Komercinio lošimo įstaigose kabo rūstūs skelbimai:
„Draudžiama lošti asmenims, kuriems nėra sukakę 18 metų“,
„Asmenims, įtrauktiems į apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, įėjimas į lažybų punktą draudžiamas“,
„Jei jums pasisekė atrodyti jaunesniu nei 18 metų, neįsižeiskite, mums paprašius parodyti savo asmens dokumentą“.
„Įspėjame: neatsakingas lošimas gali tapti priklausomybės nuo azartinių lošimų priežastimi“.
Atsakingo lošimo idėja propaguojama visame pasaulyje. Ją uoliai remia azarto pramonė: finansuoja tyrimus, kurių tikslas – įrodyti, koks ekonomiškai vertingas ir socialiai atsakingas užsiėmimas yra lošimas. Azarto pramonė rūpinasi ir prasilošėliais: imasi papildomų priemonių savižudybės, reabilitacijos ir edukacijos problemai spręsti. Panašiai kaip tas susirūpinęs tėvas iš liaudies posakio, mušęs sūnų ne už tai, kad tas lošė, o už tai, kad atsilošti norėjo. Tėvo rūpestis bent jau nuoširdus. Jis nori, kad sūnus neloštų, nors mato, kad diržas atsakomybės turbūt neįkrės.
Mykolo Romerio universiteto psichologai kartu su bendrovėmis „Vilmorus“ ir „Dialogas“ tyrė azartinių lošimų paplitimą Lietuvoje. Jie nustatė, kad lažybos, loterijos ir lošimai Lietuvoje yra masinis reiškinys. Azartui atsparūs tik 31,4 proc. Lietuvos gyventojų. 2016 m. rugsėjį bendrovė BALTMI nagrinėjo Lietuvos namų ūkio pirkinių krepšelio turinį. Rezultatas nustebino: perkamiausių prekių sąrašo viršūnėje – loterijos bilietas. Jį lenkia tik pirmosios vietos laimėtojas plastikinis pirkinių maišelis.
Lošimus įprasta peikti už tai, kad skatina neprotingai eikvoti pinigus, laiką ir energiją. Taip pat įprasta neprotingus lošėjų veiksmus ir įsitikinimus laikyti svarbiais probleminio lošimo veiksniais. Valios ir sąžinės stokojančius lošėjus jau net mėginama apskelbti ligoniais. Bet tai tik dalis tiesos.
Lošėjas (jeigu tik jis ne lošimo mašina, o žmogus) linkęs elgtis neprotingai. Apakintas troškimo staiga pralobti jis nemato, kad šansai pagauti laimės paukštę menki. Keturis kartus labiau tikėtina, kad šiemet į Žemę pataikys asteroidas, nei susižerti į kišenę garsiausios JAV loterijos „Powerball“ didįjį prizą, kuris 2015 m. sausį siekė 1,5 milijardo dolerių. Deja, to nepastebim. Įsidėmim vien tai, kad tas prizas atiteko 3 laimės kūdikiams. Pralošėliais nesidomim. Tai neįdomu, be to, neįmanoma – jų tiek daug… Ką gi, esam silpni, riboti lengvabūdžiai. Pasiduodam iliuzijoms, neanalizuojam savo veiksmų, nesumuojam išlaidų loterijos bilietams, kitoms azarto pramogoms. Be to, mąstom supaprastintai, dėl to lengvai pateisinam nepaliaujamus mėginimus atsilošti.
Lošimo motyvai daugiausia neprotingi. Lošti, pvz., skatina siekis smagiai praleisti laiką, atsikratyti nuobodulio ir įtampos. Vilioja perspektyva užmegzti pažintis, pasipuikuoti gabumais, sužavėti žiūrovus, pasivaržyti su mokovais. Šios paikystės kartais pasaldina net pralošimo kartėlį.
Lošimo komercinis tarpininkas, azarto įmonė, neprotingai pasielgia iš godulio. Štai 2015 m. spalį Jungtinės Karalystės Nacionalinės loterijos „Camelot Group“ operatoriai, kad būtų sunkiau laimėti didįjį prizą, į lošimą papildomai įvedė 10 naujų kamuoliukų. Tai sumažino laimėjimo šansą nuo 1 iš 14 milijonų iki 1 iš 45 milijonų. Netrukus loterijos vadai puolė į neviltį – ėmė tirpti lošėjų gretos. Siekdami išvengti kracho loterijos verslo bosai suskato vilioti įtūžusius lošėjus net gėlių puokštėmis ir kvietimais nebrangiai papietauti. Firma suveikė neatsakingai, nors turbūt dėjosi išmananti lošėjų viliojimo paslaptis. Vieną tai jau tikrai: kuo mažesnis galimumas laimėti, tuo pilnesnis aukso puodas, tuo pastebimesnis lošimas, tuo stipresnė trauka įsigyti loterijos bilietą. Loterininkams pritaria visi komercinio lošimo verslo (loterija, lošimo automatai, kazino, sportinės lažybos, internetinis pokeris ir t.t.) žinovai: galimo laimikio didžiulė suma veikia stipriau nei matematiniai laimėjimo tikimybės apskaičiavimai.
Lošime žavi tai, kas neprotinga (iracionalu): nežinomybė, paslaptis, lemtis, laimė, sėkmė, likimas. Ypač keri optimistinė idėja, kad yra teisybė žemėje, kad pasaulyje turi būti pusiausvyra, kad visatą valdo už žmogų aukštesnės galybės, kad verta šauktis jų pagalbos, kad kiekvienam iš mūsų likimas skyrė gerą dalią. Reikia tik ją rasti. Arba prisivilioti.
Šių dienų lošėjai nevengia imtis maginių priemonių ir veiksmų. Vieni nesiskiria su laimingu pinigu, kiti su plunksna, treti su keturlapiu dobilu. Kai kurie loterijos bilietus perka, „suuodę“ artėjančią laimę. Išlošę galvoja, kad stojo ypatinga laimės akimirka, skuba ją išnaudoti: imasi svarbių ir lemtingų darbų, nes gera pradžia – pusė darbo. Mintis, kad atsitiktinius įvykius sukelia okultinės antgamtinės jėgos, gyvuoja kaip gyvavusi nūdienos lošėjų įsitikinimuose.
Žiniasklaida mitologizuoja didžiuosius loterijos laimikius, nepraleidžia progos užsiminti, kad jie susiję su mistika, slaptų jėgų poveikiu. Jeigu senovėje Fortūnos numylėtinius apdainuodavo dainiai, tai dabar juos šlovina dienraščiai. Amžiai bėga, o publika sužavėta stebi, kaip lemtis ir laimė keičia žmogaus būtį. Tai įkvepia viltį, kad visame kame slypi gili prasmė ar net dieviškoji intencija.
Lošimotyros specialistai teigia, kad prie kortų stalo, monitoriaus ekrano, lošimo automato veržiamės dėl to, kad azartinis lošimas duoda progą pasielgti impulsyviai, nuslopinus protą. Kitaip sakant, įgalina siekti tikslo neprotingai, t.y. apeinant protą, atsiduodant aukštesnei atsitiktinumo ar likimo valiai.
Pažvelgus į lošimą kaip į azartinę žmogaus veiklą apskritai, matyti, kad lošimas – sudėtingas visuomeninis ir kultūrinis reiškinys. Jis atlieka daug funkcijų ir gali naudingai dalyvauti kultūriniame, politiniame ir ūkiniame valstybės gyvenime. Politologai jau siūlo naudotis loterija, priimant kai kuriuos politinius / administracinius sprendimus, kadangi atsitiktinai iškritęs burtas atsveria socialinę neteisybę ir nelanksčias galios struktūras. Tai puiki kovos prieš korupciją ir protekciją priemonė. Komerciniai lošimai iš esmės demokratiški. Lošėjas tikras, kad nesėkmės atveju jis praloš nebūtinai elito atstovui. Kita vertus, lošėjas neabejoja, kad visas loterijas, internetinius pokerius, sportines lažybas laimės komercinio lošimo verslas. Nepaisant to, azartiniai lošimai populiarūs. Gal todėl, kad juose tebežėri demokratijos, nepaperkamumo ir teisingumo dėmuo?
O buvo laikas, kai žėrėjo jis žymiai skaisčiau. Didžiojo druskos ežero pakrantės urve rastas archeologinis lobis – tūkstančiai lošimo kauliukų, raižytų skeltos nendrės lazdelių, lankelių ir kitų priešistorinio azarto įrankių. Apie jį 2015 m. išsamiai rašė žiniasklaida. Radinys rodo, kad XIII a. Šiaurės Amerikoje lošta visuotinai, be pertrūkio, negailint nei išteklių, nei laiko. Sprendžiant iš radinių gausos ir įvairovės, urve nuolat vyko lošimo pramogos – laužui degant, dūmams rūkstant, tankiai ratu apstojusiems žiūrovams atidžiai stebint…
Uolių azarto išpažintojų būta ne tik Amerikoje. Azartas karaliavo plačioje geografinėje, socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, kurią tiktų vadinti Azartija. Apėmusi visą šiaurės pusrutulį, Europą ir Aziją, anuomet ji driekėsi tolokai į pietus. Antropologai ir archeologai tvirtina, kad senovėje ne tik lošimo mastas buvo didesnis, bet ir funkcijos įvairesnės, o vaidmuo svarbesnis. Lošimai labiau žmones telkė ir artino, nes juos būtinai lydėjo puotos. Puotaujant mezgėsi draugystės, giminystės, partnerystės brangūs tinklai. Tai su kaupu atsvėrė azarto riziką. Be to, iki lošimo įmonių atsiradimo niekas iš lošimo nesitikėjo didelės asmeninės naudos, nes paprotys vertė dalytis su pralošusiais laimikiu. Anuomet lošimas buvo naudinga strategija, bendraujant su svetimaisiais, o kartais net priemonė ginkluotam susidūrimui išvengti.
Šių laikų lošimo namai – nors ir labai įvairūs – turbūt nesąmoningai siekia imituoti senovinę jaukaus urvo su liepsnojančiu židiniu atmosferą: geras kazino veikia jei ne visą parą, tai būtinai per naktį, siūlo pramogų visokio amžiaus svečiams (net vaikams), dažnai įsirengia čiuožyklą, šokių kambarį, kėglių takus, siūlo pasižiūrėti kino filmą, žinoma, išgerti, užkąsti, gal net nusnūsti… visai kaip namie.
Yra už ką azartinius lošimus peikti, yra už ką girti. Tik vargu ar reikia juose ieškoti didelio racionalumo ir atsakomybės. Azartinis lošimas – savaime neprotingas užsiėmimas. Neprotingi, tik skirtingai, ir jo pagrindiniai elementai: lošėjas neprotingas iš principo; lošimo komercinis tarpininkas iš godumo; lošimo įrankis (kauliukas, kamuoliukas, rutuliukas ir t.t.) neprotingas absoliučiai, nes visai neturi proto. Tai puiku, kadangi absoliutaus bepročio neįmanoma nei papirkti, nei kitaip suvilioti.
