš užimamos teritorijos pusės, regime, kad didžioji dalis VII – IX a. Chazarų kaganato teritorijos (ypatingai vakarinė jos riba Europos žemyne), nuo IX a. beveik pilnai atitinka užimamas Pečenegų kaganato valdas, o nuo XI – XII a. šią teritoriją (neskaitant prieaugio į Rytų pusę), jau valdo kumanai. Šį sutapimą galėtume laikyti atsitiktinumu, jei ne nutikimas, kuris jau įvyko XIII a. tiesioginiams kumanų (kipčakų) imperijos valdytojams – Aukso Ordai. Kaip žinia, XIII a. jie įsiveržė ne tik į Rytų, bet ir į Vakarų Europos žemes ir jų invaziją sustabdė tik vyriausiojo Chano mirtis. Pagal paprotį, kur be būtų skirtingų žemių valdovai, jie turėjo nutraukti visus karus ir vykti į naujojo chano rinkimus. Motyvacija buvo labiau nei suprantama, nes jei rinkimuose nedalyvauji, tai ne tik, kad nepretenduoji būti išrinktas, bet, greičiausiai, tampi imperijos priešu.

Todėl visiškai tikėtina, kad kumanai jau egzistavo ir Chazarų kaganato gyvavimo laikas (VII a.), bei kad jiems, mūsų paieškų laikotarpio diapazone, vyriausiasis chazarų Kaganas galėjo paskirti saugoti svarbias žemes vakarinėje imperijos dalyje, t. y. toje vietoje, kur potencialiais galėjo išsilaipinti mūsų keliauninkai.

Šioje vietoje trumpam stabtelkime ir aptarkime P. Dusburgiečio ir S. Grunau pasakojimų pradžioje minimą Romos imperijos temą. Jei Dyvanas buvo iš Romos imperijos, rašė graikiškai ir nekeliavo nei vienu iš I – III a. nuo aisčių pakrantės į Romos valdas ėjusių gintaro kelių, tuomet jis buvo „kitos“ Romos imperijos pasiuntinys, t. y. greičiausiai jį siuntė viena iš jau skilusios pusiau Romos dalių – Bizantiškoji (Graikiškoji) – Rytų Romos imperija. Šis skylimas įvyko 395 metais.

Manau, mums vertėtų ieškoti tokio laiko, kuomet Bizantija demonstravo didžiausią savo potencialą užsienio, o ne vidaus politikoje. Būtent tokiu metu Dyvanas ir dar du jo bendražygiai galėjo susilaukti didžiausios paramos iš juos siuntusios pusės, o pats Konstantinopolis galėjo būti pasiruošęs naujiems ekonominiams ryšiams su Šiaure. Kada gi rytinė Romos imperija, mūsų jau apibrėžtame intervale, išgyveno tokį laikotarpį, kai ją nekamavo nei vidaus nei išorės konfliktai ir kuomet ji buvo visiškai laisva veikti be katalikiškos Romos palaiminimo – kuris tikrai turėjo būti, galimai, norint užmegzti ir ekonominius kontaktus su neabejotinai tiktai pagoniškais šiauriečiais?

VI a. antroje pusėje didžiulį impulsą Rytų Romos imperijai padarė imperatorius Justinianas I (527-565 m.). Tada buvo užkariauta Italija, labai sustiprėjo prekyba su Rytais. Šio imperatoriaus valdymo laikais Konstantinopolyje iškilo garsioji Šv. Sofijos bažnyčia. Tačiau nėra jokių žinių apie bent kokį tai galimą tuometį graikų susidomėjimą Šiaurės kraštais. Dar vienas svarbus argumentas, tuo metu nors ir nukariavusi Italiją, Bizantija vis dar buvo lotyniškos kultūros šešėlyje bei tiesioginėje Romos Popiežiaus įtakoje. Tačiau pagrindinis trukdis vykti į Šiaurę buvo dvi labai priešiškai abiems Romoms nusiteikusios jėgos: šiaurės rytuose (Bizantijos atžvilgiu) Avarų kaganatas, o šiauriau Juodosios jūros – didžioji Bulgarija. Faktas ir tai, kad VI – VII a. Bizantija mokėjo avarams duoklę, o tai mūsų kelionės galimybę sumažina iki nulio.

Kitas, mano galva, potencialus, jau VII a. pirmoje pusėje valdęs, Rytų Romos valdovas buvo imperatorius Heraklėjas. Padarius svarbią karinę reformą, jam pavyko sėkmingai kautis su vakaruose įsigalėjusias avarais ir slavais. Taigi, pagaliau turime realų ryšį su slavais, kurie jau tuo metu buvo plačiai paplitę po Europą ir šiaurėje ribojosi su baltų žemėmis. Tačiau, tenka pripažinti, kad tai buvo tik išskirtinai konfliktinio pobūdžio kontaktai ir tikimybė, jog VII a. pirmoje pusėje graikams būtų šovusi mintis surengti tolimą žygį į nežinomas žemes, vis dar išlieka labai menka. Ją dar labiau sumenkina žinia apie tai, kad Heraklėjaus valdomai imperijai labai nesisekė karai su musulmoniškais arabais. Todėl tenka konstatuoti, kad Dyvano ekspedicijos pradžios paieška dar susiaurėjo iki beveik vieno šimtmečio. Negana to, per likusį pusšimtį metų, dažni musulmoniško pasaulio antpuoliai, labai nusilpninto ir susiaurino Bizantijos imperijos teritorijas. Visa VII a. antra pusė bei VIII a. pradžia nežadėjo Rytinei Romos imperijai nieko gero, t. y. ji paprasčiausiai kovojo už išlikimą. Jai reikėjo naujo valdovo, kuris sugebėtų suteikti nykstančiai Graikų imperijai naują impulsą į klestėjimą ir plėtrą.

Tokiu valdovu tapo, Isaurų dinastijos pradininkas,  imperatorius Leonas III Isauras. Jo valdymo laikais, kuomet 717 – 718 m. arabams buvo suduotas lemiamas smūgis, po kurio arabai jau nebekėlė ankstesnės grėsmės rytinei imperijos sienai, įsigalėjo ilgalaikės paliaubos su bulgarais ir Chazaru kaganatu (733 m.). Be to, buvo panaikintas graikų bažnyčios pavaldumas Romos Popiežiui. Graikiškajai Romai galutinai nutraukus šimtmetiniu saitus su Vakarų Roma, užsivėrė keliai į Vakarus, todėl natūralu, kad šią, visų pirma, ekonominę netektį teko bandyti kaip tai kompensuoti. Manau, būtent šis laikotarpis Bizantijai buvo itin palankus surengti žvalgybinę ekspediciją į gintaro ir brangių kailių kraštą. Nauji ekonominiai ryšiai, taip pat, galėjo sustiprinti santykius su karingais kaimynais padarant juos nebe šiaip sąjungininkais, o prekybos partneriais, kas užsienio politikoje visais laikas buvo kur kas patikimiau už paprastą taikos pasirašymą.

Taigi, darome prielaidą, kad Dyvanas ir dar du jo kolegos į Šiaurės kraštų ekspediciją buvo išsiųsti imperatoriaus Leono III Isauro valdymo laikais, dar prieš variagams kirviu pabeldžiant į kaustytus Konstantinolopio vartus, t. y. potencialiausias kelionei metas galėjo būti VIII a. pirmoji pusė.

Kaip jau buvo kalbėta, graikų keliautojai, greičiausiai, iš Konstantinopolio, laivu pasiekė Odesos uostą, kuriame nuo seno gyveno didžiulė graikų diaspora. Galimai tuo metu Dniestro žemupys buvo klajoklių kumanų valdžioje, kuriuos savo ruoštu čia buvo atsiuntęs chazarų Kaganas. Tai nėra labai jau nelogiška, nes būtent šią teritoriją antikoje valdė sarmatai roksalanai, kuriuos iš užimamų žemių išstūmė avarai, po to, pro ją keliavo bulgarai ir tik vėliau ten ilgesniam laikui apsistojo chazarų valdomas kaganatas. Todėl normalu, kad į labai jautrią ir ginčitiną teritoriją buvo pasiųsti karinga tauta, kuri su šia žeme neturėjo nieko bendro. Jie buvo atkelti iš už šimtų kilometrų ir neturėdami galimybės grįžti, privalėjo kautis iki paskutinio kario.

Šią taktiką taip pat naudojo, jau kunamų įpėdiniai – Aukso Orda. Panašiai, XIV a. pabaigoje, jau į katalikišką Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, Vytautas „pasikvietė“ Aukso Ordos totorius ir karaimus. Šių tautinių mažumų kariams buvo patikėta didžiojo kunigaikščio apsauga, taip pat, jie saugojo pasienį. Savąją ištikimybę Lietuvai karaimai su totoriais įrodinėjo iki pat Trečiojo abiejų tautų Resublikų padalijimo ir per abu XIX a. vykusius sukilimus. Taigi, šis pavyzdys labai aiškiai įrodo, kad jeigu chazarai išties VIII a. perkėlė kumanus į ginčitiną pasienį, tai jų poelgis buvo labai pragmatiškas ir racionalus. Be jokios abejonės, tai yra tik spėjimas, kuris išplaukia iš fakto, kad pirmoji žemė, kurioje išsilaipino Dyvanas, buvo Komanija (Kumanija), t. y. kumanų valdomas kraštas.

Kildami Dniestru aukštyn, keliautojai pasiekė Galicijos (Haličio kunigaikštystės) žemes. Dėl Haličo (Galicijos) egzistavimo VIII a. pradžioje taip pat yra šiokių tokių keblumų. Haličas, kaip jau kunigaikštystė, yra paminėtas tik X a., tačiau slavai ten jau gyveno nuo VII a., todėl pilnai tikėtina, kad vietos žemė taip galėjo vadintis ir VIII a. Visiškai tikėtina, jog šio krašto vardas yra kilęs dar nuo IV a. į Juodosios jūros pakrantę traukusių gotų ir prūsiškų galindų, kurie bendros migracijos metu yra palikę daugybę vietovardžių su savo vardo gal-/galin- šaknimi [27].

Vėliau, nusileidę iki Karpatų, kurie šią Europos dalį skyrė nuo Avarų kaganato, graikų pasiuntiniai sausuma pasiekė Oderio upės aukštupį. Tikėtina, kad šią sausumos dalį tuomet galėjo valdyti sarmatai roksalanai. Iranėnų roksalanų vardą, rusų kalbininkas V. I. Abajėvas kildino iš indiškojo raksšna – šviesus ir žodžio alanas junginio, t. y. šviesieji alanai [28]. Toks apibudinimas didesnės nuostabos nekelia, nes panašiai graikų – į šviesiuosius ir tamsiuosius (vieni buvo šviesūs aukšti europidai, o kiti – žemo ūgio ir tamsaus gymio azijiečiai) – buvo skirstomi avarai, o vėliau ir chazarai.

Toliau ekspedicija Oderiu, leisdamasi žemyn Šiaurės kryptimi, turėjo įveikti slaviškų venedų bei, matomai, alanų valdžioje tuomet gyvenusių, germanų, greičiausiai, rugijų, žemes. Upės pabaigoje keliauninkai pasiekė Baltijos jūrą. Iš Oderio žiočių laivu buvo nuvykta, kaip aš manau, į Gdansko uostą, kuris yra šalia Vyslos žiočių. Panašu, jog būtent iš šio taško Dyvanas, kaip ir pridera mokslininkui, su aiškiu geografiniu tikslumu, aprašo aisčių kraštą. Šią VIII a. pirmoje pusėje, galimai, įvykusią kelionę pavaizdavau žemėlapyje:

Tai, kad slavai venedai (mazovai) buvo ne tik sarmatų roksalanų kainynai, bet ir sąjungininkai, pamini ir pats S. Grunau, aprašinėdamas vyskupo Kristijono paliktą pasakojimą apie legendinių Brutenio ir Vaidevučio valdymą: „Mazovai kasmet primindavo, kad brutėnai (Brutteni) turi gyvulių ir pinigų, bet nenori nieko duoti. Kunigaikštis Anthones liepė pranešti Brutenijos (Bruttenia) karaliui Vaidevučiui (Widewuto) ir jo Krivių krivaičiui (crywe crywaito) Bruteniui (Bruteno), jog jis daug kartų jiems yra priminęs atiduoti duoklę, bet kadangi jie nenorėjo, tegu dabar žino, kad jis norys iš jų atsiimt, kas jam priklauso … Karalius Vaidevutis su brutėnais tai priėmė ir laukė jo prie sienų … Anthones neišsigando, – gavo didelę pagalbą iš Roksalanijos … susikovė ir laimėjo kautynes.“[29].

Dyvanas moksliškai tiksliai pateikia aisčių krašto aprašymą, ko vargu ar gebėtų padaryti, galimai, norėję pameluoti dvasininkai arba vietos slavai. Visų pirma, graikas aisčių žemę aprašo iš vieno apžvalginio taško perspektyvos, tiksliai nusakydamas pasaulio puses ir nurodydamas aiškias aptariamosios šalies ribas. Svarbu, kad ši atskaitos vieta sutampa su galiniu kelionės iš Bizantijos į Šiaurę išsilaipinimo punktu (greičiausiai, Gdansko uostas). Taip pat, keliautojas aiškiai apibudina teritorijos reljefą, vandens telkinius, klimatą ir ten dominuojančią augmeniją (karklai ir nendrės). Geografas pateikia savo žinias apie kaimynines tautas. Informacija apie vietos gyventojus yra skurdesnė ir labiau primenanti pirmojo įspūdžio pateikimą, kai nežinai apie šio krašto žmones nieko (ypatingai kalbos). Svarbiausias dalykas, kas buvo privalu pateikti mokslininkui (bet ne dvasininkui), yra: miestų, gyvenviečių nebūvimas, naudojamos statybinės medžiagos (nendrės) ir gyvenamo būsto aprašymas, mityba, žmonių išvaizda, mato sistema (mazgeliai, virvelės ir įrėžimai) bei pagrindiniai kulto ypatumai (saulės ir mėnulio garbinimas). Jei tai būtų buvusi dvasininko kūryba, tuomet, neabejotinai, dominuotų vietos religijos primityvumo pavyzdžiai lyginant su krikščionybe. Tuo puikiausiai galima įsitikinti skaitant P. Dusbugietį, Joną Kanaparijų, Vincentą Kadlubeką ir daugelį kitų viduramžių dvasininkų.

Minėtą Dyvano išsimokslinimą puikiai perteikia ši citata: „Taigi aš atvykau į šalį, kur Vysla (Istula), polavėnų, arba sarmatų, upė, įteka į Kroną (Crono), Sūriąją jūrą. … Saulės patekėjimo pusėje ir šiaurėje [žiūrint iš Gdansko, šiaurės rytų kryptimi – V. D.] ši šalis turi labai dideles gėlo vandens marias [Aismares – V. D.], panašias marias tarp sūriųjų vandenų ir žmonių gyvenviečių ji dar turi pačioje Krono šiaurėje [Kuršmarės – V. D.]. Savo kalba tas dideles, ilgas marias vadina Hailibo [lotyniškai: hail – sveikas; ibo – eiti – V. D.]. Šiaip tai yra lygumų kraštas su daug upių. Šiam kraštui prie Krono vandenų ir prie Vyslos upės turėjau duoti pavadinimą ir dėl didelių karklynų, kur gyvena šie žmonės, pavadinau ją karklų šalimi“ [30]. Jei įdėmiai įsiskaitysime į tekstą, tai pastebėsime, kad keliautojas aprašo, dar tą laiką, kai Nemunas (Kronas), kartu su Vysla, vis dar įtekėjo į Aismares. Tiksliau pasakius, Vysla įtekėjo į tuomet didesnės upės Krono pildomas marias, mat Dyvanas šių upių susiliejimo vietą apibudina vienareikšmiškai Nemuno naudai – kur Vysla … įteka į Kroną (Crono). Lietuvos geologų duomenimis, anksčiausiai Nemunas galėjo nusisukti nuo Aismarių, apytiksliai nuo VIII a. vidurio iki X a. pradžios [31].

Dabartines Kuršių marias (savo kalba tas dideles, ilgas marias vadina Hailibo), keliautojas vienareikšmiškai vaizduoja, kaip kitas nei įteka Nemunas: panašias marias tarp sūriųjų vandenų ir žmonių gyvenviečių ji dar turi pačioje Krono šiaurėje. Jeigu žiūrėtume iš šios dienos perspektyvos, tai galėtume teigti, kad būtent Nemunas į Kuršmares įteka šiaurinėje jų dalyje, bet ne atvirkščiai. Tiems, kas iki šiai dienai tiki, jog senuose tekstuose minimas Kronas yra ne kas kita, o Prieglius, vertėtų pažvelgti į XVI – XVII a. žemėlapius, kurie Nemuno ištakose vaizduoja ežerą su vardu Crono lago [32]/Chrones lacus [33], o pats Nemuno aukštupys iki Gardino ženklinamas dvigubu vardu Nemen [34] ir Chronon [35]. Be galo naivu būtų manyti, kad kartografai toje vietoje galėjo painioti Prieglių su Nemunu. Jie, tiesiog įtvirtino vietoje naudojamus vardus. Fiksuodamas Vyslą įtekant į Nemuno pildomas marias, graikas pateikė mums įrodymą, jog jo darbas nėra vėlyvųjų viduramžių klastotė. Šių žinių koreliacija su šiandienos geologų duomenimis yra puikiausias patvirtinimas, kad Dyvanas tikrai egzistavo ir, kad vyskupui Kristijojui, skolindamas šio keliautojo knygą, kanauninkas Jaroslavas ar kiti lenkai, tikrai nemelavo dėl pastarojo dokumento patikimumo.

Labiausiai norėčiau atkreipti skaitytojo dėmesį į tai, kad Dyvanas sakydamas: panašias marias …  ji dar turi pačioje Krono šiaurėje. Savo kalba tas dideles, ilgas marias vadina Hailibo, vienareikšmiškai turėjo omeny, jog dabartinės Kuršių marios, o ne, kaip iki šiol priimta manyti, Aismarės, tuomet vietinių kalba buvo vadinamos Hailibo, t. y sveikomis eiti, svetingomis, arba saugiomis. O tai reiškia, kad būtent į Kuršmarių pakrantę vėliau atsikraustė Brutenio ir Videvučio vedami kimbrai, tačiau tai įvyko šiek tiek vėliau, kai Kronas, paplovęs Rambyno kalno žemyninę kopą, nutiesino savo vagą ir suformavo naująją deltą, naujose mariose.

Tas faktas, kad Hailibo marios graiko buvo įvardintos, kaip ilgos (t. y. ne apvalios, ne plačios, o ilgos, nes, galimai, buvo siauromis), tik papildomai liudija, kad Nemunas į šiaurines marias, tuomet dar, neįketėjo(!). Šis vertinimas yra labai paprastas ir lygintinas su iš praviro čiaupo pildoma kriaukle: jei į atkimštą kriauklę pilna srove paleisime čiaupo vandenį, tai ji bus šiek tiek prisipildžiusi, bet vis dar apytuštė, tačiau, jei į ją vandens srovę paleisime ne iš čiaupo, o iš kur kas didesnio diametro vamzdžio, tuomet kriauklėje vandens lygis ženkliai pakils ir sems ją kur kas aukščiau nei iki tol. Būtent tai ir nutiko, kai Kronas, nuskėlęs Rambyną, įtekėjo į Kuršių marias – jos prisipildė bei nuskandino pakrantėje buvusias gyvenvietes. Tuomet ilgos Hailibo marios, tarp sūriųjų vandenų ir žmonių gyvenviečių, pavirto mariomis tarp sūriųjų vandenų ir Krono – be pakrantės gyventojų. Pasak, S. Grunau, kimbrų karalius „Videvutis savo pilį pastato tarp Krono ir Hailibo ir pavadina ją Noytto (…) (zwischen Crono und Hailibo)“ [36]. O tai leidžia atmesti dar vieną paradoksalų spėjimą, susijusi su pastarosios Videvučio rezidencijos Ulmiganijoje paieškomis, nes manydami, kad Hailibo buvo vadinamos Aismarės, pilį, kuri buvo pastatyta tarp Krono ir marių, visi tyrėjai vienbalsiais nelogiškai nukeldavo į teritoriją tarp marių ir sūriųjų vandenų – į Neriją. Tačiau dabar išryškėja tai, jog nėra jokio autoriaus „nusišnekėjimo“, nes tarp Krono ir Kuršmarių yra sala – Nemuno delta(!). Rusnės saloje buvo seniausia apskrities gyvenvietė Vorusnė, o rusniškiai yra išsaugoję legendą, kad pirmaisiais Vorusnės gyventojais buvo švedai, t. y. skandinaviškos kultūros žmonės. Nemunas nuskandino Lamatos marių pakrantėje įrengtas gyvenvietes, todėl kimbrai atvyko į negyvenamą/menkai gyvenamą teritoriją, kuri, dėka Dyvano, vyskupo Kristijono buvo vadinama tuo pat vardu – Ulmiganija.

Senųjų gyvenviečų nuskendimą liudija išlikusios vietos legendos apie Kuršių mariose nuskendusį miestą [37]. Marių dugne esamą ilgą įdubą vietos žvejai vadino Ventės upe (Wentfluss) [38], o pati teritorija nuo Ventės rago iki Karklės (buvusi Ventainė, dabar – Mysovka), dar vėlyvaisiais viduramžiais, turėjo bendrinį srities Ventė [39] vardą. Galimai būtent tą patį faktą patvirtina ir tai, kad garsusis Juodkrantės gintarinis lobis XIX a. buvo atsitiktinai aptiktas gerokai nuo marių kranto, maždaug 2,5 metrų gylyje. Jame atrasti unikalūs gintaro dirbiniai įrodo, kad, šiandien apsemtoje marių pakrantėje, gyventa dar neolite [40].

Kitą vertus, „Nemunui (Kronui) nebesikalbant su Vysla“, ką mena vienas Polesės apylinkėse užrašytas padavimas [41], Aismarės ėmė sparčiai sekti. Kronas, kuriam nuo Rambyno iki savo naujųjų žiočių sutrumpėjus trigubai, greičiau nutekėjo, nuseko ir ilgainiui įgavo numėmusio nebilio vardą – Nemunas. Galimai Kruonas, o ne Kronas (palyginus su Kruonio mstl. ir upės Kruna vardais), yra kilęs nuo žodžio kraunus, t. y. vandeningas, tačiau čia tik mėgėjiška autoriaus versija. Bet kokiu atveju, IX a. į šį kraštą atkeliavęs Anglijos karaliaus pasiuntinys Vulfstanas pažymi, kad: „Vysla teka iš Vendų žemės ir įteka į Aismares (Êstmere). Aismarės yra apie penkiolika mylių platumo [apie 24 km – V. D.]. Paskui atiteka iš rytų Elbingo (Ilfing) upė į Aismares iš to ežero, ant kurio kranto stovi Drūsas. Į Aismares jos subėga kartu: iš rytų, iš Aisčių žemės, – Elbingas ir iš pietų, iš Vendų žemės, – Vysla. Ir tada atima Vysla Elbingui vardą ir teka vėliau iš šių marių šiaurės vakarų kryptimi į jūrą. Todėl ji ir vadinama Vyslos žiotimis.“ [42].

Kitais žodžiais tariant, keliautojas įvardina, kad IX a. Vysla dar įtekėjo į Aismares kartu su Elbingo upe ir tik vėliau iš marių ištekėjo vien tik Vysla. Keliautojas nieko nesako apie tai, kad Vysla išsišakoja ir tik jos atšaka (Nogato upė) įteka į Aismares. Jis vienareikšmiškai teigia, kad pati Vysla įteka į Aismares iš pietų, taip kaip iš rytų įteka Ebingas, tačiau į jūrą iš Aismarių išteka tik Vysla. Gaunasi, jog IX a. jau Aismarės įgavo ilgų marių vardą ir buvo gerokai ilgesnės už dabartines, nes tęsėsi iki pat dabartinės Vyslos vagos, t. y., kur tai, iki dabartinio Kiezmarko kaimo (Lenkija).

Po šių geografinių pokyčių aprašymo, grįžkime prie keliaujančių abiejų marių pakrantėmis graikų, kurių tik vienas Dyvanas liko gyvas. S. Grunau rašo, „kad jie čia peržiemojo ir prieš vasarą susirgo“ [43]. Kadangi keliautojas apie jokį smurtą savo ar kolegų atžvilgiu nemini, galime spėti, jog mirė jie nuo peršalimo ligų sukeltų komplikacijų.

Visiškai tikėtina, kad keliauninkams išties teko pakeliauti po aisčių žemę, tačiau iš to, ką užfiksavo Dyvano ranka, galima spėti, jog pagrinde jie keliavo vandeniu arba tik pakrante. Dyvano aprašomas gamtovaizdis ir žmonių gyvenimas, visiškai nesuprantant aisčių kalbos, pateikiami tuometės miestų civilizacijos gyventojo akimis. Turima omeny, kad viskas, ką jis pamatė, jam buvo svetima ir neatpažįstama, todėl normalu, jog tai, kas buvo paprasta, nes pragmatiška, keliautojui pasirodė – prasta ir neracionalu. S. Grunau taip perteikia Dyvano žodžius, kuriuos aiškumo dėlei suskirstykime į svarbiausias dalis: (1) Žmonės šiame krašte gražiai nuaugę, mažai valgo ir geria, ir yra labai nekalbūs. (2) Jie neturi kaimų, namų, miestų, gyvena prie upių, kur yra labai daug karklų. (3)Po jais jie iš nendrių įsirengia būstus, kur visi ir guli. Šaltomis žiemomis prisineša iš visur malkų ir ten užsikuria ugnį, nuo kurios šiluma pasklinda po visą būstą. Ten jie didumą žiemos ir pramiega. (4) Jie geria vandenį iš upių, valgo žuvį ir neturi duonos, vietoje jos valgo džiovintą žuvį. (5) Jų kalba ir apsirengimas prasti, rūbai – iš nendrių. (6) Vienas vyras turi tris moteris. (7) Jie gyvena be kokio nors ypatingo dievo, garbina mėnulį ir saulę, taigi panašūs į gotus [44].

Kalbėdami apie (1) dalyje pateiktą vietos gyventojų apibudinimą, tenka pripažinti, kad  neretas viduramžių keliautojas pastebėjo, kad aisčiai buvo išties dailios išvaizdos. Net šiandien tikrieji pamario žmonės yra labai uždaro būdo ir su nepažįstamais žmonėmis į ilgas kalbas nesileidžia. Būtent, itin uždaras būdas, buvo ir yra vizitinė pamario žvejo kortelė. Iš P. Dusburgiečio pateikiamo Dyvo pasakojimo, prie jau pasakyto galėtume pridurti, kad jie visur ir visada laikėsi saiko, todėl buvo gražiai nuaugę ir draugiški, patiklūs ir kuklūs, svetimiems paslaugūs [45]. Taigi, lakonišką frazę labai nekalbūs, galia išplėsti į tikslesnę: draugiški, patiklūs ir kuklūs, svetimiems paslaugūs. Ir tai tik dar labiau papildo, ką tik paminėtą, net ir šiuolaikinio pamariečio būdą.

(2) dalyje, prie kurios P. Dusburgas neturi ko pridurti, minimas miestų nebuvimas ir žmonių gyvenimas prie karklais apaugusių upių. Ir tai tik patvirtina anksčiau išsakytą teiginį, jog graikai spėjo apkeliauti tik pelkėmis ir užpelkėjusiais miškais apaugusias upių žiotis bei marių pakrantes, nes tik upių pakrantėse yra biologinės sąlygos karklui dominuoti prieš likusią augmeniją. Be to, iš tiesų pirmieji miestai baltų žemėse padėjo rastis tik vėlyvaisiais viduramžiais, t. y. iki Dyvanui pasiekus Šiaurės žemes. Pamariuose pakrantės dažniausiai yra labai žemos ir gausiai apsemiamos rudeninių bei pavasarinių potvynių. Būtent dėl didelio neužsemiamų priekrantės aukštumų deficito bei dėl mažo būtinumo į kolektyvinį darbą, praktiškiau buvo rengtis pavienes žvejų sodybas arba mažus kaimelius. Žvejai savo gyvenimus rentėsi prie pat vandens telkinių, kad lengviau galėtų atsigabenti sugautą laimikį bei iškelti ir išdžiaustyt sunkiuosius tinklus.

Atrodytų, vienas iš mums labiausiai neatpažįstamų baltų apibudinimų, nuskambėjo dalyje (3), tačiau archeologiniai duomenys iki šiol neaptinka įrodymų, kad viduramžiais marių pakrantėse namai buvo statomi iš suguldytų rąstų. Tai, kas archeologų yra aptinkama (stačiakampiu sukasti poliai), pilnai galėtų būti rekonstruojama ir į „karkasinį“ nendrinį statinį, kuris viduje turėtų suplaktą aslą, o jo sienos ir stogas galėjo būti pastatytas iš mediniais karkasais sutvirtintų nendrių. Nendrės – tai gausiausia ir labiausiai prieinama pamario statybinė medžiaga. Jomis nuo seno buvo ir yra dengiami pamariečių stogai. Jokia viduramžiais žinoma statybinė medžiaga negalėjo prilygti suspaustoms nendrėms pagal išgaunamą šiluminės varžos koeficientą. Žiemą, užšalus pakrantei, išdžiuvusias nendres labai paprasta nušienauti, tačiau jas supresuoti, apipjauti ir tinkamai sudėti yra reikalingi specialūs įnagiai bei žinios. Nendrinio statinio efektyvumą teko pripažinti pačiam graikui, kuris teigia, kad šaltomis žiemomis prisineša iš visur malkų ir ten užsikuria ugnį, nuo kurios šiluma pasklinda po visą būstą [46]. Taigi, jeigu nendrinis būstas būtų prastas, antrasis teiginys, jog ten jie didumą žiemos ir pramiega – būtų tiesiog neįmanomas. Žvejai išties didžiąją nesezoninę dalį (kai plaukia ižas arba, kuomet plonas ledas) praleidžia namie. Šį laiką jie išnaudoja savųjų žvejybinių padargų taisymui bei naujųjų kūrimui, todėl, bent iš dalies, tenka sutikti ir su šiuo Dyvano pastebėjimu.

Dalyje (4) rašymas apie gėrimą iš upių, graikas ir vėl nepamelavo, nes gruntiniai vandenys pamaryje yra labai aukšti, todėl 2-3 m. gylio šulinyje vandens kokybė beveik visiškai atitinka upėje tekančio vandens kokybę. Kadangi stambių gyvulių žvejai laikė negausiai, o gal apskritai vengė laikyti (dėl pievų ir vietos stokos), todėl vanduo šalia gyvenamo namo buvo visiškai tinkamas vartoti. Ir nors K. Tacitas dar I a. mini, jog aisčiai augina javus ir kitus įprastus augalus [47], tačiau dar XX a. pradžioje Neringos žvejai pirkdavo žolę savo gyvuliams iš kitapus marių, ką jau kalbėti apie javų auginimą. Taigi, tenka ir vėl sutikti su Dyvanu, kad duona anuomet pamarėnams galėjo būti tikrai deficitine preke. Tačiau džiovintų žuvų girliandomis buvo ir kai kur tebėra, nukarstytos žvejų namų pastogės.

Bene labiausiai aisčius žeidžianti frazė nuskambėjo (5) dalyje, kur graikas menkina aisčių kalbą. Visų pirma, jis pats liudija, jog vietiniai su juo nesileido į ilgas kalbas, t. y. buvo nekalbūs, o antra – jis nepažinojo jų kalbos(!). Todėl kaip jis, tokiu atveju, galėjo būti užtikrintas, jog jų kalba yra prasta? Galimai, keliautojas juto vietiniams atvirą antipatiją, todėl ir nuvertino jų kalbą. Tačiau svarbus yra antras (5) dalyj išsakytas pastebėjimas, nes jį perpasakojo ir P. Dusburgietis (būstus ir drabužius darėsi iš nendrių ir meldų). Sutikime, kad jei sutiktume žmogų nendriniais drabužiais ir ne bet kur, o Šiaurėje, tuomet tikrai norėtume apie tai pranešti pasauliui. Žinodami, kad Dyvanas aprašinėjo žvejus, galėtume hipotetiškai rekonstruoti nendrinio žvejo kostiumo vaizdą: ant audinio, lyg plunksnos, persidengiančiomis eilėmis susiūti nendrių lapai, pilnai galėjo apsaugoti vietos žvejus nuo lietaus ir nuolatinio šlapio tinklo glaudimo prie savęs. Užsidėję nendrinių lapų kepures ir berankovius apsiaustus, pamario žvejai bet kam turėjo sukelti neišdildomą įspūdį. Ar iš tiesų galėjo egzistuoti panašūs drabužiai, tiksliau atsakytų eksperimentas. Nors, kitą vertus, juk turėjo būti koks nors brangaus verstos odos žvejo drabužio viduramžiškasis prototipas.

Ir su (6) dalimi tenka sutikti, nes dar religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius savajame darbe „Baltų religinės reformos“ teigia, kad atėjūnai Brutenis ir Vaidevutis tik reformavo vietos religiją [48]. Šeimos kūrimas baltų pasaulėžiūroje buvo suvokiamas kaip svarbiausias įvykis tiek sutuoktinių, tiek ir bendruomenės gyvenime.

Dar ir šiomis dienomis vestuvės, lyginant su kitais svarbiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais (vaiko gimimu, krikštynomis bei laidotuvėmis), mūsų kraštuose yra laikoms svarbiausiu įvykiu, kuris reikalauja didžiausių finansinių išlaidų. Santuokos ritualai yra patys archajiškiausi ir, nepaisant to, kad jų reikšmės daugeliui jau nebeatpažįstamos, tačiau tradicijos vedami, žmonės jas vis atkartoja (pvz., nuotakos paėmimas iš namų, stalo išpirkimas ir t. t.). Keičiantis religijai, o tai reiškia ir nemažai daliai pasaulėžiūros, visų pirma, kito laidojimo įpročiai. Be abejonės, tokias atvejais kito ir vedybinės tradicijos, bet nepaisant įvykstančių naujovių, vestuviniai ritualai išliko atspariausi pokyčiams, išlaikė daugiausiai pirmykščių formų, net ir tuomet, kai baltų gyvenamuose teritorijose žmonės įtikėjo ne tik į kitus dievus bei ėmė kalbėti kitomis kalbomis.

Santuokos tradicijų „stabilumas“ labai gerai pastebimas lyginant slavų ir baltų vestuvių tradicijas, kurios ir šiais laikais vyksta pagal visiškai identišką scenarijų bei naudoja tuos pačius simbolius. Taigi pakitus religijai, vestuvės, atspindėdamos svarbią pasaulėžiūros dalį, kito lėčiau nei kiti žmonių gyvenimus įtakojantys papročiai. Tą labai ryškiai pastebime, kuomet, iškeldami į priekį baltiškų dievų trejybę, Brutenis ir Vaidevutis paliko Dyvano paminėtą vietos ulmiganų tradiciją vyrams turėti tris žmonas, tiktai pridėdami papildomą sąlygą, kad pirmoji žmona turi būti pasirenkama iš naujai atvykusių kimbrų [49].

(7) dalies teiginys, kad aisčiai garbino mėnulį ir saulę, yra visiškai priimtinas, nes šie dangaus kūnai, vienokiu ar kitokiu būdu, buvo garbinami visoje ikikrikščioniškoje Europoje. Lietuvių liaudies tautosakoje saulė ir mėnulis yra sutinkami, kaip Dievo vaikai-sutuoktiniai [50], kurių dukra yra žemė. I a. romėnų istoriko K. Tacito liudijimu, aisčiai garbino dievų motiną [51]. Etnologė Nijolė Laurinkienė, šią prūsų protėvių garbinamą dievybę, visiškai įtikinamai, sutapatina su Motinos žemės arba Žemės deivės kultu[52]. Todėl visai tikėtina, kad melsdamiesi žemei, aisčiai taip pat garbino ir jos tėvus – mėnulį ir saulę.

Kur kas įdomesnis yra greta esantis graiko užfiksuotas aisčių tikėjimo palyginimas su gotais. Gotai išties gyveno aisčių žemių pasienyje, palei Vyslos žemupy nuo I m. e. amžiaus. II – IV a. jie, didžiąja dalimi, persikėlė link Juodosios jūros ir į Dunojaus slėnį. Susiformavę rytiniai ir vakariniai gotai suvaidino pagrindinį vaidmenį tautų kraustymosi procese. Gotai/getai (Velbarko kultūros žmonės) taip pat intensyviai dalyvavo ir rytinių galindų, lietuvių bei jotvingių etnosų užgimime [53]. VI a. gotų istorijos autoriaus Jordano vertimą atlikusios tyrinėtojos Jūratės Statkutės de Rosales nuomone, gotai buvo baltais, o ne germanais ir tikras jų vardas yra gudai [54] (šią baltišką gotų vardo versiją išties liudija prūsiškos Pagudės ir baltarusių – gudų vardai). Tačiau jų germaniškumą įamžino pietuose sukurti negausūs rašytiniai šaltiniai bei faktas, kad Kryme dar XVII a. gyvenusių gotų kalbą buvo labai artima germanams. Kol kas palikime šį lingvistinį galvosūkį kalbininkams bei dar kartą grįžkime prie Krymo gotų. Jeigu gotai nuo III a. gyveno Kryme, tuomet VIII a. pradžioje graikas tikrai žinojo apie jų papročius, nes su Krymu graikai nuo neatmenamų laikų vedė intensyvią prekybą. Tačiau, jei kaip XIII a. rašė vyskupas Kirstijonas, Dyvanas atvyko į pavyslį I a. pr. m. e., tai gotai dar buvo neužgimę ir palygimas būtų buvęs neįmanomas. O tai yra dar vienas, nors ir menkutis, argumentas mūsų versijos naudai.

Pabaigai galima būtų padaryti tokią, gan vienareikšmę išvadą, kad XIV a. P. Dusburgietis ir XVI a. S. Grunau, kaip ir keli kiti XVI a. rašę Prūsijos krašto metraštininkai, tikrai galėjo savo rankose laikyti pirmojo prūsų vyskupo Kritijono kroniką, kurioje buvo cituojamas Plocko (greičiausiai) bažnyčioje saugotas pirmojo šių žemių krikščionio rašytinis paliudijimas apie aisčius.

Su tam tikromis papildomomis prielaidomis, pasakojime pateiktas bizantiečių ekspedicijos maršrutas pasirodė ganėtinai realus, o Dyvano išsimokslinimą patvirtino pateikti tikslūs duomenys apie vietovę: Aismarių ir Kuršmarių geografinė padėtis, gamta, pakrantės gyvenusių žmonių pagrindinės charakteristikos ir kita. Iš esmės tenka pripažinti, jog keliautojas visgi gan atpažįstamai nutapė pamariečių gyvenamą aplinką bei ten gyvenusių žvejų charakterį. Dažnos šio paveikslo konservatyvios liekanos vis dar sutinkamos šių dienų pamariečių būdo bruožuose bei buityje. Iš to, ką paliudijo XIV a. P. Dusvurgietis ir XVI a. S. Grunau, nepavyko aptikti nei mažiausios užuominos į tai, kad graikams būtų pavykę susipažinti su ir ne pakrantėje gyvenusiais baltais: keliautojams nebuvo žinoma, kad baltai nuo seno augino stambius ir smulkius naminius gyvulius, jų žemėse gausiai derėjo javai ir kitos kultūros. Be to, gamtos aprašyme akcentuojama abejų marių, upių tik pakrantėse dominuojanti augmenija (karklai ir nendrės).

Apie baltų žemių platumą bizantietis greičiausiai spėjo iš to, jog jis nežinojo iš kieno žemių išteka Kronas, tuo tarpu Vyslos priklausomumą sarmatams jis nurodė iškart.

Matyt, negalėdami sklandžiai išversti teksto, kuris buvo parašytas graikiškomis raidėmis slavų kalba, XIII a. vertėjai nusprendė, kad jis bus parašytas rusų kalba. Ir tikrai, kaimyninė lenkams Kijevo Rusia nuo XI a. vartojo graikišką raidyną, kurio pagrindu kiek anksčiau buvo sukurta vadinamoji Kirilica. Tačiau, net mums itin nuvėlinus įvykius nuo I a. pr. m. e. iki VIII a. pradžios, versiją apie rusų kalbą yra laikytina labai silpna dėl daugybės papildomų sąlygų, kurių patvirtinimui nepavyko sugalvoti net teorinio precedento. Taigi, būtent todėl buvo iškeltas spėjimas apie tai, kad šaltinio autorius Dyvanas rašė savo gimtaisiais rašmenimis, tik tai netaisyklinga vietinių kalba, nes jo gebėjimas kalbėti mazoviškai buvo nevisiškai pakankamas, ką patvirtina jo paties žodžiai, jog su vendais (venedais) jis galėjo susikalbėti tik truputį [55].

Tirdami Dyvano paliktą vykimo iš Rytų Romos imperijos į Šiaurės kraštus maršrutą bei besiaiškindami, kuriems imperijos valdovams valdant, Bizantiją galėjo turėti didžiausią potencialą surengti tolimą ir brangią ekspediciją, iškėlėme versiją, kad keliautojai buvo išsiųsti imperatoriaus Leono III Isauro valdymo metu, t. y. kuomet pagaliau buvo sustabdytas ilgas ir nuožmus arabų veržimasis iš rytų, vakaruose buvo panaikintas priklausomumas nuo katalikiškos Romos Popiežiaus, o šiaurės vakaruose ir šiaurėje buvo pasiekta taika su Bulgarija ir Chazarų kaganatu atitinkamai. Kitais žodžiais tariant, gavome, kad žvalgybinei kelionei į Šiaurę palankiausias laikas buvo VIII a. pirmoji pusė.

Pagrindiniu graikiškos ekspedicijos įrodymu galime laikyti Dyvano paliktą į Aismares įtekančių upių aprašymą, kuris atitinka ir XX a. antroje pusėje – XXI a. Lietuvos geologų iškeltą teiginį, jog Nemunas dar prieš 1200 m. įtekėjo į Aismares. Nemažiau svarbus yra ir pastebėjimas, jog ne Aismarės, o būtent šiauriau esančios Kuršmarės, kaip teigė graikas, vietos žmonių buvo vadinamos Hailibo (Saugių/Svetingų) vardu. Taigi, būtent į šių marių pakrantę, kiek vėliau nei graikas Dyvanas, atkeliavo persikėlėliai iš dabartinės Gotlando salos – kimbrai. Būtent šis precedentas pagimdė garsiąją baltų legendą apie brolius Brutenį ir Videvutį, tačiau tai jau kito straipsnio tema.

[1] O. Šneidereitas „Prūsai“, 28, 30 p.;

[2] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ I t., 133, 137, 143-146, 150-151, 153, 157, 160, 168-169, 163, 173-176, 180-182, 186-187 p.;

[3] Tas pats;

[4] Tas pats;

[5] Tas pats;

[6] Tas pats;

[7] Tas pats;

[8] Tas pats;

[9] Tas pats;

[10] Tas pats;

[11] Tas pats;

[12] Tas pats;

[13] Tas pats;

[14] O. Šneidereitas „Prūsai“, 28, 30 p.;

[15] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Simonas Grunau, 87 p.

[16] O. Šneidereitas „Prūsai“, 28, 30 p.;

[17] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Simonas Grunau, 88, 95, 117, 110 p.

[18] Tas pats;

[19] O. Šneidereitas „Prūsai“, 28, 30 p.;

[20] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Simonas Grunau, 88, 95, 117, 110 p.

[21] Tas pats;

[22] Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Erazmas Stalla, 18-23, 87-89 p.;

[23] Tas pats;

[24] Lietuvių kalbos etimologinis žodynas (etimologija.baltnexus.lt/).

[25] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ I t., Magistras Vincentas, 208, 95 p.;

[26] Tas pats;

[27] E. Jovaiša „Aisčiai“ II, 44-46, 67-69, 75 p..;

[28] Абаев В. И. „Историко-этимологический словарь осетинского языка“ II t. 435-437 p.

[29] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Simonas Grunau, 95. 96 p.

[30] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Simonas Grunau, 88 p.

[31] A. Damušytė „Lietuvos pajūrio geologinė raida poledynmečiu“, 68-72, 135 p;

[32] Gerardus Mercatos „Lithuania“ 1595 m. (žemėlapis perleidžiamas ir XVII a.);

[33] Sebastian Munster „Poloniae et Ungariae nova descriptio“ 1550 m.

[34] Gerardus Mercatos „Lithuania“ 1595 m. (žemėlapis perleidžiamas ir XVII a.);

[35] Tas pats;

[36] G. Beresnevičius „Baltų religinės reformos“, 85, 95 p.;

[37] J. Zembrickis ir A. Bitensas „Šilokarčemos apskrities istorija“ 10, 21 p.;

[38] Tas pats;

[39] Tas pats;

[40] A. Butrimas „Lietuvos gintaro tūkstantmečiai“;

[41] mena dar tuos laikus, kai Nemunas kalbėjo su Vysla“ – D. Razauskas „Maironis – praamžės tradicijos dainius“;

[42] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 167 p.

[43] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Simonas Grunau, 88 p.;

[44] Tas pats;

[45] O. Šneidereitas „Prūsai“, 30, 31 p.

[46] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Simonas Grunau, 88 p.;

[47] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ I t., 145p.;

[48] G. Beresnevičius „Baltų religinės reformos“ 92 p.

[49] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Simonas Grunau, 92, 93 p.;

[50] D. Razauskas „Baltų mitologijos fragmentai“,  131-140 p.;

[51] O. Šneidereitas „Prūsai“, 31 p.;

[52] N. Laurinkienė „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“ 54-61 p.;

[53] E. Jovaiša „Aisčiai“ II, 77-79, 83 p.;

[54] J. Stakutė de Rosales „Europos šaknys ir mes leituviai“, 209 p.

[55] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Simonas Grunau, 88 p.