V. Vasiliauskas. Išeivija, įsipareigojusi Lietuvai. Ar Lietuva įsipareigojusi išeivijai?

Politinė kultūra, tauta ir suverenitetas

Kadangi išeivijos palikimas ir nuopelnai Lietuvai  prisikėlusios valstybės šimtmečio fone – vienam autoriui neįveikiama tema, apsiribosiu retesniu politinės kultūros aspektu.

Apie ridiko vidų ir skonį

„Lietuvos politinė kultūra ir laiko reikalavimai“ – taip vadinosi  1993 m.  konferencijoje Sautfilde (Mičiganas, JAV) perskaityta Vytauto  Stasio Vardžio (1924 – 1993) paskaita. Šis mažas lietuviškos politinės minties šedevras buvo paskutinė dovana Lietuvai vieno žymiausių lietuvių politologų ir sovietologų, kuris buvo Harvardo ir Stanfordo universitetų bendradarbis, ilgametis Oklahomos universiteto profesorius, aktyvus Amerikos lietuvių veikėjas,  Lietuvių Fronto  Bčiulių sąjūdžio patikimas bendražygis.

Užgrūdintas kietas kovotojas su komunizmu, išeivijos katalikiškojo sparno atstovas, žvelgdamas į posovietinės Lietuvos pirmuosius atgautos nepriklausomybės metus, atsispyrė pagundai suteikti pirmenybę kuriai nors politinei jėgai ar atvirkščiai – visus šunis sukarti buvusiems komunistams. Profesorius studijoje niekam nedarė nuolaidų ir sykiu išliko tolerantiškas, kritiškai, net susirūpinęs vertino krašto politinę realybę, neprarasdamas tikėjimo Lietuvos ateitimi.

„Dabartinė Lietuvos politinė kultūra didele dalimi yra sovietų civilizacijos paveldas, – 1993 m. konstatavo V.S. Vardys. – Vakarų sovietologai, nors ir neblogai pažinę sovietų politinę sistemą, niekad pakankamai  neįvertino sovietinės socializacijos įtakos sovietiniam žmogui ir visuomenei. Mes dažnai galvojame, kad lietuviai, kaip ir kiti baltiečiai, sovietinės sistemos yra paveikti  panašiai kaip ridikai:  tik žievelė pasidariusi raudona, o vidus išlikęs  grynas, baltas, nesovietinis. Žinome tačiau, kad taip nėra. Ir ridiko vidus – arba paraudęs, arba pasikeitęs, o jo skonis sovietinės sistemos perdirbtas. Tačiau  vienur mažiau, kitur daugiau yra išlikusio ir to baltumo – nesovietiškumo“.

Nauji seni žodžiai

Okupuotoje Lietuvoje tas „baltumas – nesovietiškumas“ galėjo reikštis tik pogrindžio spaudoje  ir privačiame gyvenime, taip pat maskuotis specifine daugiaprasme kalba mene.

Pirmąsyk ikisąjūdietiškoje Lietuvoje sovietinės sistemos neperdirbtas baltumas buvo legaliai  manifestuotas viešoje Arvydo Juozaičio paskaitoje Dailininkų sąjungoje 1988 m. balandžio 20 d. Simboliška, kad  legendinio pranešimo, kuriuo jaunasis intelektualas debiutavo politikos scenoje, pavadinimas „Politinė kultūra ir Lietuva“ bemaž sutapo su V.S. Vardžio paskutinės paskaitos antrašte.  A. Juozaitis pirmasis  krašte pavartojo  sąvoką  „politinė kultūra“, nes toks reiškinys sovietų Lietuvoje buvo nežinomas.

Šią sąvoką  jaunasis filosofas pasitelkė ne teorinės minties užduotims ar iš intelektualinės puikybės, o praktiniam tikslui – netiesiogiai, tačiau totaliai sovietinės tikrovės kritikai. Sykiu tai buvo galinga ateities vizija: A. Juozaitis kalbėjo apie tai, ko nėra, bet kas neišvengiamai bus: „Ką  matome? Politinė kultūra tampa fenomenu, kuris gimsta ir kyla iš pačios visuomenės dinamizmo, judėjimo, konfliktų visumos, o nėra primetamas tai visumai kaip ideologija“. 

Tai buvo garsiai  pasakyta tuo metu, kai sovietinės sistemos karalienė buvo melaginga komunistinė ideologija, o Lietuvos visuomenėje nė su žiburiu nebūtum įžvelgęs dinamizmo,  judėjimo ar konfliktų – ją kaustė giliausia stagnacija.

Nūnai tai lengva pavadinti Sąjūdžio pranašyste, kai ūmai žmonės masiškai plūstelėjo į politiką ir lietuviai vėl atgimė kaip politinė tauta. Tačiau tada,  likus vos geram mėnesiui iki Sąjūdžio, A. Juozaičio žodžiai skambėjo kaip graži utopija: „Tuo tarpu akivaizdu, kad politinė kultūra neatsiejama nuo demokratijos, nes jos reiškimosi sfera – visa visuomenė. Senojo raugo profesionalams tai nepriimtina, nes jie negali atsisakyti valdžios monopolio(…). Charakteringa, kad praktiškai visos šios organizacijos (neformalūs susivienijimai, – V.V.), būdamos nepolitinėmis (kultūrinės, mokslinės, meninės ir pan.) beveik nuo pirmųjų dienų susiduria su politika, būna priverstos suprasti, kad pilnakraujo gyvenimo be politikos nėra“.

„Parlamentas – respublikinio gyvenimo koncentratas, aukščiausioji jo institucija (…). Parlamente susirenka visos pagrindinės viešojo politinio gyvenimo jėgos, susiburia net priešiškiausi interesai ir tikslai. Ir čia, būtent parlamente, stichija, prievarta ir susinaikinimas įgauna kultūrinio gyvenimo formas“. (O, kad šiuos prieš 30 metų ištartus A. Juozaičio  žodžius išgirstų dabartinis Seimas!)

Kaip tai buvo toli nuo sovietinės tikrovės, kur politika reiškė kompartijos diktatūrą ir politinių vadovų (partijos sekretorių, politrukų) viršenybę, vergišką paklusnumą partinei linijai, visiems – neišskiriant ir technokratų – privalomą  marksizmą – leninizmą, nepaliaujamą agitaciją ir propagandą, net suaugusių žmonių idėjinį – politinį auklėjimą. Sovietų Lietuvos Aukščiausioji taryba(AT) – parlamento karikatūra, butaforinė ritualinė institucija, nes visi sprendimai priimami partijos centro komitete( CK).

Tik Sąjūdis dar sovietų laikais, mažindamas kompartijos įtaką, pamažu politinį  svorį iš visagalio CK perstūmė į AT, kol AT 1989 m. gruodį panaikino sovietinės konstitucijos garsųjį 6 straipsnį apie komunistų partijos vadovaujantį vaidmenį  – prasidėjo  sovietinės vienpartinės  sistemos  saulėlydis.

Prieš 30 metų  viešai paskelbtos A. Juozaičio tezės buvo visiškai naujo žodyno, naujos politinės kultūros. Tikriau pasakius, užmiršto žodyno, užmirštos politinės kultūros, grąžinusios žodžiams „politika“, „demokratija“, „parlamentas“, „tauta“, „valstybė“ tikrąsias senąsias reikšmes. Juk tuometinė LTSR (Lietuvos tarybų socialistinė respublika) iš tikrųjų nebuvo nei respublika, nei tuo labiau valstybė –  tik vienas iš penkiolikos administracinų – ūkinių  sovietijos padalinių.

Dar stūksant Berlyno sienai, komunistinės diktatūros valdomoje imperijoje pranešimo mintys apie Lietuvą – Europos kultūros erdvėje, o ypač – tautos suverenitetą buvo žaidimas su ugnimi. Sakytum, pro storiausią negyvos sovietinės civilizacijos sluoksnį prasimušė  „Vasario 16 – osios Lietuva“.

Juk vienas iš kertinių  pranešimo naujai senų žodžių „suverenitetas“  buvo tiesiai atkeliavęs iš tarpukario nepriklausomos Lietuvos – Mykolo Romerio raštų. Šis Lietuvos konstitucinės teisės korifėjus, modernios teisinės valstybės modelio  kūrėjas savo suvereniteto teorija visiems  laikams  pagrindė  suverenios tautos teisę į valstybę, nes suverenitetas priklauso tautai.  Niekas kitas, tik pati  tauta  yra suvereninės galios, kuri niekam nėra subordinuota ir nepareina nuo kurios  nors aukštesnės jėgos,  šaltinis.

Romeris yra palikęs bene gražiausią lietuvišką tautos apibrėžimą: „Tauta – tai nebe fizinių esamų žmonių visuma ir ne jų bendroji valia, sutampanti su individų daugumos valia. Tai tam tikros teritorijos žmonių upė, kuri eina per amžius ir per besikeičiančias gyvųjų  žmonių kartas lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, Nemunas nesutampa su tuo konkrečiu vandeniu, kuris šiuo laiku, šiandien, vakar, rytoj, poryt sudarė ar sudarys Nemuno srovę. Vanduo, kuris buvo vakar, prieš metus, prieš šimtą metų – jau nutekėjo, jo Nemune nebėra, tačiau Nemunas buvo, yra ir bus“.

Lietuviai be tėvynės

Bet „prie Nemuno kitas išaušo  jau rytas“ ir M. Romerio bei kitų Vasario 16-osios Lietuvos statytojų palikimas buvo palaidotas tėvynėje visuomenei neprieinamuose spec .fonduose, nuo viešumo apsaugotas dieną naktį budinčios cenzūros, o tautos elito didžioji dalis atsidūrė arba Sibiro Gulage, arba DP (Displace persons) – iš čia sąvoka „dipukai“ – perkeltų asmenų  stovyklose nugalėtoje Vokietijoje. Pasitvirtino profesoriaus Kazio Pakšto žodžiai, ištarti Virbalio geležinkelio stotyje dar 1928 m. Vasario 16-tąją minint pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį: „Būtų labai neatsargu manyti, kad amžinai išlaikysime savo nepriklausomybę. Galbūt mūsų nepriklausomybė yra tik meteoras istorijos šimtmečiuose“.

„Tau, kryžiuojamoji  Lietuvėle“ – dedikavo 1959 m. Italijoje išleistą knygą „Lietuviškoji išeivija” Mykolas Krupavičius,  buvęs Lietuvos  žemės ūkio ministras ir žemės reformos autorius, Lietuvos krikščioinų demokratų partijos įkūrėjas ir pirmasis pirmininkas, VLIKO ilgametis vadovas( 1945 – 1955 m). „Lietuviškoji išeivija“ yra tarytum Vokietijos  stovyklose prisiglaudusių  „dipukų“, kurių daugumą sudarė nepriklausomos Lietuvos išauginta jaunoji karta,  Biblija, išreiškusi  jų  tikėjimą, idealus, pasiryžimą  ir viltis sugrįžti į tėvynę.

Galima tarti, pabėgėlių stovyklose pokario  Vokietijoje vyko masinis lietuvių „užsirašymas“  į  politiką ir politikus( kaip po daugiau nei keturių dešimtmečių Sąjūdžio laikais pačioje Lietuvoje).

 „Lietuviai yra politiniai pabėgėliai, o ne emigrantai , – formulavo M. Krupavičiusprincipinę nuostatą. – Buvome,  esame ir turime būti iki galo politiniais išeiviais”, kurie nė per nago juodymą nesitraukia nuo savo politinių uždavinių. Kiekvienas išeivis, „įsikūręs bet kuriame krašte turi atminti savo vyriausią uždavinį – kovoti dėl Lietuvos laisvės ir reikalą grįžti į tėvynę, kai tik bus galima . O kol grįš į savo kraštą, privalo  rūpintis lietuviškos šeimos, savo kalbos ir lietuviškų papročių grynumo išsaugojimu“.

 „Politinis išeivijos vaidmuo , – anot  M. Krupavičiaus , – pasibaigs tik tuomet, kai Lietuva atgaus nepriklausomybę“.  Taip ir įvyko – DP stovyklose pasėta sėkla sudygo, politinis „dipukų“  aktyvumas neatslūgo jiems išsisklaidžius po pasaulį, didžiajai daliai persikėlus už Atlanto.

 Šį fenomenalų politinį aktyvumą lydėjo toks pats pabėgėlių kultūrinis aktyvumas, užsimezgęs  dar Vokietijos  stovyklose ir patvirtinęs Juozo Girniaus mintį: „Jei politinio susiorganizavimo nelydi pakankamai intensyvus kultūros išsiskleidimas visose jos srityse, tai pasiektoji politinė vienybė nėra pakankamas laidas tautinei vienybei užtikrinti“.

Tai buvo  dvi neatskiriamos, viena kitą maitinusios ir stiprinusios  sritys. Išeivijos indėlis į lietuvių poeziją, prozą, dramaturgiją, dailę, muziką būtų atskira ir vargiai aprėpiama tema. Vien Alfonso Mikulskio vadovaujamas tremtinių  liaudies ansamblis „Čiurlionis“ yra vertas solidžios  knygos.

Juozas Brazaitis vaizdžiai aprašė  gyvenimo,  švietimo ir kūrybos sąlygas lietuvių pabėgėlių stovyklose: „ … jie sukimšti kareivinėse, apgriuvusiuose namuose , vienam kambarėly  visa šeima, o didesniame  po dvi ar tris šeimas; jie kiekvienu metu gali būti policijos kratomi ir kilnojami iš iš vietos į vietą(… ) Teisiškai DP traktuojami , lyg jų stovyklos būtų kriminalistų pataisos namai (…). Iš tamsių kambarių pusrūsiuose ar mediniuose barakuose , dažniausiai be baldų ir net be  langų, pačių mokytojų ir tėvų pastangomis buvo suorganizuotos patalpos mokykloms savo gimtąja kalba.(…) Sąlygos kultūriniam aktyvumui sunkiai įsivaizduojamos. Kaip rašytojui  ar mokslininkui kurti, kada jis neturi kambarėlio, kur jis galėtų vienas nekliudomas susitelkti! Kaip aktoriui rodytis scenoje, jeigu jis teturi vieną kostiumą, o moterys turi pačios gamintis, senus drabužius ardydamos ir iš jų  naujus siūdamos! Kaip operai  pasiruošti, kada klavyro neįmanoma gauti. Kaip liaudies ansamblių šokikams išsitreniruoti, jei nuo neprivalgymo nualpsta repeticijos metu!“ 

Anot J. Brazaičio, kultūrinio aktyvumo paslaptis pokarinės  Vokietijos stovyklose paprasta  – čia buvo  susitelkęs lietuvių šviesuomenės elitas: Raudonojo Kryžiaus duomenimis,  „įvairių specialybių gydytojų 224, dantų gydytojų 60, gailestingųjų seselių ir akušerių 300, kunigų 200, vyskupų 3, inžinierių per 150, agronomų 112, aukštųjų mokyklų mokomojo personalo apie 200, gimnazijų ir pradžios mokyklų mokytojų 600, teisininkų 100, studijuojančių  2000; pridėkim  dar, kad rašytojų  yra   čia 60 % visų Lietuvoje buvusių rašytojų draugijos narių. Panašia proporcija čia yra atsiradę  dailininkai , muzikai ir kitų meno šakų darbininkai, o mokslininkų  dar didesnis procentas“.

Štai tokios intelektualinės pajėgos įsitraukė į politiką ir, lietuviškos rezistencijos ideologo J.Brazaičio žodžiais tariant, kalbėjo saviems  ir svetimiems už tuos, kurie negalėjo kalbėti, budėjo naktyje, kovojo prieš pasaulio tylą ir susitaikymą su prievarta prieš tautą ir žmogų. Galiausiai nulėmė ir išeivijos  politinės kultūros kokybę, kuri negali nekelti pasigėrėjimo  ir net pavydo, žvelgiant iš šiandieninės Lietuvos.

Politinės kultūros tvarumas ir pertrūkiai

„Politinės kultūros sąvoka nėra preciziška,- pabrėžė V.S. Vardys.- Ja galima nusakyti kaip būdą , kuriuo politikuojama, kaip valstybinių reikalų tvarkymo pobūdį. Šios analitinės sampratos pagalba stengiamės suprasti  ir pačių politikų elgesį (…). Klasikinėje politinių mokslų literatūroje politinė kultūra nusakoma kaip dėsningas individualių pažiūrų ir orientacijų sukaupimas politinės sistemos narių tarpe“.

Vasario 16-osios Lietuva tarpukariu turėjo tokius etapinius veikalus, klojusius politinės kultūros pamatus, kaip Stasio Šalkauskio „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, Antano  Maceinos „Tautinis auklėjimas“, Jono Aleksos  „Lietuvių tautos likimo  klausimu“ ir „Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant“, Vydūno „Mūsų uždavinys“ ir „Tautos gyvata“.  Šį naratyvą smurtu nutraukus  Lietuvoje ir visomis išgalėmis bandant sunaikinti, didingas  tautos ir tautinės valstybės pasakojimas parodė stebėtiną tvarumą išeivijoje, kuri ne tik kalbėjo, bet ir mąstė už mus, negalinčius mąstyti.

Laisvajame pasaulyje tremtiniai tęsė  nepriklausomoje Lietuvoje  pradėtus ir smurtu  nutrauktus darbus. Žinomiausi pavyzdžiai –  autorių (A. Maceinos ir kitų)  kolektyvinio svarstymo vaisius „Į organiškos valstybės kūrybą“ , paskelbtas  1936 m. „Naujoje Romuvoje“.  Ši smetoninėje Lietuvoje daug triukšmo sukėlusi deklaracija po kelių dešimtmečių tremtyje  Lietuvių Fronto bičiulių dėka  JAV išaugo į  svarstymus apie valstybės pagrindus „Į pilnutinę demokratiją“ – testamentą būsimai demokratinei Lietuvai.  Arba  taip pat už Atlanto išleista Juozo Girniaus  studija  „Tauta ir tautinė ištikimybė“, pratęsusi  S. Šalkauskio ir kitų jo mokytojų idėjas, apmąsčiusi tautos ir valstybės santykį,  tikras  himnas tautai ir tautinei valstybei: „Tenorime būti laisvi ir todėl kovojame už savo valstybę.  Be savos valstybės tauta negali būti laisva. Valstybė yra ta organizacija, kuri įgalina tautą laisvai  gyventi ir laisvai  kurti tautinę  kultūrą“.

Pasitraukusi  į Vakarus  tautos dalis  drauge su intelektualiniu bagažu išsivežė ir tarpukario Lietuvos  politinį susigrupavimą, nesuvestas tarpusavio sąskaitas, senas nuoskaudas, konfliktus ir kovas, kurių nestigo ir tremtyje. Tačiau  nesutarimus  aplygindavo ištikimybė tautiniam idealui,  įsipareigojimas tautos suverenitetui, sudariusiam politinės kultūros branduolį. Kaip teigė M.  Krupavičius, politinės išeivijos aukščiausias žemiškasis  tikslas ir gėris – laisva Lietuva.

Šis  aukščiausias žemiškasis  tikslas ir gėris suvienijo  Sąjūdžio Lietuvą, kuria be išlygų patikėjo ir išeivija. Tačiau  vienybė laisvę atgavusioje Lietuvoje  dėl daugelio priežasčių buvo  iliuzinė ir  trumpalaikė.

V.S. Vardžio nuomone, po Sąjūdžio pergalės politiniam procesui laisvoje Lietuvoje užvis labiausiai pakenkė „buvusių komunistų ir antikomunistų kovos sindromas. To konflikto esmė yra nenoras bei sunkumai tiesiai  ir atvirai pažvelgti į praeitį ir ją įvertinti. Lietuvoje sakoma, kad tai supriešina žmones“. Vien ko verta buvo apgailėtina ir veidmainiška liustracijos simuliacija. Bet be akistatos su savo tautos paskutiniųjų 50-ties metų istorija neįmanomas katarsis, kurio, anot profesoriaus, reikėjo Lietuvai.

Apie vengimo atsiskaityti su praeitimi kainą be diplomatinių vingrybių  prabilo išeivijos  ir Lietuvos iškili figūra,  šviesaus atminimo ambasadorius, Lietuvių Fronto bičiulis Vytautas Antanas Dambrava 2000 m. Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime Klaipėdoje savo didingoje paskaitoje  „Atverkime duris teisingumui“: „Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad lietuvių tauta turi kone pusę  šimto metų trukusį neteisingumą (…). Teisingumo principai mūsų tėvynėje dar nėra įgyvendinti. Lietuva dar nepasiekė teisinės valstybės lygio (…). Socialinio teisingumo  samprata ir sąžinė iškreiptos (…). Atminkite, kad atidedamas teisingumas yra neteisingumas“.

Durys  teisingumui nebuvo atvertos. Teisingumo sąskaita neva išsaugota santarvė yra netikra ir netvirta, ji nepajėgi laiduoti tvarios politinės kultūros.

 Tarp restitucijos ir imitacijos

Posovietinės Lietuvos transformaciją tyrinėję mokslininkai (profesoriai Zenonas Norkus, Marius Povilas Šaulauskas) sutaria, kad  jos perėjimui iš komunistinės  į  demokratinę  sistemą  būdingas ir laipsniškų reformų,  ir revoliucijos dermė, todėl vartotina sąvoka refoliucija (reforma+revoliucija), kuri revoliucingai pakeitė valstybės institucijas, sugriovė planinį ūkį, bet kur kas mažiau palietė pačią visuomenę, jos politinius ir ypač profesinius (teisėjų, jėgos struktūrų, medikų,  mokslo ir aukštųjų mokyklų, žiniasklaidos) elitus.

Lietuvos išėjimo iš komunistinės sistemos orientacija buvo restitucinė, besiremianti tarpukario  Lietuvos palikimu, jo atkūrimu, išeivijos patirtimi, lydima antikomunistinio įkarščio ir imitacinė, siekianti kopijuoti modernius Vakarus, idealu iškelianti Europos Sąjungą(ES).

Tik pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais šios orientacijos buvo lygiavertės.

Ilgainiui restitucinė ideologija prarado įtaką, su ja išblėso ir susižavėjimas Vasario 16-osios Lietuvos paveldu, ir susidomėjimas išeivija. Išsikvėpė ir antikomunizmas, nes buvę komunistai ir komjaunuoliai masiškai virto nugalėjusios europietiškos imitacinės ideologijos šalininkais, ypač – Lietuvai įstojus į ES ir atsivėrus europietiškiems fondams.

Simboliška, kad iš valstybės darbotvarkės nepastebimai dingo Sąjūdžio metų Meilės Lukšienės tautinės mokyklos koncepcija, buvusi  Atgimimo kelrodė žvaigždė ir žadėjusi būti Kovo 11- osios Lietuvos prioritetu. Vyriausybės programoje kultūrą baigia išstumti aukštosios technologijos, inovacijos  ir investicijos.

Devintajame metiniame pranešime net šimtmečio proga prezidentė Dalia Grybauskaitė apie kultūrą neištarė nė žodžio – ir niekas to nepastebėjo. Nebeaktualu ir nebeįdomu.

Susidarė ir naujos skiriamosios visuomenės konfliktų fronto  linijos: buvusių komunistų ir antikomunistų kovos sindromą keičia euroskeptikų ir euroentuziastų  kaktomuša. Persvara neabejotinai  ES  gerbėjų pusėje, o tautinės valstybės šalininkai  jau  virsta mažuma, radikalais, vertais pašaipų, pajuokos, o pastaruoju metu – ir neapykantos ar persekiojimo (profesoriaus Vytauto Radžvilo atvejis). Tautos suverenitetas dar užsilikęs Lietuvos Konstitucijoje, tačiau vis rečiau sutinkamas viešajame diskurse, tautinė  kultūra, tautinė valstybė „eurolietuvių“   laikoma atgyvena  ar net tamsybininkų vėliava.

 Antai  Sąjūdžio  30- mečio minėjime Seime  patriotinės  kalbos kai kurioms „Facebook’ą“ kontroliuojančioms damoms sukėlė  isteriją ir  rudų marškinių haliucinacijas. Sovietų laikais  rezistentai,  išeivijos vadovai,   o ir Sąjūdžio pirmeiviai buvo vadinami  buržuaziniais nacionalistais, separatistais,  reakcijos jėgomis, ekstremistais ir net fašistais.  Nesunku atpažinti: tai tas  pats V.S. Vardžio  „ridikas“, tik užkonservuotas.  Sovietinės propagandos klišės pergyveno pačią santvarką. 

Tos klišės neleidžia pamatyti, kad patriotizmas, tautinė valstybė ir anksčiau, ir nūnai anaiptol nereiškia uždarumo, izoliacijos, atsilikimo, tamsumo,  priešiškumo  kitoms tautoms. K.  Pakštas, suderinęs plačiausią akiratį ir karštą patriotizmą, pliekė tarpukario  lietuvius už provincialų šovinizmą ir , pasigesdamas jų būde vakarietiško dinamizmo, išvedė teoriją, kad žodis „lietuvis“ kilęs iš žodžio „lėtas“.

Ksenofobija,nedemokratinėmis pažiūromis niekaip nepavyktų  apkaltinti ir viso lietuvių intelektualinio žiedo – S. Šalkauskio, A. Maceinos, J. Girniaus, J. Brazaičio, V. S. Vardžio ir kitų vakarietiško sukirpimo asmenybių, kurių  vertybių hierarchijoje lietuviškumas derėjo su visuotinumu, nelygstamas prioritetas buvo asmens laisvė ir žmoniškumas (S. Šalkauskio „pilnutinis žmogus“). Ar jie buvo per mažai europietiški? Ar jie buvo radikalai? Jie visą gyvenimą liko ištikimi ir Vakarų demokratijai, ir tautai.  Arba Vydūnas.

Šit paskelbėme  2018- uosius Vydūno metais ir bemat  užmiršome. Šio nepalaužiamo tautos gaivintojo,  lietuviškos tapatybės puoselėtojo  1921 m. straipsnį „Europos tautų santykiai“  šiandien būtų galima platinti Europos parlamente: dar prieš Stalino ir Hitlerio įsigalėjimą ir jų sukeltą II Pasaulinį karą numatė  vieningą Europą ir – tartum nujausdamas būsimą  holokaustą – karštai gynė  žydų  teisę  saugiai gyventi  ir klestėti Europos tautų šeimoje.  Arba jo „Tautos gyvatą“: „Tautoms išaugant , aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi.  Bet gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta  tam ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas.  Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą“. Auganti tauta savo kūrybinėmis galiomis  tvirtina tautų solidarumą, kuris savo ruožtu  sergėja tautos gyvybę.

Teisus aistringiausias ir nuosekliausias „nomenklatūrinio oligarchinio krašto  valdymo“ kritikas V. Radžvilas, jog nūnai Lietuvos  orientacija  į Europą yra tik fasadinė, perimant  ir mėgdžiojant  jos institucijų ir gyvenimo formas, neperimant jų turinio arba jį iškraipant. Profesorius tęsia: „Krikščioniškumas ir tautiškumas – šie du atraminiai tautos egzistavimo stulpai- nepriklausomoje Lietuvoje kartais griaunami net  su didesniu įkarščiu negu sovietiniais okupacijos laikais“. Tokios politikos tikslas  ir pasekmė – masinė emigracija: „kryptingai  siekiama atsikratyti pačios Tautos – šviesiausios, pilietiškai ir politiškai sąmoningiausios ir patriotiškiausios bei veikliausios jos dalies“.   

Traukinio kasininkai ir vairuotojai

Žinomas  dabartinės Lietuvos filosofas Alvydas Jokubaitis grakščiai  ir karčiai ironizavo:  „pirma, lietuviai kuria kultūros praradimo kultūrą, antra, save vadina suverenia tauta, tačiau apsidžiaugia, bet kuria proga, kai šalį valdo Briuselio direktyvos  ir finansai, tačiau neturi aiškaus atsakymo į moralinę prasmę turintį klausimą – kodėl toliau prasminga likti lietuviais.“ Ir apibendrina situaciją: „Paskutiniame, gal trečiajame nuo galo vagone važiuojantys Lietuvos politikai įsivaizduoja esantys traukinio vairuotojai, tačiau iš tikrųjų jie yra tik geležinkelio kasininkai , pardavinėjantys  bilietus emigrantų  išvykoms“. Kas tie profesoriaus  kasininkai? Be abejo, Lietuvos politinis elitas.

Šiems „kasininkams“ ne mažiau svetima Vakarų kultūra, nei tautinė. Antraip jie suvoktų, kad visiškas nesusipratimas šių  kultūrų  supriešinimas. Ištikimybė tautinei kultūrai  toli  gražu nėra Lietuvos vakarietiškos krypties atsisakymas. Kaip tik priešingai – jos stiprinimas.

Talentingas poetas Kazys Bradūnas kitados išeivijos „Drauge“ Vasario 16-osios išvakarėse rašė: „Kovodami už savo tautos laisvę, mes vis kiekviena proga prisimename ir pasauliui primename, kad nuo amžių esame Vakarų kultūros tauta, kad rytietiškas despotizmas, šiais laikais labiausiai įsišaknijęs rusiškame bolševizme, lietuviškai dvasiai perdėm svetimas (…). Daugiau kaip prieš 700 metų mūsų tautos pasirinktąją kryptį  į Vakarus turėtume nebeatskiriamai ir oficialiai sujungti su Vasario 16-ąja“.

 Todėl toks prasmingas poeto  straipsnio pavadinimas, kuris  galėtų tapti šiandieninės  Lietuvos programa:  „Veidu į Vakarus, veidu į Mindaugą“. Veidu  į mūsų karalių Mindaugą, kuris prieš  700 metų Lietuvos valstybę visiems laikams atvedė į Vakarų Europos valstybių bendruomenę.

Kai prieš  30 metų A. Juozaitis  tiesiai šviesiai pareiškė, jog Lietuva (dar sovietinė!) priklauso Europos kultūros erdvei, daugelis šiandieninių Lietuvos vakarietiškos krypties sargų ir agitatorių buvo veidu į Maskvą.  Šių traukinio „kasininkų“ kilmė ta pati – kompartijos ir komjaunimo  nomenklatūra.

Lietuviškų elitų žinovė  Irmina Matonytė primena paradoksą (gal dėsningumą), kad  revoliuciją ir jos teikiamą naudą lengvai pasisavina tie, prieš kuriuos ta revoliucija buvo nukreipta, juolab Lietuvoje vyko „refoliucija“. Neprarado aktualumo profesorės cituojama vieno buvusio Lenkijos  užsienio reikalų ministro mintis: „Laisvė pasiekta, demokratija abejotina“. Tik iliuzija, kad dauguma valdo mažumą, kaip ir tai, kad visuomenės lyderiai atrenkami per demokratinius rinkimus. Gerai organizuotos elito grupės sugeba išlikti prie valdžios stalo, mases paversdamos savo grandiozinių projektų įkaitais( „Leo.lt“. „Independence“), sykiu atitrūkdamos nuo visuomenės ir jos interesų.

Visuomenė atsilygina  pasyvumu, nusišalinimu nuo viešųjų reikalų (kaskart  mažėjantis rinkėjų aktyvumas), nepasitikėjimu politika ir partijomis, Seimu, net pasibjaurėjimu, kurį  kelia vienas po kito besiritantys korupcijos skandalai. 

Visiškai pasitvirtino prieš  25 metus  išsakytas V.S. Vardžio nuogąstavimas: „Pagaliau reikia iškelti Lietuvos visuomenės susvetimėjimą politikai, valdžios autoritetui, apatiją, atsisakymą dalyvauti procese (…), ir šalia to ekonomijos persipynimą su politinės kultūros nuostatomis. Politinis elgesys yra sąlygotas asmeninio pasipelnymo“. Kai šie žodžiai buvo ištarti, Lietuvą drebinančių didžiųjų  korupcijos skandalų herojai dar vartėsi politikos vystykluose. Šie „herojai“ išaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Regint dabartinį lietuviškos politikos chaosą, rietynes, negebėjimą susikalbėti partijoms, buvusiems bendražygiams, valdžios šakoms, valstybės institucijoms, aižėjant ir trupant  politiniams monolitams, svyruojant ir griūnant pripažintiems autoritetams, kai didžiausiu deficitu  tampa pasitikėjimas ir nesutepta reputacija, kaip paskutinis įspėjimas  saiką praradusiems besikandžiojantiems politinės scenos aktoriams skamba profesoriaus ištara: „Tačiau vargas tai politinei sistemai, kurios nejungia pakankamai vieninga politinė kultūra. Tokia sistema tampa nepajėgia pilnai tarnauti žmogui ekonominiu ar kultūriniu progresu bei gerove“.

Tokia politinė kultūra negali atnaujinti, drūtinti  korupcijos skandalų išderintos, slaptosiomis pažymomis subombarduotos politinės sistemos, nes pati ištikta tikrų tikriausios krizės. Politinės kultūros pertrūkis, nelauktai  sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą, kelia grėsmę valstybės ir tautos ateičiai.

Vieninga tvari politinė kultūra nesukuriama dekretais ar deklaracijomis per dieną ar metus, išsižadant per kartų kartas ir amžius, taip  pat išeivijos kaupto ir išsaugoto palikimo ir tradicijų. Klausti, ar valstybė šiandien įsipareigojusi  išeivijai, lygu klausti, ar valstybė įsipareigojusi tautai?

Kaip į šį klausimą atsakytų senojo Vilniaus universiteto rektorius, kuriam  net lietuvių kalba jau trukdo tarptautiškumui.  Gerbiamam mano Alma Mater  rektoriui norėčiau priminti vieną didį lietuvį, kurio tarptautiškumui ir priklausomybei aukščiausiam pasaulio akademiniam ir mokslo elitui  nėmaž nepakenkė nei lietuvių kalba, nei ištikimybė ir įsipareigojimas tautai.

 Sorbonos universiteto profesorius Algirdas Julius Greimas, iš Paryžiaus  1966 m. laimindamas JAV lietuvių jaunimo „Santaros- Šviesos“ maištininkus ir laisvamanius, girdamas juos už mitų nuvainikavimą, išmintingai  patarė iš neigimo etapo pereiti į teigimo periodą: „Jeigu Rytų Europoje vyksta nihilizmo ir neigimo fazė ir visų vertybių beprasmiškumo išsakymas (kaip šiandien Lietuvoje, – V.V.), tai toje fazėje Rytų tautos nesimaudys visą laiką. Kaip egzistencializmas su beprasmiškumo išjautimu atgyveno per dešimtį metų, taip ir Rytų Europoje užeis teigimų ir pozityvių vertybių ieškojimo fazė. „Santara – Šviesa“ turėtų šiam darbui pasiruošti. Dėl to mano pasiūlymas būtų galvoti, kaip supolitinti „Santarą- Šviesą“, naudojant šią sąvoką švaria prasme.Ir aš norėčiau baigdamas pasiūlyti tokią politikos definiciją: politika yra ideologinės kovos modelių sudarymas tautinei kultūrai, kaip vertybių sistemai, realizuoti“. Koks nuostabus pasiūlymas nūdienei  nupolitintai,  pasimetusiai, moraliai nuginkluotai  Lietuvai!

Tačiau tokiai politikai, kuri realizuotų  tautinės kultūros vertybes ir jaustųsi įsipareigojusi  tautai, būtina traukinio kasininkus pakeisti tikrais vairuotojais. Tai padaryti gali tik suverenas – Tauta. Primenu, kad šis žodis  Konstitucijoje rašomas didžiąja raide. Kol kas.

LITERATŪROS ŠALTINIAI

1. Kazys Bradūnas. Kertinė paraštė. Kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė. Vilnius. 2017.
2. Juozas Brazaitis. Raštai. I – VI t. Į Laisvę fondas. 1980 – 1985.
3. Vytautas Antanas Dambrava. Atverkime duris teisingumui. Į Laisvę fondo Lietuvos filialas. Kaunas. 2000.
4. Juozas Girnius. Tauta ir tautinė ištikimybė. Į Laisvę fondas.Chicago. 1961.
5. Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. “Vaga”, Vilnius. 1991.
6. Alvydas Jokubaitis. Traukinio gale važiuojantys Lietuvos politikai įsivaizduoja esantys vairuotojai. LRT radijo paskaita. LRT.lt. www. lrt.lt. 2017.
7. Mykolas Krupavičius. Lietuviškoji išeivija. Italija. 1959.
8. Irmina Matonytė. Posovietinio elito labirintai. Vilnius. 2001.
9. Norkus. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2008.
10. Vygintas Bronius Pšibilskis. Kazys Pakštas tarp vizijų ir realybės. Vilniaus universiteto leidykla. 2003.
11. Vytautas Radžvilas. Kiek kartų gali atgimti tauta? Valstybingumo studijų centras. Vilnius. 2018.
12. Mykolas Romeris. Suverenitetas. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. I t. Vilnius. 1995.
13. Šalkauskis. Lietuvių tauta ir jos ugdymas. Kaunas. 1933.
14. Vytautas Vardys. Lietuvos politinė kultūra ir laiko reikalavimai. Į Laisvę fondo filialas. Kaunas. 1993.
15. Vydūnas . Raštai . I- III t. “Mintis”. Vilnius. 1990 – 1992.
16. Balandžio tezės, žadinusios Lietuvą( Arvydo Juozaičio paskaita Dailininkų sąjungoje). „Respublika“, 2018 m. balandžio 21 d.
17. Į pilnutinę demokratiją. Svarstymai apie valstybės pagrindus( antroji laida). Į Laisvę fondo Lietuvos filialas. 1992.
18. Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. Garnelis. Vilnius. 2000.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Laisvės byla ir išeivija: palikimas, dabarties lūkesčiai ir rūpesčiai.“  Adolfo Damušio politinių studijų dienos. 2018 m. birželio 15-16 d. Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo  biblioteka.

  „Kultūros barai“, 2018 m. Nr. 7/8