V. Daujotis. Vilniaus universiteto Taryba palaimino fiktyvaus konkurso organizatorius

Birželio 27 d. Vilniaus universiteto Tarybos posėdis svarstė dalies Senato narių kreipimąsi į Vilniaus universiteto tarybą. Kreipimesi Senato nariai VU Tarybai priminė, kad VU Senatas priėmė nutarimą, jog 2018 m., nepaskelbus konkurso esamoms prof. Vytauto Radžvilo pareigoms užimti, kiti paskelbti konkursai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų intitute profesoriaus pareigoms eiti buvo personalizuoti. Profesoriaus vieta, į kurią numanomai galėjo pretenduoti ir prof. V. Radžvilas, buvo apibūdinta taip, kad pretenduoti į šias profesoriaus pareigas bei tenkinti šio konkurso sąlygas prof. V. Radžvilas negalėtų. Patvirtinusiam V. Radžvilo einamų profesoriaus pareigų naikinimą ir diskriminacines konkurso sąlygas kitoms profesoriaus pareigoms eiti VU rektoriui A. Žukauskui tenka visa atsakomybė už susiklosčiusią padėtį.

A. Žukauskas turi visus įgaliojimus ištaisyti savo klaidą, bet jis pareiškė, kad Senato nutarimo nepaisys ir savo sprendimų nekeis. Tai reiškia, rektorius elgėsi sąmoningai ignoruodamas visus darbo santykius reglamentuojančių teisės aktus, kurie draudžia diskriminaciją. Dėl tokio rektoriaus elgesio Senato nariai, vykdydami savo paskirtį, nustatytą VU Statuto 32 straipsnio pirmoje dalyje („prižiūri, kad Tarybos ir rektoriaus veikla … atitiktų Universiteto misiją, veiklos tikslus, uždavinius ir principus, bendruosius akademinius interesus“) krepėsi į VU Tarybą, kad ji sustabdytų jau ilgai besitęsiantį bandymą pašalinti iš universiteto prof. V. Radžvilą dėl jo politinių pažiūrų ir įsitikinimų.

Prof V. Radžvilo atvejis rodo, kad Vilniaus universitete pradėta naikinti akademinę laisvę, kuri yra universiteto veiklos pamatas ir be kurios nėra universiteto. VU rektorius A. Žukauskas, tenkindamas savo asmenines ambicijas, universiteto autonomijos nuostatus naudoja universiteto narių akademinei laisvei mažinti ir savivaldžiavimui įtvirtinti.

Universiteto tarybos paskirtis

Lietuvos universitetų tarybos buvo įteisintos kopijuojant geriausių pasaulio universitetų valdymo patirtį. Toji patirtis sako, kad institucinė autonomija ir akademinė laisvė negali būti painiojamos: akademinė laisvė suprantama kaip aukštojo mokslo svarbiausias veiksnys nepriklausomai nuo to, ar institucija turi finnansinę ir institucinę autonomiją ar ne. Autonomija užtikrina geriausias sąlygas akademinei laisvei, bet ne automatiškai. Autonomijos nuostatai, priklausomai nuo to, kaip jie sukuriami ir įgyvendinami, gali būti panaudoti ir akademinei laisvei mažinti. Paminant akademinę laisvę universitetas tampa primityvių ambicijų siautėjimo, primityvaus lavinimo ir dogmatiškos propagandos vieta.

VU Statutas suteikia Tarybai įgaliojimus tinkamai universiteto priežiūrai: „kartu su Senatu ir rektoriumi rūpinasi Universiteto veiklos kokybe. Pagal Statute nustatytą kompetenciją Taryba prižiūri, ar Universiteto veikla ir valdymas atitinka Universiteto misiją, veiklos tikslus, uždavinius ir principus, bendruosius akademinius interesus, Statute nustatytus viešumo ir atskaitomybės visuomenei reikalavimus“ (Statuto 37 straipsnis). Birželio 27 d. VU Taryba šių įgaliojimų nepanaudojo ir pademonstravo, kad ji tėra tik neįgalus universiteto priedėlis, sukurtas pagal principą: norėjome kaip geriau, padarėme kaip visada.

Posėdis

Tarybos pirmininkas Rimantas Kraujalis, labai aptakiai ir nekonkrečiai pristatęs aukščiau minėtą dalies Senato narių kreipimąsi, iškart nustatė tolimesnio svarstymo kryptį –  kreipimesi keliami klausimai nėra tarybos kompetencijoje. Kitaip tariant, VU rektoriaus patvirtintos diskriminacinės, personalizuotos konkurso sąlygos „atitinka Universiteto misiją, veiklos tikslus, uždavinius ir principus, bendruosius akademinius interesus”. R. Kraujalio supratimu Universiteto misiją atitinka ir tai, kad rektorius, keršydamas prof. V. Radžvilui už jo skelbiamas pažiūras, naikina jo dabar einamas profesoriaus pareigas, o vietoj jų siūlo trumpalaikes docento pareigas, po kurių jis būtų automatiškai atleistas.

Klausantis kitų Tarybos narių pasisakymų darėsi vis labiau aišku, kad viskas suderinta ir nuspręsta iš anksto. Nė vienas Tarybos narys nė per nago juodymą nenukrypo nuo R. Kraujalio užduotos kalbėjimo krypties, tokiai krypčiai prieštaraujantys kreipimosi teiginiai ir argumentai visų kalbose buvo nutylėti arba apeiti. Pavyzdžiui, nė vienas Tarybos narys nekėlė klausimo, kodėl naikinamas V. Radžvilo dabar einamos profesoriaus pareigos, nors atsakymas būtų daug ką paaiškinęs. Visiškai absurdiška rektoriaus dažnai pateikiama atsakymo versija, jog universitete yra pristeigta per daug profesoriaus pareigybių ir jis palaiko TSPMI direktoriaus R. Vilpišausko siūlymą naikinti V. Radžvilo užmamą profesoriaus vietą. Galima sutikti, jog yra dėstytojų, kurie yra neverti jų einamų profesoriaus pareigų, bet pradedama nuo V. Radžvilo. V. Radžvilas blogiausias!? Neabejotini V. Radžvilo kvalifikacija ir profesionalumas, bet galima užduoti ir retorinį klausimą, ar daug Lietuvoje atsirastų profesorių, prieš kurių atleidimą savo parašais protestuotų 200 studentų.

Po pirmininko iškart pasisakė Tarybos narys Paulius Subačius. Kalbėjo ilgiausiai. Su darbotvarkės klausimu ji buvo susieta tik žodžiu konkursas. Kalbėjo, kad reikėtų tobulinti konkursų akademinėms pareigoms eiti nuostatus, kad tai tikriausiai yra numatyta, kad taisyklės turi būti tobulinamos, svarstomos, aptariamos ir t.t. Nusistebėjo, kad Taryba išvis šį klausimą svarsto.

Kiti Tarybos nariai, pakartoję atskirus P. Subačiaus kalbos fragmentus, savo pasisakymus baigė panašiai kaip P. Subačius: VU Statuto pažeidimo nebūta, o etikos ir darbo santykių klausimai esą ne jos kompetencijoje.

Taryba leido pasisakyti posėdyje dalyvavusiam vienam iš kreipimosi autorių, kuris pabandė atkreipti Tarybos dėmesį į kreipimosi teiginius bei argumentus. Bandymas nepavyko. Taryba toliau elgėsi taip lyg jis nebūtų kalbėjęs. Tik pasibaigus visoms kalboms, vėl išstojo P. Subačius – pareiškė, kad tas kreipimosi autorius įžeidė visą Tarybą ir pareikalavo atsiprašymo.

Ignoruodama VU Statutą, Taryba buvo nuosekli. VU Statuto 40 straipsnio 8 dalis nustato: „kai svarstomu klausimu yra gauta Senato … nuomonė …, Taryba svarsto kiekvieną nuomonės argumentą ir balsuodama jį priima arba atmeta.” Jokie konkretūs argumentai iš Senato narių kreipimosi ar Senato nutarimo nebuvo nei svarstyti, nei balsuota dėl jų.

Posėdį vainikavo rektoriaus A. Žukausko pareiškimas, kad VU Statuto 32 straipsnio 1 dalis reglamentuoja Senato, ne rektoriaus veiklą. Todėl vykdydamas savo, Statute nustatytą paskirtį Senatas gali „prižiūrėti“ Tarybos ir rektoriaus veiklą, priiminėti nutarimus, bet jie niekuo neįpareigoja nei Tarybos, nei rektoriaus. Nė vienas Tarybos narys neprieštaravo. Kitaip tariant, teisiniu požiūriu Senato nutarimai, priimami laikantis Statuto 32 straipsnio nuostatų, rektoriui A. Žukauskui ir R. Kraujalio pirmininkaujamai Tarybai yra niekiniai ir gali būti traktuojami tik kaip informaciniai pranešimai universiteto visuomenei apie bruzdesius Senate. Tačiau universiteto vadovybė viešai neskelbia jai nepatogios informacijos. Universiteto internetinėje svetainėje nėra nei Senato nutarimo dėl neskaidraus konkurso TSPMI, nei Tarybos sprendimo dėl dalies Senato narių kreipimosi, nors:

„Universiteto bendruomenė informuojama apie Senato veiklą Statute ir Informacijos apie Universiteto veiklą teikimo nuostatuose nustatyta tvarka“ (Statuto 32 straipsnio 3 dalis);

„Universiteto bendruomenė informuojama apie Tarybos veiklą Statute ir Informacijos apie Universiteto veiklą teikimo nuostatuose nustatyta tvarka. (Statuto 37 straipsnio 3 dalis).

Baigiant reikia pasakyti, kad VU Taryba turi teisę nutraukti rektoriaus įgaliojimus „dėl rektoriaus padaryto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo” (Statuto 44 straipsnio 21 dalies 1 punktas). Nutraukus A. Žukausko kaip rektoriaus įgaliojimus, būtų laimėjęs tiek A. Žukauskas, tiek universitetas. A. Žukauskas galėtų grįžti prie šviestukų tematikos, kurioje jis yra puikus profesionalas, o universitetas turėtų galimybę susirasti rektorių, suvokiantį, kas yra universitetas, ir sugebantį ne tik vadybiškai, bet ir išmintingai jam tarnauti. Nepavyko.

Prieš daug metų vienoje televizijos laidoje tas pats R. Kraujalis pasakė, jog Lietuvos valdžion patenka vien tik trejetukininkai (penkiabalėje vertinimo sistemoje) ir tai yra jos neįgalumo priežastis. Nereikėtų manyti, kad VU Taryboje vien trejetukininkai. Posėdžio trejetukininkų elgesiui ir sprendimui galimai didžiausią poveikį turėjo Tarybos nario P. Subačius demagogija, maskavusi jo chronišką neapykantą V. Radžvilui. Mamonos tarnui (MG Baltic savininko D. Mockaus įkurto ir išlaikomo Lietuvos laisvosios rinkos instituto tarybos nariui), besimaskuojančiam tarnyste Dievui (P. Subačius yra Lietuvos katalikų mokslo akademijos vicepirmininkas), privalu nekęsti V Radžvilo dėl jo pilietinės pozicijos.