G. Navaitis. Nacionalizmas – ES gelbėjimosi ratas

Ateinantys 2019 metai – turėtų tapti demokratijos šventė. Numatomi net treji rinkimai – savivaldybių merų ir tarybų, Respublikos Prezidento bei Europos parlamento rinkimai. Visi svarbūs ir įdomūs. Visi skatina diskusijas apie savivaldą, apie Prezidento asmenybę ir politines galias. Proga ir diskusijai, kurios Lietuvos politikai sumaniai vengia, – apie sąjungas, federacijas, imperijas, apie ES ateitį ir Lietuvos valstybės vietą joje.

Šiandieną matome dvi laibai aiškias tendencijas. ES bandoma kurti kaip federacinę ar net unitarinę valstybę, o visi kurie nepritaria tokiai krypčiai apšaukiami euroskeptikais bei Lietuvos priešais. Matome ir kitą kryptį – nacionalinių valstybių suverenumo gynimą, stiprėjančias „Alternatyvą Vokietijai“ , „Fidesz“ partiją Vengrijoje. Galiausiai matome ir trečią kryptį, kurią dosniai finansuoja Rusija, girdime siūlymus demontuoti ES bei pranašystes apie jos žlugimą

Ką sako istorinė patirtis apie sąjungas, imperijas ir jas norinčius užvaldyti barbarus, kaip ją remdamiesi galime pažvelgti į dabartį ir planuoti ateitį?

Žinome kelis žmonijos dvasios pakilimo laikotarpius. Antikinė Graikija sukūrė mokslo ir meno postūmį, kuris dar ir šiandieną daro įtaką moderniai visuomenei. Jos miestų sąjunga nugalėjo didžiausią to meto persų imperiją. Renesanso Italija, konkuruojančių miestų Italija padarė didžiulę įtaką Europos dvasiai ir kultūrai. Stipriausia vakarietiška valstybė JAV, buvo kuriama ne pagal monarchijos nuo kurios ji vadavosi, o pagal valstijų sąjungos modelį. Kai besiriejantys miestai, konkuruojančios valstijos sugebėdavo susivienyti, jų sąjunga pasiekdavo išskirtines pergales ir sukurdavo gerovę.

O kas ištinka imperijas, koks jų kelias? Nuolat vis tas pat. Jas kuria griežtos moralės žmonės, kurie sunkiai dirbdami ir kovodami sukuria stiprią valstybę, sukuria gerovę. Čia tiktų prisiminti LDK, kurią irgi galim vadinti imperija. Tai buvo klestinti šalis, o Šveicarija Europos užkampis iš kurio statybininkai vyko uždarbiauti į Lietuvą.

Bet kas įvyksta kai imperija sukurta? Aplink jos sienas telkiasi barbarai. O imperijos vadovai bando juos prijaukinti ir papirkti arba šiuolaikišku terminu – „integruoti“. Tokios politikos pasekmės vis tos pačios – barbarų vadas surengia žygį į imperijos sostinę, užima valdžia ir po tamsos bei vargo šimtmečių prasideda naujas civilizacijos ciklas.

Istorinio vyksmo nuoseklumas aiškus, pasikartojęs nevieną kartą. Esminis klausimas – kodėl barbarų žygis pasiseka. Tokių žygių tikrai būta daug. Pasiseka nes nebelieka ginančių valstybę. Romos imperijoje nebeliko romėnų. Visi jos gyventojai, ir galai, ir germanai, ir arabai tapo Romos piliečiais. Nebeliko ir romėnų imperatorių. Tas pat nutiko ir su LDK. Nebeliko su lietuvių tauta save siejančių bajorų, nebeliko Gediminaičių dinastijos, o valdė saksų, švedų kilmės karaliai. Tačiau net ir to negana. Dar turi atsirasti įtakinga grupė kuriai nebesvarbi valstybė. Romoje tai buvo latifundijų savininkai, Lietuvoje magnatai. Tiek barbarų vadams, tiek rusų carams beliko juos papirkti ar pažadėti išsaugoti privilegijas.

Suprantama, kad istorija nesikartoja, joje galime rasti tik analogijas. Tačiau šiandieną jų tikrai daug. Tarp jų vertą išskirti esminį – oligarchijos, didžiųjų korporacijų siekį išsaugoti atgyvenusias ekonomines struktūras. Todėl moderniose, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Ekonomistas T. Piketi (Th. Piketty) nurodo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono) valdo kapitalus didesnius nei 10 milijonų eurų t. y. valdo 20% pasaulinio turto. Jei tokia turto perskirstymo tendencija išliks, po 30 metų ši grupė valdys 60% pasaulinio turto. Tokia pat tendencija būdinga ir Lietuvai, kurioje bankas valdantis keleto milijardų vertės turtą sumoka porą tūkstančių eurų metinius mokesčius, o jo darbuotojas tampa pretendentu į Lietuvos Prezidentus, kurioje Seimo narys gali „kilniai“ atsisakyti atlyginimo, sumokėti 1,5 proc. mokestį nuo milijoninių pajamų ir pirkinėti namus Ispanijoje. Todėl šiandieną pagrindiniu mokesčių, išlaikančių modernias valstybes mokėtoju tapo vidurinė klasė, kuri yra ir svarbiausia nacionalinės valstybės atrama.

Akivaizdi interesų priešprieša sukelia ir akivaizdų idėjų konfliktą, kurio ryškiausias pasireiškimas – bandymai ardyti tautinę savimonę. Ko reikia tarptautinėms korporacijoms ir oligarchams? Jiems reikia– lojalaus korporacijai ar paklusnaus oligarchui, ignoruojančio kitas prasmes ir reikmes, godaus vartotojo. Jie taip pat siekia pašalinti apribojimus žmonių ir gamtos eksplotacijai.

Esminiu veiksniu ribojančia korporacijas, ribojančiu oligarchus, nustatančiu jų veiklos reguliavimą, yra tos visuomenės, kurioje jie veikia, tautinė arba konfesinė savimonė.

ES šalyse konfesiniai savimonei teliko antraeilis vaidmuo. Krikščionys jau švenčia Kalėdas ne kaip religinę, bet kaip pramogų šventę, o drauge pramogauti mielai sutinka ir musulmonai ar japonai. Tuo pat metu nuolat bandoma nuvertinti tautinius dorovinius autoritetus, juos keisti multikultūriniais, kurie neišvengiamai sukuria ir naują tautos padėties bei jos istorinio kelio vertinimą, o anot filosofo F. Nyčės (F. Nietzsch), niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.

Tautinės savimonės griovimas yra būdas apriboti nacionalinių valstybių galias. O jų ribojimas griauna visų mūsų gerovę, atima prasmę ir neleidžia pasiturinčiai gyventi. Veikiausiai pastarasis teiginys „neleidžia pasiturinčiai gyventi“ kam nors pasirodys svarbesnis už kitus. Šio teiginio paaiškinimas paprastas – aptarnaujanti pagrindinį didelio turto savininką korporacijas ir oligarchus – politinė valdžia, ignoruodama visuomenės interesus, kuria jiems jau minėtas privilegijas, o vidurinės klasės interesus ignoruoja. Juos galėtų apginti stipri nacionalinė valstybė. Dar tikriau tai padarytų tokių valstybių sąjunga Todėl, griaunamos nacionalinės valstybės, todėl vietoj jų sąjungos peršama federacija pataikaujanti oligarchijai ir neįgali pasipriešinti kitoms kultūroms.

Nacionalistų politiniai oponentai žada, kad savo kultūrines šaknis neigianti ES sukurs gerovę ir gąsdina, kad be ES būtų blogiau. Tačiau nenori įvardinti apie kokią ES kalba – apie suverenių nacionalinių valstybių sąjungą ar apie korporacijų ir oligarchų privilegijas užtikrinančią sąjungą. Lietuvai labai reikia modernios, nacionalines valstybes jungiančios ES, tokia sąjunga būtina ir Europos išlikimui. Todėl nacionalistai ir turi būti didžiausi ES rėmėjai, jie mato ES kaip istorijoje daug kartų įrodžiusio pranašumą darinio – antikinės Graikijos miestų ar šiuolaikinių nacionalinių valstybių sąjungą. Jie yra tikrieji ES entuziastai, kurie priešinsis ES pavertimu federacine valstybe, modernia imperija ir taip neleis žlugdyti Europos, gins jos vertybes.