M. Puidokas. Lietuvos pasirinkimas: Faro konvencija ar betikslė kultūros paveldo apsaugos reforma?

Oficialioji Lietuvos paveldosauga – per šviesmečius nuo Europos ir paveldą mylinčių žmonių

Kultūros paveldo apsauga – ne tik kultūros, bet ir ekonomikos, o ypač socialinės srities reiškinys. Paveldo likimas priklauso nuo sąmoningo žmogaus, o, tiksliau, nuo visuomenės pasirinkimų. Tai puikiai iliustruoja skulptūrų nuo Žaliojo tilto nukėlimas: nors nebuvo užginčyta šių skulptūrų meninė vertė, bet visuomenė nenorėjo jų matyti.

Akivaizdu – bene svarbiausią vaidmenį paveldosaugoje vaidina žmogus. Senas daiktas ir liks tik daiktu, jeigu nebus poreikio jį išsaugoti. Tai seniai suprato pasaulio paveldosaugininkų bendruomenė, tai supranta ir dauguma Lietuvos paveldosaugininkų, tik ne paveldosaugos sistemos „vadukai“ ir ilgus metus paveldo naikinimą toleravę, o kartais jam ir vadovavę politikai. Pavyzdžiui, svarbūs klausimai dėl statybų Misionierių ansamblyje buvo nuspręsti slapta nuo visuomenės, kai premjeru buvo Andrius Kubilius, kuris ignoravo skandalingus sprendimus. Jei būtų norėta problemų realaus sprendimo – jau seniai būtų ratifikuota Europos Tarybos kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencija, pasirašyta 2005 m. spalio 27 d. Faro mieste, Portugalijoje, kurią toliau vadinsiu tiesiog Faro konvencija.

Su kultūros paveldu susijusias piliečių teises ši konvencija įtvirtina kaip neatskiriamas nuo Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apibrėžtos teisės dalyvauti kultūriniame gyvenime. Jau vien šis teiginys rodo, kad lietuviška paveldosaugos praktika yra nutolusi nuo Faro konvencijos šviesmečiais: Lietuvoje nėra tinkamai užtikrintas visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus, lemiančius net ir pačių iškiliausių kultūros paveldo vertybių likimą, o piliečiai ne tik neturi teisės ginti teisme viešąjį interesą išsaugoti kultūros paveldą, bet gali būti už tai ir persekiojami. Tai patvirtina „Lietuvos“ kino teatro gynėjams iškeltas milijoninis ieškinys už tai, kad „neturėdami teisės“ kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso.

Ši gūdžius sovietinės baudžiavos laikus primenanti lietuviškos paveldosaugos tikrovė tolina mus net nuo artimiausių kaimynų – Latvija Faro konvenciją ratifikavo 2006 metais, o Estija numato ratifikuoti šiemet. Tuo metu Lietuvos Respublikos kultūros ministerija tik 2019 m. numato atlikti nacionalinių teisės aktų atitikties šiai konvencijai tyrimą. Mūsų biurokratų kabinetuose Faro konvencija stabdoma nepaisant nei 2017 m. lapkričio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtos rezoliucijos, kuria Vyriausybė pakviesta užtikrinti kuo greitesnį jos pasirašymą ir pateikimą Seimui ratifikuoti, nei jau prieš dešimtmetį, 2007 m. spalio 11–12 d. d. priimtos Vilniaus deklaracijos, kurią Lietuvos sostinėje pasirašė daugiau nei 20-ies Europos šalių parlamentų ir vykdomosios valdžios institucijų, taip pat Europos Tarybos ir Parlamentinės Asamblėjos, UNESCO, įtakingiausios, milijonus narių iš daugiau nei 40 valstybių vienijančios kultūros paveldo išsaugojimu besirūpinančios Europos nevyriausybinės organizacijos Europa Nostra, Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos ICOMOS, Tarptautinio kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo studijų centro ICCROM bei Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto UNIDROIT vadovai ir kiti aukšto lygmens atstovai, mokslininkai – kviesdami valstybių vyriausybes kuo greičiau pasirašyti ir ratifikuoti Faro konvenciją, o to belaukiant pradėti taikyti jos principus, atitinkamai keičiant savo politiką ir praktiką kultūros paveldo atžvilgiu.

Bijoma Faro konvencijos ir pilietiškiems žmonėms suteikti teises ginti kultūros paveldą

Lietuvos paveldosaugos „vadukams“ šitas kvietimas buvo tuščias garsas. O gal tiksliau – pavojaus signalas. Manau, kad Faro konvencijai vietos oficialiojoje lietuviškoje paveldosaugoje neatsiranda ne atsitiktinai. Per ilgus metus išdresiruota aptarnauti interesus, ji bijo ne tik pažvelgti į platesnį pasaulį su modernia, globalių procesų iššūkius atitinkančia paveldosauga, bet ir pilietiškų žmonių, kurie myli paveldą, nori jį išsaugoti, o prireikus nebijo ginti.

 Juk Faro konvencija, kaip straipsnyje „Lietuviškos paveldosaugos aleksija“ įvardijo architektūrologė, kultūros paveldo tyrinėtoja, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto ir kitų organizacijų narė Jūratė Markevičienė, yra vienas iš saugiklių, užtikrinančių paveldo išsaugojimą globalizacijos procese.

Leisiu sau pacituoti 2009 metais „Kultūros baruose“ spausdintą Jūratės Markevičienės straipsnį, nes jis lieka svarbus ir šiandien: „(…) šiandieniniame pasaulyje vyksta pamatinis galių persiskirstymas, veikia kultūras unifikuojanti sparti globalizacija, įdiegiamos naujos technologijos, galinčios per labai trumpą laiką neatpažįstamai pakeisti didžiules teritorijas. Todėl tarptautinėje paveldo teisėkūroje stiprėja atoveiksmio (prevencijos) tendencijos – sistemingai didinama paveldo aprėptis, stengiamasi jį kuo labiau integruoti į sociumo gyvenimą, užtikrinti jo politinį prioritetą, taip pat individo ir visuomenės teises į paveldu pagrįstą kultūrinį tapatumą. Pastaraisiais dešimtmečiais priimta nemažai konvencijų, įtvirtinančių visuomenės teises į kultūrą ir paveldą, užtikrinančių materialiojo ir nematerialiojo paveldo išsaugojimą. Saugiklių ypač reikia tuomet, kai nebeveikia tradicijos. Vienas iš naujausių tokių saugiklių yra Europos Tarybos pagrindinė konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei (vadinamoji Faro konvencija, 2005), kuri apibrėžia kultūros paveldą kaip „iš praeities paveldėtų išteklių grupę, kurią, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, žmonės laiko nuolatos besiplėtojančių savo vertybių, tikėjimų, žinių ir tradicijų atspindžiu bei išraiška“.

Be to, Konvencija įteisina visiškai naują sąvoką – paveldo bendruomenes, kurias „sudaro žmonės, vertinantys konkrečius kultūros paveldo aspektus ir norintys, kad šis paveldas būtų palaikomas ir perduodamas ateities kartoms viešųjų veiksmų pagrindu“. Įteisinamas ir bendras Europos paveldas, apimantis „visas Europoje esančio kultūros paveldo atmainas, kurios drauge sudaro visiems bendrą atminties, supratimo, tapatumo, sanglaudos ir kūrybiškumo šaltinį“, taip pat „idealus, principus, vertes ir vertybes – visa tai, kas kyla iš patirties, įgytos žengiant pirmyn, mokantis iš praeities konfliktų, ir skatina kurti taikią, stabilią visuomenę, pagrįstą pagarba žmogaus teisėms, demokratija ir įstatymų valdžia“. (…) Paveldas turi didžiulę sociokultūrinę potenciją ir kuriamąją galią, jame glūdi daugybė galimybių – gyventi santarvėje, bendrauti, džiaugtis, žavėtis, atrasti ir išrasti… Tačiau jo apsauga neįmanoma be sisteminio mąstymo, gebančio išsaugoti, puoselėti ir tęsti kultūrines sistemas, be suvokimo, kad sutraukydami ryšius tarp dalių naikiname visumą. Taigi šalys laisvos rinktis ir dauguma renkasi tarptautinius standartus atitinkančią modernią apsaugą, nes suvokia, kad paveldas – tai riboti ir nebeatkuriami kultūros ištekliai. Tačiau mūsų oficialioji paveldosauga, regis, laikosi nuomonės, kad Lietuva yra anapus šių globalių procesų, kitame pasaulyje ir (arba) laike…“

Lietuviška paveldosauga, kaip prieš dešimtmetį pastebėjo J. Markevičienė, paveldą suvokia ne kaip sudėtingą ir daugiasluoksnę žmogaus aplinką, kurios tęstinumas yra visuomenės ir vietos bendruomenių kultūrinės tapatybės pagrindas, bet dalimis, kaip atskirus fragmentus, kai „saugoma ne visuma, ne sistemos, ne gyvenimo terpė, o atsitiktiniai „inkliuzai“, įkalinti tarp vienodų betono ir veidrodinio stiklo dėžių“.

Būtent toks suvokimas paneigia paveldą kaip gyvąją žmogaus tapatybę ir paverčia jį kliūtimi, kurią reikia panaikinti verslo ir vietos savivaldos kelyje. „Paveldas dažnai laikomas vien priemone įvaizdžiui formuoti arba vartojimui (pramogos, turizmas ir pan.) skatinti. Komodifikuotas (preke paverstas) paveldas darosi svetimas bendruomenėms, nustoja buvęs gyvuoju tapatumo pagrindu. Oficialioji paveldosauga „kukliai“ tyli, kai nekilnojamojo turto plėtros lobistai, palaikomi žiniasklaidos, diegia „pragmatišką“ požiūrį, neva kultūros paveldas yra pažangos stabdys, jo reikia tik nedidelei visuomenės daliai, „pamišusiai dėl senovės ir muziejų“, o ir tiems, kurie protestuoja, esą rūpi ne jį saugoti, bet tyčia trukdyti verslui“, – prieš dešimt metų rašė J. Markevičienė.

Nuostatos per tą dešimtmetį nepasikeitė – stiklinėse dėžėse įkalintų paveldo inkliuzų padaugėjo ir ketinama dar dauginti. Jau nežinia, ar pavyks išgelbėti net ir šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią Vilniuje…

Paveldosaugos pertvarka nepripažinus paveldo vertės visuomenei – kelias į niekur

O dabar grįšiu prie planuojamos paveldo apsaugos sistemos pertvarkos, kurios metmenis, pristatytus Kultūros ministerijos surengtuose konsultaciniuose susitikimuose ir sukėlusius tokią audringą Kultūros paveldo departamento reakciją, sukritikavo ir paveldo srityje dirbantys specialistai bei nevyriausybinių organizacijų atstovai – tik dėl visai kitų priežasčių, nei problemų nepripažįstanti, permainų nenorinti ir atsakomybės bijanti departamento vadovybė.

2018 m. gegužės 30 d. Seime surengto forumo „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ rezoliucijoje, kurią pasirašė nemažai nevyriausybinių organizacijų atstovų, pažymėta: „Kultūros ministerija parengė kultūros paveldo apsaugos sistemos pertvarkos gaires nepakankamai atsakingai, neatlikusi deramos analizės, nesikonsultuodama nei su paveldo srityje dirbančiomis profesionalų bendruomenėmis, nei su kitomis paveldo išsaugojimu suinteresuotomis nevyriausybinėmis organizacijomis, todėl ši pertvarka gali virsti dar viena skubotai atlikta reforma, kuri, užuot užtikrinusi kultūros paveldo išsaugojimą, dar paspartins jo naikinimą (taip gali atsitikti, pvz., jei, kaip planuojama, dar daugiau sprendimų priėmimo galių bus suteikta savivaldybėms, kurių prioritetas dažniau yra ne kultūros paveldo išsaugojimas, bet plėtra, perleidžiant joms ir atsakomybę už UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančius objektus, nors pagal Lietuvos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus už jų apsaugą yra atsakinga Vyriausybė).“

Puiku, kad Kultūros ministerija pripažino klaidas ir neketina laikytis įsikibusi šių visuotinai sukritikuotų metmenų – priešingai, deklaravo ketinimus kurti darbo grupę, kuri parengtų sąžininga ir kompetentinga analize pagrįstus paveldosaugos sistemos tobulinimo metmenis, sutelkdama šiam darbui platų socialinių partnerių ratą, plačiai įtraukdama specialistus ir visuomenę. Privalome pradėti nuo esminių klausimų: kokių tikslų siekiame tobulindami paveldo apsaugą ir kokiu būdu tai darome? Todėl pabaigai noriu paklausti: ar prasminga užsiiminėti paveldosaugos pertvarkomis, kol Lietuvoje nėra pripažinta paveldo vertė visuomenei, kaip ji suvokiama Faro konvencijoje? Gruzijos režisieriaus Tengizo Abuladzės filmo pabaigoje senutė klausė: kam kelias, jeigu jis neveda į šventyklą? Tą klausimą galima užduoti ir paveldosaugos reformatoriams: kam reformos, jei nesuprantame, ką ir kodėl jomis stengiamės apsaugoti?

Tad gal vis dėlto verta pradėti nuo Faro konvencijos ratifikavimo ir pertvarkoms skirtų įstatymų suderinimo su jos esminėmis nuostatomis? Tada darbas būtų nuoseklus ir jo nereikėtų daryti du kartus.

Kreipiausi į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonson dėl poreikio kuo greičiau ratifikuoti Faro konvenciją ir paprašiau imtis asmeninės lyderystės sprendžiant šį svarbų visuomenei klausimą, kuris padėtų išsaugoti mūsų kultūros paveldą. Tikiuosi, kad Kultūros ministerija atliks rimtą darbą per vasarą ir jau šio rudens Seimo sesijoje galėsime ratifikuoti šią konvenciją.