Spalio 13 d., šeštadienį, 11 val. Labanore prasidėjo visuotinis pėsčiųjų žygis per Labanoro miškus ir kirtavietes skirtas atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į negailestingai naikinamus Lietuvos miškus ir sengires.
„Miškai tai MŪSŲ NAMAI, prigimtinė teisė ir bendras gėris. Junkis į gyvą veiksmą ir IŠREIŠK SAVO VALIĄ – kokius miškus mes norime matyti! Sveikus ir natūralius, žaliuojančius šimtamečių girių masyvais ar neatsakingu ir besaikiu vartojimu niokojamas dykynes?“, – visus neabejingus savo Tėvynės gamtai kvietė šio žygio už miškus telkėjai ir rengėjai Labanoro žygio iniciatyvinė grupė, „Labanoro klubas“, Asociacija „Gyvas miškas“ ir „Žalioji Lietuva“.
10 val. žygio dalyviai rinkosi prie Labanoro regioninio parko lankytojų centro, o 11 val. nuo ten pajudėjo Alnio ežero draustinio linkui į 10 km. ilgio žygį.
„Mums reikia tikrų girių ir natūralaus miško, kuris mus įkvėptų ir teiktų laimę. Mes siekiame sustiprinti ir užtikrinti deramą saugomų teritorijų ir senųjų miškų apsaugą – atsisakyti plynų ir atvejinių kirtimų bei intensyvaus ūkininkavimo pačiose gražiausiose Lietuvos vietose, išsaugojant vientisą kraštovaizdį, gyvenimo būdą, protėvių ir gamtos paveldą ateities kartoms. Lietuvoje saugomos teritorijos sudaro mažiau nei 30 procentų, ir daugiau nei pusė iš jų vykdoma intensyvi (aktyvi) ūkinė veikla, kuri gali neatpažįstamai ir nepataisomai pakeisti šalies veido autentiškumą ir gamtinę aplinką. Tik 1,1 % iš jų sudaro žmogaus veiklos neliečiamo miško – sengirės likučiai. Miškų politika, kirtimų normos ir būdai Nėra tik ekonominis klausimas, kaip tai bandoma pateikti viešoje erdvėje, tai politinis, vertybinis pasirinkimas, o pagrindines gaires brėžia miškų savininkė – visuomenė“, – teigia šio žygio už miškus telkėjai ir rengėjai.
Žygyje surengtas dronų konkursas kažkodėl pavadintas angliškai „Deforestation is Ugly – Real is Beautiful“… (Lietuviškai gal reikėtų skaityti „Miško naikinimas – žiauru, gyvas miškas – gražu“, o gal – ne? Ar saugodami miškus nepamirštame saugoti už tuos miškus dar senesnę vertybę – lietuvių kalbą? – Alkas.lt).
Pasibaigus žygiui jo dalyviai dalyvvo pokalbiuose, dainavo prie ugnies, vaišinosi karšta arbata ir gilių kava prie bendro suneštinio stalo…
Papildyta:
Kirtimai Labanoro girioje Aplinkos ministro įsakymu sustabdyti rugsėjo 19 dieną, kilus visuomenės pasipiktinimui.
Valstybinė miškų urėdija dar nepaskelbė ar nustatė kokių nors pažeidimų, o Valstybinių miškų tarnyba išvadas paskelbs mėnesio pabaigoje. Tačiau kitą savaitę savo išvadas ir pasiūlymus turėtų pateikti darbo grupė, kuri vertino kirtimo taisyklių pakeitimus.
Ministras yra sakęs, kad Labanoro regioniniame parke šiemet suplanuota iškirsti 166 hektarus miškų, iš jų 90 ha jau yra iškirsta.
Vykstant žygiui už Lietuvos miškus naujienų agentūra BNS išplatino žinią, kad aplinkos ministras, buvęs aktyvus žaliasis Kęstutis Navickas pareiškė, jog kirtimų Labanore sustabdymas greičiausiai nebus pratęstas… Pasak ministro Labanoro regioniniame parke šiemet suplanuota iškirsti 166 hektarus miškų, iš jų 90 ha jau yra iškirsta.
Žiūrėkite tiesiogines transliacijas:
PROGRAMA:
10.00 – Atvykimas, registracija
11.00 – Žygio pradžia, baikerių Vilties ratas aplink Labanorą
14.00 – 17.00 Žuvienė ant laužo (Ežerų žvejybos muziejus, Mindūnai, 4 Eur)
15.00 – Šv. mišios „Už Lietuvos miškus“ (Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia)
16.00 – Palaikymo koncertas (Labanoro regioninio parko lankytojų centro kiemelis)
16.30 – Andrėjaus Gaidamavičiaus paskaita (Saldutiškio dvaras)
18.00 – filmo „SENGIRĖ“ peržiūra (Saldutiškio kultūros centras)
Labanoro girininkė apie naikinamus natūralius miškus:
Sveikinu Labanore susirinkusį TAUTOS ŽIEDĄ!
Bet KIEK susirinko! Galinga minia – lyg Sąjūdžio metais.
„… ar neatsakingu ir besaikiu vartojimu niokojamas dykynes?”
Lietuvoje tiek dykų, apleistų žemių. Tik augink pramonei tinkamą medieną, o tada visai teisėtai ją išsivežk, parduok, o toje vietoje naują sodink. Bet mūsų elytiniam viarslui tai netinka. Jam reikia pelno (didelio!) čia ir dabar. Ta „smulkmena”, kad miškas, į kurį jis nusitaikė, ne jo užaugintas, jo netrikdo. Netrikdo ir tai, kad jis – ne jo nuosavybė. Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo jo tai netrikdė. Entuziastingai kirto, griovė ir vežė… Visus tuos metus.
Dykynės jų nedomina, nei galimybė tose dykynėse savo rankomis jose užauginti mišką
Ooo… laaabai gerai – spės atsodinti girią iki Prezidento rinkimų
Viešpatie, ar dramblio dydžio buvo tie šernai, kur taip girią iškniso?!
Tai negali būti ŽMONIŲ, tikrų miško darbininkų darbas! Nebent priešo tankai gali šitaip žemes piestu pastatyti…
Garbė visiems, kurie atvažiavote į Labanoro girią. Jūs parodėte, kad ne Ministerija, ne privačių miškų savininkai vieni turi spręsti kiek galima kirsti. Miškai – tautos turtas, visų mūsų turtas. Negalima lobti kertant senas girias. Tiek mažai jš teturime. Mindaugo Survilos filmas “Sengirė” sukrėtė ir parodė, kad nėra kur gyventi paukščiams, žvėrims ir nėra kur ilsėtis, grybauti, uogauti žmogui.
Neleiskime valdininkams patiems spręsti. Ką darė ir kaip kovojo su tokiais kirtimų planais Saugomų teritorijų tarnyba, direkcijos? Jos tai matė planus, juos derino. Reikėtų paviešinti tuos p[areigūnus, kurie derino nusikalstamus projektus.