Pilkas akmuo,
Pilkas akmuo,
kurį padavė man
vietoj duonos –
būk mano broliu.
Taip J. Degutytės eilėse akmeniu pasitikima, jam išsisakoma. Poetai kreipiasi į akmenį, girdi jo godas, jo kalbą, jo verksmą. Ne vienas gyvena savo pasaulyje su medžiais, paukščiais ir akmenimis. Žmogus klausosi žemės kalbos.
Bent retsykiais tenka žmogui atsiremti į akmenį, išsiverkti ar įsiklausyti, netgi pavydėti jo kietos „širdies“. Akmuo lyg žmogus turi likimą: vieni pasakojimuose išgirti, dainose apdainuoti, poetų eilėse sudėti, puošia vandens telkinius, parkus, puikuojasi sodyboje, traukdami praeivio akį, kiti tūno giliai pasislėpę dirvoje arba blaškomi ir spardomi šalikelėse.
Prakalbinus akmenį daug išgirstume apie praeitį: karus, marą, nelaimes, netektis, nesutarimus. Akmuo – liudininkas, kaip karas atėmė namus, artimuosius, tėviškės gamtą. Istorija liudija, kad liko „sapnas apie šiaurę“, liko tėviškės akmenys, nešami krūtinėje. Visgi senasis lietuvių tikėjimas atgyja ir per akmenį.
Lietuvių kultūroje akmenys turi tiek simbolinę, tiek ir materialinę vertę. Lietuvoje žinoma apie 600 mitologinių akmenų. Ant jų aptinkama su kulto apeigomis susijusių duobučių, dubenų – Dvaronių akmuo, Laitkagalio akmuo, Pelėkių akmuo, Švendubrės akmuo turi nuo iki 90 apskritų duobučių. XIV–XVII a. šventvietėse stovėjo ritinio formos mitologiniai akmenys su iškaltais plokščiadugniais dubenimis (Šilalės akmenys), į kuriuos rinkdavosi šventas vanduo. Manoma, jog prie tokių akmenų buvo kūrenama šventoji ugnis.
Plačiai literatūroje aprašoma akmenų garbinimo tradicija, susijusi su pagoniškuoju Lietuvos laikotarpiu. Akmenų garbinimas sietas su dievo Perkūno kultu, buvo deivių akmenys. „Akmenis kaip dievus garbino“, – rašo 17 a. pradžioje S. Rostovskis, kalbėdamas apie senosios lietuvių religijos liekanas. J. Greimas knygoje „Tautos atminties beieškant“ mini deivių akmenis – aukurus.
„Ar tikrai archeologų mums į galvas įkaltas akmens amžius buvo akmens? Juk išmokę apdoroti akmenį mūsų tolimi protėviai turėjo mokėti savo reikmėms taikyti ir daug minkštesnį medį. Tad, akmens amžių reiktų laikyti ir medžio amžiumi. Medį su akmeniu sujungęs žmogus įgijo iki tol nematytą galią. Svarbiausius darbo įrankius įgalinusius savo reikmėm palenkti aplinką sudarė akmens ir medžio derinys: kirviai, pjautuvai, strėlės… Tikėtina, kad ir to meto šventviečių pagrindinėmis šventenybėmis turėjo būti medis ir akmuo“, – mąsto etnokosmologas, kraštotyrininkas Jonas Vaiškūnas.
Iš tiesų, tai akmuo labai ryškų vaidmenį atliko apskritai visoje lietuvių liaudies tautosakoje. Jei akmuo būdavo kitokios išvaizdos, jis būdavo garbinamas ir laikomas totemais, būdavo apsuptas sakraliniais mitais, magija bei tikėjimais. Pasakojama, kad akmenys atsirado iš žmonių, laukinių gyvūnų, arba dievai pavertę akmenimis žmones, kenčiančius nuo nelaimingos meilės, nugalėtus karius. Taip pat buvo tikima ir vaizduojama, kad akmenys kalbasi, džiaugiasi, liūdi, veda, turi vaikų bei keliauja iš vienos vietos į kitą.
Daugiau žinių apie Lietuvos teritorijoje gulinčius akmenis suteikia tautosaka, ypač padavimai. Šventieji akmenys, kurie padavimuose laikomi suakmenėjusiais žmonėmis, buvo, matyt, ne vien vėlių šventovėse. Tai rodo dalis padavimų motyvų, tikėjimų, susijusių su tais akmenimis. Gerai iš pasakų pažįstamas „suakmenėjimas“ (užkeikimo galimybė) gali būti ir konkretus – Lietuvoje žinoma daugiau kaip pusšimtis akmenų, laikomų suakmenėjusiais žmonėmis. Dzūkijoje jiems atstovauja Užkeiktosios mergos. Apie vieną iš jų pasakojama V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“. Žemaitijoje – vadinamieji stabakūliai, rytų aukštaičiuose žinomi keli Mokai. Be abejonės, yra lig šiol neišaiškintų tokių akmenų, reikia atkreipti dėmesį į padavimus apie tai, jog prie vieno ar kito akmens yra užsimušęs žmogus, jog akmuo esąs antkapinis paminklas ir panašiai. Tokie motyvai dažnai aptinkami kartu su padavimais apie suakmenėjimą ir yra populiaresni. Tik retas kuris jau tiki tomis istorijomis.
Lietuvos kraštovaizdžio kitimas, žmonių praeitis fantastiškai vaizduojama padavimuose. Padavimuose pasakojama, kaip velnias neša akmenis, norėdamas tiltą pas merginą padaryti („Velnio tiltas ties Rumšiškėmis“) ar šiaip sau dėl pramogos svečiams palinksminti sumano upę užpilti („Velnio akmuo prie Nemuno“). Tik atsitiktinai praplyšta maišas, ir akmenys išbyra. Kartais velnias patraukia akmenį nusikeikus.
Žmones patraukia tik įdomūs pasakojimai. Žinoma, visais laikais domino svarbūs dalykai ir per amžius patikdavo atskleidžiami su įtampa. Teisingumo tema gvildenama padavime „Akmuo teisėjas“. Kartą pono Komaro skriaudžiamas baudžiauninkas taip prisišaukia velnią, ir tas, nuvilkdamas akmenį, pašalina skriaudą.
Yra padavimų ir apie nepaprastus akmenis, pasakojančių, kad jie patys lyg gyvi keliauja. Dramatiška kelionė vaizduojama padavime „Plaukiantys akmenys“, nes vyrui netesėjus žodžio neatsigręžti, nuskęsta žmona. Skaudaus įvykio liudininkai – tėvas su vaikais lieka ant ežero kranto. Šitokie padavimai, parodantys asmeninių lūkesčių žuvimą, dvelkia rūstumu. Įsiklausydami į tuos padavimus, sudvasiname savo santykį su Lietuvos gamta ir istorija. Imama suvokti, kad čia ne šiaip akmuo, kalva ar ežeras, o tūkstantmetinės tautos istorijos liudininkas.
Vienas iš seniausias tradicijas turinčių smulkiosios tautosakos žanrų yra užkalbėjimai. Jais žmogus gynėsi nuo visokių bėdų, ligų, saugojo turtą, siekė gerovės. Įspūdingesni tie užkalbėjimai, kur poetiškai įvardijami svarbieji gamtos elementai: vanduo, žemė ir akmuo. Pavyzdžiui: „Mėlynose mariose guli baltas akmuo. Paimsiu auksines žirkles, iškarpinėsiu ten skausmą. <…> Pilkieji akmenys, baltosios šaknys, pilkieji akmenys, baltosios šaknys, pilkieji akmenys, baltosios šaknys“. Įtaigus kartojimas stiprina nenumaldomo troškimo pasiekti tikslą nuotaiką.
Tarpusavio elgesio normos ryškėja ir iš patarlių. Viena iš jų rodo, jog dažni nesutarimai kyla iš pavydo, gobšumo („Akmenio galvai prasimušti negausi“).
Daina, lydėjusi tradicinės kultūros žmogų visą gyvenimą, yra jo siekių ir išgyvenimų įkūnijimas. Ji yra gyvybiškai svarbi asmens, šeimos, tautos gyvenime. Daina – dvasinės kultūros atrama, taurių jausmų, idealų reiškėja. Lietuvių liaudies dainose dažniausiai kalbama apie akmenimis grįstus kelius ar akmenuotus laukus: „Per laukelį jojau / Vėjelis širveno, / Kai užmyniau akmenėlį / Ugnelė žėravo“. Arba „Klumpa mano / Bėrs žirgelis? / Ant pilkųjų? / Akmenėlių“. Šių dainų grupėje dažniausi bernelio – žirgelio – akmenėlio įvaizdžiai. Metalo ir akmens sąlytis, išskelta kibirkštis kalba apie bernelio rūpestingumą – jo žirgas tvirtas, pakaustytas: „Kad jojau per miestelį / Per akmenų brukelį, / Užstrapašijau žirgą – / Iš plieno pasagėlių / Ugnelė kibirkščiavo“. Miesto akmeninės gatvės – „brukeliai“ šioje liaudies dainoje tampa bernelio žirgo išbandymu. Sužavėti jaunikaičiai siūlo berneliui nemažai pinigų už žirgą, bet „Kad gražiai šokinėjo / be keturių neleidau“.
Taigi liaudies dainos apie akmenų vieškelius, miestelio akmenų brukelį (gatvės) gali paaiškinti ir lietuvių materialiosios kultūros raidą: miestų augimą, kelių tiesimą. Lietuvoje yra nemažai vietovių, kurių paviršius gana akmenuotas. Už Kalvarijos (Marijampolės sav.) yra Akmenynų kaimas, iš kurio turbūt visa Suvalkija vežėsi ir vežasi akmenis į savo sodybas.
Sena liaudies patarlė sako, kad „Savų namų ir dūmas gardesnis“ – taigi ir akmenėliai gražesni. Liaudies dainoje „Du gulbinėliu plaukė“ kalbama, kad tėvelis žada išleisti savo sūnus į svetimą šalelę. Dainoje išryškinama priešprieša. Svetima – „Ten juodi vandenėliai / Ir pilki akmenėliai“, sava – „Čia čysti vandenėliai / Ir balti akmenėliai“. Tai rodo prielankumą savai – namų – erdvei. Epitetai „pilki akmenėliai“, „balti akmenėliai“ rodo ne tik spalvą, bet ir kuria atitinkamą dainos nuotaiką, formuoja teigiamą nuostatą, kai turima mintyse gimtinė.
Už jūrų marių nutekėjusiai seselei akmuo tampa poilsio vieta. Po ilgo ir varginančio švytravimo klevo grėbleliu – „Guli seselė / Ant akmenėlio“. Deminutyvas „akmenėlio“ ne tik suteikia tekstui švelnumo, bet rodo, jog pavargusiam jis nėra labai kietas ar nepatogus – atstoja lovą. Be to seselė ne sėdi , o „guli“. Vadinasi, akmuo pakeičia medį, nors kietas ir šaltas, bet pavargęs kūnas jį prisijaukina.
Dainų špilmonėlis, bernelis, ieško žemės, kurioje nėra vargų, kur „Čysts vandenėlis, – / Pilks akmenėlis, / – Tai didis gerumėlis“. Vanduo ir akmuo sukuria ramybę. Didelio akmens taip greitai nenuplauna vanduo – jis kartais įsitvirtina ilgam, kartais ir amžiams. Vanduo – gyvenimo atspindys, reiškia laiko tėkmę, akmuo – pastovumą. Gyvenime turbūt žmogui reikia ir vieno, ir kito. Pasirodo, žmogui reikia ne tik medžio, miško, gojaus, pasisemti stiprybės galima ir prisėdus ant akmens.
Žmogaus gyvenimas prasmingas namie, šeimoje, o gyvastis – didžiausia vertybė. Karo dainos – vienintelis lietuvių liaudies dainų žanras, kur tiek dažnai apdainuojama mirtis, jos sukeliamas skausmas. Ypač naujas bernelio paveikslas – nebe artojėlis, šienpjovėlis, o kareivėlis. Per dainas pražygiuoja jis apsitaisęs keista apranga („aukšti kaškietėliai“, „trumpa mandierėlė“, su ginklais „aštri šoblelė“, „marga šaudyklėlė“, „sunkus šautuvėlis“). Neįprasta ir kareivio kasdieninė buitis, aplinka: „Akmenėlis po galvele, tai tau paduškėlė, / Mandierėlė ant petelių – tai tau patalėlis“. Daina tik dar labiau pabrėžia namų aplinkos, artimųjų stoką. Karo dainose akmenys gali įkūnyti mirusiųjų vėles, todėl ir rauda mergaitės, atsirėmusios ant akmenėlių. Tai būtų panašu į pokalbį su artimu žmogumi, kurio neteko.
Dainoje „Anksti rytą rytmetėlį“ sūneliai save lygina su akmenėliais, meninė priemonė personifikacija rodo, tarsi akmenėlis būtų gyvas, įkūnijama jame gyvybė: „Neatlaika akmenėliai / Nei girias medeliai, / O mes turiam atlaikyti, / Tėvelių sūneliai.“. Rodo sūnelių stiprybę. Akmuo tvirtas, bet žmogaus užsispyrimas ta gerąja prasme – kovoti – dar tvirtesnis.
Ypač didelis skausmas išsakomas rekrūtų dainose: „Reikė pagimdyti / Mane akmenėliu. / Reikė paguldyti / Šalia vieškelėlio“. Tai rodo, jog geriau gimti akmenėliu negu eiti 25 – eriems metams į svetimą kariuomenę. Rekrūtas, patekęs į prievartinę tarnybą, būdavo tarsi gyvas palaidojamas, todėl nenuostabu, jog karys prašo „pagimdyti akmenėliu“. Vaizduojamas ypatingas, tragiškas bernelio likimas. Akmenėlis šalia vieškelio neramus, taip ir bernelis blaškomas, ujamas, toli nuo šeimos, savų. Akmenėlis neturi širdies – jam vis tiek.
Dažnai liaudies dainose kalbama apie mergelės darbštumą, gebėjimą išausti plonas drobes. Kaip priešprieša mergelei iškeliama našlė. Dažnai našlė liaudies dainose turi neigiamą atspalvį. Dainoje „Mergelė klojo“ supriešinama situacija – mergelės po galvele „šilkų priegalvėlis“, našlės – „penkių akmenėlių“. „Penki“ – ne vienas, tai pabrėžia ypatingą našlės kantrybę. „O, klojo klojo / Našlė patalėlį / Klojo našlė patalėlį / Penkių akmenėlių / O, dėjo dėjo / Ji man po galvele, Dėjo manei po galvele / Raudoną plytelę“. Našlės likimas artimas našlaitei.
Tautosaka pateikia įvairių akmens vaizdinių. Ne vienu atveju akmuo siejamas su protėvių likimu, nuramina pavargėlį, prisėdęs ar atsigulęs ant akmenėlio atgauni jėgas, gali suteikti prieglobstį silpnesniam, akmuo gali būti išbandymas žmogui ir žirgui, akmeniu netgi pasitikima, o kartais jis tampa našta. Juos atrasti – tai kalbinti akmenį.
Ne veltui akmenėlis vaizduojamas kaip gyvas. Ne tik medis lydi žmogų nuo lopšio iki karsto, akmuo taip pat turi stiprią sąjungą su juo – gimimo ir mirties data iškalta akmenyje. Kryžius palinkęs prie akmens – jie abu suglaudę pečius saugo protėvių ramybę.
Juk čia kartų kartos gyveno, stebėjo ir apmąstė savo aplinką, ji prisigėrusi protėvių minčių ir svajonių. Sudvasinimas stiprina prisirišimą prie Lietuvos praeities paminklų, ugdo pagarbą ir žadina suvokimą, kad reikia juos ginti nuo žalojimo, ardymo, net jei senieji vaizdiniai atrodytų naivūs. Tai neduoda teisės paniekinti tautos atminties ir tų vietų, kurios šimtmečiais buvo didelėje pagarboje ar net šventos.
„Todėl paskutinį balandžio savaitgalį kiekvienais metais ir kviečiame visus švęsti mūsų protėvių šventę Jorę“. <…> rengiama tradicinė talka, tvarkoma šventvietė, pirmąją pavasario žaluma puošiami šventiniai vartai, Senovinės dangaus šviesulių stebyklos stulpai, į Labanoro girios pakraštyje metai iš metų kylančią Perkūno šventovę vežami lauko akmenys“, – sako vienas pagrindinių šventės rengėjų etnoastronomas Jonas Vaiškūnas.
Žmogų neatsitiktinai traukia medis, vanduo ir akmuo – jie visatos vienybė ir galybė. 21 a. žmogus jau ne tik prakalbino akmenį, bet ir išpuošė juo savo sodybas. Vilioja akį jos įspūdingais akmenimis su duburiais ir įvairiais ženklais. Kas gi juos iškalė – žmogus ar gamta?
