Brėvikiai yra Nepriklausomybės Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus tėvonija ar net gimtinė. Tai kaimas ir buvęs dvaras dabartiniame Telšių rajone, ant rubežiaus su Plungės rajonu. Nuo kaimo kalvelės Alsėdžiai matyti, kur Signataras yra daug ką įsidėmėtino nuveikęs. Dar neseniai atsitiktinai sutikau žmogų, kurio bočius Alsėdžiuose malūną turėjęs. Tai žmogus vien apie Narutavičių iki amžiaus galo kalbėjęs… Vis kaip apie nepaprastą, įžvalgų, didelių sugebėjimų ir išskirtinio išsilavinimo žmogų. Vis labai gailėdavęs nepaaiškinamos jo mirties…
Stanislovą Narutavičių žemaičiai prisimena, jo garbei jau seniai rengiamos Vasario 16-osios šventės. Nuoširdžios ir tikros. Žmonės jau žino, kad Brėvikiuose Vasario 16-osios šventė visada bus. Ir važiuoja! Labai retas atvejis, kad klaipėdiečių ten nebūtų. Stengiasi būti!
Šventė vyksta lauke. Tiesa, dvaro troboje yra nemaža patalpa, kadais mokyklinė klasė buvus. Tai dabartinis dvarvietės gaspadorius čia įrengė biblioteką, savotišką muziejuką, skirtą dvaro ir Narutavičių istorijai. Minimą dieną čia profesorius Juozas Pabrėža paskaitą šaunią išpasakojo. Žemaitiškai! Ir savo kapitalinį veikalą pristatė.
Šventėje šovė patrankos, poškėjo kariūnų salvės, jojo raiteliai, plazdėjo Žemaitijos vėliavos, nuoširdžiai ir darniai buvo sugiedota tautiška giesmė – be jokių muzikinių įrašų. Koncertavo šaunūs muzikantai iš Telšių. Kas tik galėjo, suko ratelius plačiausius, šoko šokius visokiausius. Vaišių parūpino Gadūnavo seniūnija ir seniūnė Inesa Kęsminienė, kurią nuotraukose atpažinsite iš jauno amžiaus ir raudonų tautinių drabužių. Vai, puiki Gadūvavo seniūnė! Vaišingas buvo ir šiandieninis Brėvikių dvaro gaspadorius Gediminas Šilinas. Iš arti matysite – su balta barzda jis.
Tylus liko visa ko pradininkas – žemaičių kultūrinio sąjūdžio pradininkas – profesorius Vacys VAIVADA. Ir jį iš arti matote. Jo balta galva. Tylieji dažnai nuveikia daug daugiau. Kiek tik čia svieto matyti, visi turėtų kepurėlę nukelti prieš šį Profesorių. Ir prieš Stasį Kasparavičių, prieš Andrių Dacių, prieš dar daug telšiškių, kuriems jokių projektų, jokių viešinimų nereikia ir nereikės! – eina patys ir daro, kas reikalinga, kas garbinga.
Brėvikiuose buvau ir aš palypėjusi ant to priebučio už kolonų. Nes… išgirdau savo pavardę. Tai ir nuėjau – kas mon rūp! Kad iš aukščiau pažvelgčiau, kaip Signataro gimtas kiemas atrodo, kiek svieto susirinkę, kokia čia padangė… O po šia padange 1891 m. ir mano Babūnelė gimė. Prigimtinės vietos mano dvasiai.
Na, šį palypėjimą į priebutį prisiminsiu visam. Dėl to, kad radosi išgirdusių, kai priminiau, kad dvaro kieme reikia naujų tradicinių lietuviškų medžių pasodinti, atkurti. Gal jau šį pavasarį kas nors pavyks. Žinoma, su gaspadoriška gaspadoriaus žinia.
Ant to priebučio gavau ir dovanų: į didelį gražų rėmą įdėtą Vasario 16-osios akto kopiją, Lietuvos vėliavą. Dar vieną vėliavą ir puikų šventinio padėkavojimo lapą su Gadūnavo seniūnijos herbu. O ten kitame dvaro trobos gale Profesorius Juozas Pabrėža įbrėžė savo knygon gražų autografą… Kitą kartą knygas parodysiu. Nuotraukose matysite, kaip atrodė šventė seno dvaro kieme.
O ant galo Regina Narutavičiūtė – pavardė ne šiaip sau sutampa – nuvežė mus į savo dvarelį tam pačiam Telšių rajone. Mama – ponia Irena Narutavičienė – pavaišino tokia vaiše, kokia žemaičių kaimui ir priklauso: iškepė kiaušinienės. Iš naminių kiaušinių, ant tikrų lašinių. Ir net ant tikros beržinių šakalių ugnies! Kadangi minimas buvo Lietuvos šimtmetis, sveteliai, pažvelgę į kiaušinienės kiekį, greit suprato, kad ji ko gero iš… šimto kaimiškų kiaušinių. Va čia tai turėjome šventę! Dar akordeonas buvo tempiamas, senos lietuviškos dainos traukiamos. Nuoširdu. Tikra. Nepamirštama. Reginai ačiū!
*
Brėvikiai, Konteniai, Telšių r. 2018 02 16 nuotraukos:
Gražu ir tiek…
Manau, kad ne tik gražu. Daug daugiau. Tai reiškia, ką žmonės iš tikrųjų galvoja.