Gegužės 15-ąją, Musninkuose (Širvintų r.), sodybą turintys Zofija ir Algirdas Vaškevičiai šventė deimantines vestuves. Tai 60 metų santuokinio gyvenimo sukaktis. Retai sutinkamos laimingos poros, kurios sulaukia tokių metų vienoje šeimoje. Dažniausiai tai nuoširdžiai vienas kitą mylintys ir išmintingi žmonės, kurių jausmai suteikia jėgų, drąsos ir energijos išgyventi kartu. Ne veltui deimantas yra tvirtumo ir laimės simbolis, todėl ir deimantinės vestuvės liudija tvirtą šeimyninę laimę. 60 metų vedybinio gyvenimo sukaktis – tai vienos iš pačių garbingiausių metinių.
Zofijos ir Algirdo Vaškevičių bendro gyvenimo kelyje per 60 metų būtą visko, bet, kaip sako patys sutuoktiniai, džiaugsmo ir gražių akimirkų jie patyrė gerokai daugiau: išauginta ir išmokslinta dukra Rasa, dirbanti gydytoja echoskopuotoja Vilniaus Šeškinės poliklinikoje, vadovaujanti Radiologijos ir diagnostikos skyriui, sulaukta anūkų Vinco ir Vlado, daug dirbta, daug siekta ir pasiekta. Gyvenimo planas įvykdytas su kaupu, o apie ateitį sutuoktiniai kalba labai optimistiškai, tikisi greitai sulaukti proanūkių.
Susipažino šokiuose
1938 metais Lelikonių kaime (Ukmergės rajonas) gimusi Zofija Vasiliauskaitė-Vaškevičienė anksti tapo našlaite, neteko tėčio. Ją, šešerių metų mergytę, bei dvi seseris ir brolį mama tuoj pat po karo susigriebė į glėbį ir išsivežė į Vilnių. Ten mama, negailėdama jėgų ir sveikatos, daug dirbo, gyvendama labai sunkiai, rūpinosi vaikais ir vis ragino mokytis, nes tikėjosi, kad išmokslinti vaikai taip sunkiai nevargs.
Vasaras Zofija, aplinkinių švelniai vadinama Zolyte, leido Limonyse pas gimines Čepus, todėl iš Širvintų krašto kilusių žmonių nemažai pažįstanti. Pasak pašnekovės, jos vaikystė prabėgo prie Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, kur Olandų gatvės pradžioje mama turėjusi mažą kambarėlį.
Zofijos bendraamžis Algirdas Vaškevičius gimė ir užaugo Pigašių kaime. Pašnekovo teigimu, labai gražiame Širvintų rajono kampelyje, kuriame turėjęs daug gerų draugų. Baigęs Vileikiškių septynmetę mokyklą, Algirdas nusprendė, kad eiti į Musninkų mokyklą jam būsią toloka, todėl su draugu Leonardu Grigu nutarė stoti į Geležinkelininkų mokyklą Vilniuje. Pasak Algirdo, kaime jau buvo vienas studentas geležinkelininkas, kuris į namus parvažiuodavo su uniforma, o jiems, kaimo vaikams, įspūdį darė uniformos „guzikai“ – labai puošnūs ir blizgantys. Deja, įstoti į Geležinkelininkų mokyklą nepavyko. Abu vaikystės draugai įstojo į technikumą Olandų gatvėje.
Būtent Vilniuje Zofiją ir Algirdą – du jaunus studentus – ir suvedė likimas. Abu sutuoktiniai Vaškevičiai pasakoja, jog jų meilė įsiplieskė iškart, kai tik jie, septyniolikmečiai, 1955 metų spalį susitiko ir susipažino šokiuose.
– Nuo tų šokių ir prasidėjo mūsų draugystė, – juokėsi Algirdas. – Sužinojau, kad ji mokosi Prekybos technikume ir gyvena visai netoli mūsų technikumo. Kai pamačiau jos kambarėlio langą, nešdavau ten laiškelius, kad tik niekas iš pašalinių nepamatytų. Mergina pasirodė labai graži, nuoširdi ir puiki šokėja. O man taip patiko šokti.
Kaip ir daugelis pokarinės kartos jaunuolių, Vaškevičiai civilinę santuoką įregistravo 1957 metų lapkričio 3 dieną, o bendrą gyvenimą pradėjo tik po „šliūbo“. Tai įvyko 1958 metų gegužės 15-ąją. Vaškevičių santuoka buvo palaiminta Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ir jaunai šeimai viską teko kurti nuo nulio.
– Vestuvės buvo labai kuklios, nuotaka tuoktis ėjo su skolinta suknele, – prisiminimais dalijosi Zofija Vaškevičienė. – Bet aš tikėjau šiuo žmogumi. Ji buvo aukštas, gražus, labai patiko, buvo geras šokėjas. Mes net prizus už šokius gaudavome. Dėkoju Dievui, kad man paskyrė tokį gerą vyrą ir kad tiek daug metų išgyvenome kartu. Mūsų draugystė užtruko vos dvejus metus, bet ilgas ir gražus gyvenimas tęsiasi jau 60 metų. Pradžia nebuvo lengva, po karo visko trūko, o aš stengiausi tesėti mamos norą – mokiausi.
– Paskui vis gyvenimas gerėjo, daug dirbome. Visą laiką abu buvome labai užsiėmę darbais, bet ir pramogavome, penkis kartus piršliais ėjome, turime penkis krikštavaikius, – džiaugėsi Algirdas.
Ir pati daug mokėsi, ir vyrą skatino mokytis
1956 metais Zofija baigė technikumą, o Algirdas – 1957-aisiais. Po baigimo Algirdas gavo paskyrimą į Deltuvą, o Zofija liko Vilniuje.
– Šešis prašymus rašiau, kad direktorius mane iš darbo atleistų, – guodėsi Algirdas. – O jis vis ne ir ne, sako, kad surasčiau pamainą, nes neturėjo kuo manęs, jauno specialisto, pakeisti. Liūdna buvo Deltuvoje, kai jauna žmona likusi Vilniuje. Dažnai ją lankydavau, kol netikėtai Ukmergėje sutikau vieną pažįstamą, kuris panoro užimti mano vietą Deltuvoje.
Pavyko Algirdui Vaškevičiui sugrįžti į Vilnių, įsidarbino Bukiškių mokykloje gamybinio mokymo meistru. Dirbo čia tiek, kol jį, 21 metų meistrą, gerokai jaunesnį už mokinius, užtiko karininkas iš karinio komisariato. Sužinojęs, kad Algirdas dar be kariuomenės, tuoj pat išsiuntė į Kaliningrado srityje esančią aviacijos mokyklą.
– Trejus metus ir keturis mėnesius kariuomenėje atpyliau, – sakėsi Algirdas. – Gal ir anksčiau būčiau grįžęs, bet 1962 metų įvykiai Kuboje sutrukdė. Vis laikė mus kovinėje parengtyje.
Kol vyras kariuomenėje tarnavo, Zofija daug dirbo ir mokėsi. Dirbo parduotuvėje pardavėja, prekių žinove, mokėsi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Likimas taip susiklostė, kad net teko dirbti Prekybos ministerijoje ministro padėjėja.
– Gyvenimas Vilniuje man padėjo, – sakė Zofija. – Dar besimokydama Vilniaus 16-oje mokykloje supratau, kad reikalingos užsienio kalbos. Mokėjau jas kelias, todėl buvau pastebėta ir pakviesta į ministeriją, teko versti įvairius dokumentus.
Po darbo ministerijoje Zofija perėjo į Prekybinių organizacijų valdybą dirbti vyr. prekių žinove.
– Nesureikšminu darbo prekyboje. Mano gyvenimo pagrindinis arkliukas buvo pedagoginis darbas Kulinarijos mokyklos Prekybos skyriuje. 33 metus dirbau pedagoginį darbą, dėsčiau maisto prekių mokslą, psichologiją prekyboje, prekybos įmonių organizavimą, turėjau daug studentų, labai patiko darbas, kolektyve buvo apie 150 darbuotojų.
– Žmona ir mane skatino mokytis, – džiaugėsi Algirdas. – Iš karto po armijos įstojau į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą. Studijavau neakivaizdiniu būdu, nes reikėjo dirbti ir pinigus uždirbti, sėkmingai baigiau ir įgijau inžinieriaus mechaniko specialybę. Iš karto po baigimo buvo atidarytas institutas Vilniuje, VISI vadinamas.
Po metų, praleistų Vilniuje, sugrįžo į Musninkus
Sutuoktiniams teko darbuotis įvairiose srityse, labai apsidžiaugė, kai, sulaukę pensijos, sugrįžo į savo kraštą ir apsigyveno Musninkuose. Pašnekovų teigimu, tuo metu prisidėję prie bendruomenės „Spindulys“ kūrimo, aktyviai dalyvavo saviveikloje. Ir dabar Vaškevičiai, sulaukę garbaus amžiaus, „migruoja“ tarp Musninkų ir Širvintų. Vasaras leidžia Musninkuose, o žiemą sugrįžta į butuką Širvintose.
– Aš ir dabar dainuoju ansamblyje „Viltis“, – džiaugėsi Algirdas. – Labai patinka važinėti po Lietuvą su dainomis. Sveikata skųstis negaliu, tik nuo 50 metų pas daktarus pradėjau vaikščioti, nes nuo vaikystės daug judu, mokykloje žiemą visur tik su slidėmis keliaudavau. Kai turi veiklos, tai atsiranda pakankamai sveikatos, jėgų, jautiesi reikalingas aplinkiniams. Labai džiaugiamės, kad Širvintos gražėja, smagu pralėkti Kalnalaukio „prospektu“.
Abu sutuoktiniai labai mėgo keliones. Drauge yra buvę Vengrijoje, Armėnijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Zofija yra aplankiusi Bulgariją, Rumuniją, Graikiją, Turkiją, Turkmėniją, Prancūziją, o Algirdas yra viešėjęs Kuboje, Uzbekijoje, Kazachijoje, Kinijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje ir Olandijoje. Pasidomėjus, kaip pavyko aplankyti Kubą, Algirdas paaiškino:
– Tai buvo dar tarybiniais laikais, 1978 metais, kai dirbau Statybos treste. Mūsų trestas laimėjo visos sąjungos Statybos ministerijos skirtą prizinę vietą ir piniginę premiją. Pinigų niekas tada nedalijo, buvo suorganizuota kelionė į Kubą. Įspūdžiai gyvi iki šiol.
Tik savitarpio supratimas garantuoja darną šeimoje
Abu sutuoktiniai išsaugojo jaunatvišką dvasią, gyvybingumą ir optimizmą. Abu spinduliuoja ypatinga šviesa, kuri kaip magnetas traukia žmones, todėl poros namai visada pilni bičiulių, giminaičių ir draugų. Deimantinių vestuvių proga juos sveikino būrys draugų ir artimųjų. Šventė dviguba ar net triguba: ne tik santuokos 60-metis, bet ir abu šventė savo 80-mečius.
Zofija ir Algirdas pasakojo, kad dabar didžiausias džiaugsmas jiems yra matyti laimingą dukros Rasos šeimą. Džiugu ir tai, kad artimiausi žmonės neišsibarstė po pasaulį, o gyvena Lietuvoje. Pasidomėjus, kuris bendro gyvenimo dešimtmetis buvo pats gražiausias, abu sutuoktiniai patvirtino, kad antrasis, nes tuomet buvę jauni, turėję daug energijos ir noro dirbti.
– Labai patinka žmonos patarimai, – ilgo ir darnaus gyvenimo drauge „receptu“ dalijosi Algirdas. – Visuomet į juos įsiklausau, nes žmona labai išsilavinusi, apsiskaičiusi, labai geranoriška ir rūpestinga. Tik savitarpio supratimas garantuoja darną šeimoje.
Vyrui pritaria ir Zofija:
– Santuokoje reikalinga kantrybė ir pasitikėjimas. Jeigu ištekėjai, turi gyventi taip, kaip priklauso. Gyvenimo išminties mokiausi iš sesers Janinos Zajančauskienės. Ji yra baigusi pedagogikos mokslus. Gyvenant reikia mažiau šnekėti, o daugiau rodyti teigiamų pavyzdžių. Tuomet viskas būna gerai.
„Meilė – nepažįstama šalis, į kurią visi mes plaukiame kiekvienas savo laivu, ir kiekvienas esame savo laivo kapitonas, vairuojąs laivą savuoju keliu. Meilės pagrindas – baimės nepažįstantis pasitikėjimas“, – rašė rusų rašytojas Michailas Prišvinas. Zofija ir Algirdas Vaškevičiai drąsiai ir garbingai per gyvenimą plaukia savo meilės laivu. Atsisveikindami pašnekovai stebėjosi, kad taip greitai prabėgo gyvenimas, atrodo, viskas buvo tik vakar.
