Šis trumpas Janinos Zvonkuvienės pasakojimas – iš 2016 metų. Pasirodo, klaipėdietės neužsidaro namuose, o buriasi į klubus, susitinka, šnekasi, prisimena… Kuo ne pateikėjos? Ir pats tokių klubų buvimo faktas mums labai prie širdies… Paskaitykime ir pažiūrėkime. Žmogui rūbas – nelyg antra oda. Įdomu ir jaunam, ir senam. Ir vadinamasis vintažas dabar madingas. Ne kiekvienas jauniklis žino bent ką apie pokario laikų siuvėjas, madas, audinius, kurie, beje, buvo daug geresnės kokybės negu dabartiniai. Iš krepdešino net vaikams pasiūdavo sukneles, iš vilnos taip pat – atrodė, kad tai yra norma. Tik kasdienai iš perkelio siūdavo, iš flanelės. Ir vis tiek viskas natūralu. Yra ką apgailėti, kai net viskozinis audinys dabar jau atrodo besąs geras… Ar dabar mes nesame skurdesni, kai gerai pagalvoji?
Mes, skurdaus pokario vaikai, dar gerai prisimename tą jaudulį, kuris ištikdavo kiekvieną kartą, kai apsivilkdavome naujai pasiūtą jupelę (suknelę) ar apsiaudavome naujus batelius. Ir to, ir to labai trūko. Todėl naujas drabužėlis kvepėdavo tokiu džiaugsmu, kad, rodos, visas dangus – ir dar daugiau kas – mato…
Mes turėjome nenusakomą džiaugsmą dantų milteliais baltinti, kaip vadindavome, drabužinius batelius. Džiovinti juos saulėje. Paskui labai saugoti, kad tas baltumas taip greit nenubyrėtų… Tam džiaugsmui prisiminti ir įdedu pirmąją nuotrauką.
Kaimo siuvėjos dažnai buvo šiek tiek įsivaizdinančios, nes žinojo savo vertę… Be jų nepasipuoši. Bet būdavo ir be galo gerų. Jos buvo apsišvietusios, nes ne tik laikraščių paskaitydavo, bet ir visos naujienos, visos nuomonės joms būdavo sunešamos. Jos dirbo prie žibalinių arba – jei bagotesnis kiemas – prie primusinių lempų.
Pirmąją šioje savo žinelėje ir pastatau savo kaimo siuvėją. Patausalė. Telšių rajonas. Tai Elena Rimgailaitė-Strazdauskienė. O šalia jos pastatau pavyzdines pokario kaimietes, apsirengusias bažnytinėmis jupelėmis. Tos iš kažkur nuo Žarėnų pusės, ne Elenos „apsiūtos“. Elena siuvo gražiau – su įvairiausiais pagražinimais. Ji kito auklėjimo: jei sugebi geriau, tai padaryk dar geriau! Elena buvo bajoraitė. Iš bajorų Rimgailų. O Strazdauskai susisaistę su kunigo poeto Antano Strazdo gentyste… Tik pasigilink bent į savo kiemo istoriją – vis vien ką nors istoriško užgriebsi… Pas ponią Eleną eidavo siūtis ir ponios. Sako, vien dėl to, jog ši buvo gerų manierų, puikiai kalbėjo lenkiškai. Ji dar iš tų, kuriai auklėti ir mokyti buvo samdoma guvernantė… Bet tai buvo kažkada. O tada, kai ją prisimenu savo Patausalėje, gyveno visada kaimiškame kieme, patyrusiame baisių pokario tragedijų. Kilni, aukštos kultūros. Jausdavome jai ypatingą pagarbą – lyg kokia mokslininkė ar žiniuonė būtų. Kiekvieną žmogų permatydavo kiaurai. O siūdavo taip dailiai, kad nenusakomas talentas.
Įsižiūrėkite į antrąją foto – ten ji ir stovi su sau pačiai pasisiūta suknia. Kokia elegancija! Kas dabar taip pasiūtų ir kiek tai kainuotų! Beje, dabar drabužis jau yra praradęs pagarbą… Pilni konteineriai, pilni sąvartynai… Dėvime dėvėtus, nes nedėvėto gero nieko ir nerasi. Atskira skaudi tema.
Apie senovės kaimo kriaučkas ir kriaučius visko dar galima prisiminti ir papasakoti. Keliolika Klaipėdos pensininkių esame susimetusios į prigimtinės kultūros mylėtojų klubiuką „Jorutalės“. Dažniausiai ir kalbame apie ką nors iš savo vaikystės, jaunystės kaime. Priglaudžia, padeda, prisijungia Aklųjų biblioteka. (Vedėja Daiva Žiemelienė.)
Šį kartą kalbėjomės apie siuvėjas, siuvinius, audeklus. Apie talentus, kokių jau nebėra…
Jeronima pasakojo, kaip jos tėvelis pažinojęs nepaprasto talento kriaučių, kurs atvykdavęs pas ūkininkus siūti kažkur nuo Akmenės. Šis „mieros neimdavo“, t. y. nematuodavo žmogaus – tik pasistatydavęs priešais, gerai nužvelgsiąs nuo kojų iki galvos – ir eik! Net jokios „prymierkos“ – pamatavimo – nereikdavę. Ir pasiūdavęs taip dailiai, kad niekas kitas jam neprilygo.
Joana atsigabeno daugiau nei 70 metų senumo tetos suknią iš dilgėlinio šilko… Tai buvo įdomu susipažinti su tokia brangenybe… Iš tolimo užsienio ir iš tolimų laikų.
Genutė pasakojo, kad jos tėvelis buvo kriaučius apie Žemaičių Kalvariją. Palieka mamą su šešiais vaikais, o pats – po mėnesį kartais pas vieną ūkininką siuva, paskui pas kitą… O kiek tų nuotykių, kiek įdomiausių primirštų pavadinimų, susijusių su kaimo siuviniais… Neįmanoma išpasakoti.
Prigimtinės kultūros mylėtojų klube „Jarutalė“. Susitikimo tema – kaimo siuvėjai, pokario mados, audiniai…
Ak, kokia miela tema! Kokios žavios jos, tos pokario laikų suknios, paversdavusios moterį elegantiška, romantiška, paslaptinga… Ir medžiagos, kurias taip malonu čiuopti, uosti, veidu glaustis, klausytis tokio ypatingo slystančio šilko šiugždesio, kai švelniai slysčioja apie blauzdas… O suknelės siluetas – kaip pabrėždavo kūno moteriškumą, nors, atrodo, jos tokios uždaros, kaip priglusdavo prie liemens… Ir jokio gilumo ar brutalumo iškirptės nepasieks to įspūdžio, kurį keldavo tos puikaus kirpimo, tobulo silueto, paslaptingai krentančios ir besivejančios aplink kūną, nuostabių natūralių medžiagų – šilko, krepžoržeto, krepdešino, kašmyro, vilnos, poplino ir kt. – puošiamos subtilių detalių suknios, palaidinukės, eilutės, sijonai… O kaip bendrą vaizdą papildydavo šilko kojinės su siūle ir taip tobulai atrodančiu kojinės kulnu… O, kojinių siūlės – buvo tikras menas išlaikyti reikiamą jų kryptį, Ir būtinai skrybėlaitė…
Siuvėjos dažnai būdavo iš pasiturinčių, o ir kilmingų prieškario šeimų, be bendrųjų dalykų gimnazijose mokytos to, kas būtina damai – taip pat ir kirpti bei siūti, kitų rankdarbių, paverčiančių žmones ir namus elegantiškais…
Prisimenu lenkaičių sujudimą siūdintis suknias ir kt. drabužius, kai tėvelis Stalinas „paleido” jas į „laisvę”, t. y. į Lenkiją.
(Žinia, lyginant su net ir privataus gyvenimo suvaržymais Lietuvoje, Lenkija buvo gerokai laisvesnė – ten buvo paliktas privatus smulkusis verslas, privatus šeimos žemės ūkis. Tai padėjo Lenkijai šuoliais plėtoti savo ūkį po išėjimo iš sovietinės įtakos zonos, o Lietuva, kur net kitam suknią pasiūti buvo „pogrindinė diversinė veikla”, prarado prieškariu turėtus įgūdžius, nes pokariu gimusios kartos negalėjo niekuo legaliai prie algų prisidurti, savo verslumą ugdyti bei palaikyti. Ar ne keista, kad perestroikos metais taip nevaržomai suvešėjo „verslai”, paremti vogimu iš valstybės visko – medžiagų, įrankių, taip pat ir milžiniškų sumų iš gamyklų kasų – ypač iš vsesojūznų strateginių).
Tai štai tas sujudimas tapo tikru pokario siuvėjų talentų paradu. Juk apie jokius madų žurnalus pradžioje net kalbos nebuvo. Vėliau pasirodė labai jau negrabūs rusiški žurnalai. Todėl viskas buvo paremta pačių siuvėjėlių elegantišku skoniu ir sumanumu.
Ačiū Autorei, kad priminė tai, kas išnyko kaip miražas ir ko jau neatgaivinsi, kad priminė tai, ką taip puikiai mokėjo mūsų tarpukario kartos talentai…
Mano laikais buvo madų žunalas “Banga”.Dar vėliau atsirado galimybė prenumeruoti madų
žurnalus su modelių brėžiniais iš Maskvos ir Leningrado.Tada ir išmokau tuos brėžinius su
ratuku specialiu nusikopijuoti.Tuos visus žurnalus išsaugojau iki dabar.Tik visa bėda ,kad
marčios rankos išdygę iš ši….,dukterų neturiu.
Cituoju Žemyną:
“Ak, kokia miela tema! Kokios žavios jos, tos pokario laikų suknios, paversdavusios moterį elegantiška, romantiška, paslaptinga… Ir medžiagos, kurias taip malonu čiuopti, uosti, veidu glaustis, klausytis tokio ypatingo slystančio šilko šiugždesio, kai švelniai slysčioja apie blauzdas… O suknelės siluetas – kaip pabrėždavo kūno moteriškumą, nors, atrodo, jos tokios uždaros, kaip priglusdavo prie liemens… Ir jokio gilumo ar brutalumo iškirptės nepasieks to įspūdžio, kurį keldavo tos puikaus kirpimo, tobulo silueto, paslaptingai krentančios ir besivejančios aplink kūną, nuostabių natūralių medžiagų – šilko, krepžoržeto, krepdešino, kašmyro, vilnos, poplino ir kt. – puošiamos subtilių detalių suknios, palaidinukės, eilutės, sijonai… O kaip bendrą vaizdą papildydavo šilko kojinės su siūle ir taip tobulai atrodančiu kojinės kulnu… O, kojinių siūlės – buvo tikras menas išlaikyti reikiamą jų kryptį, Ir būtinai skrybėlaitė…”
Tikrai taip, čia jau sakau iš vyrų pusės 🙂 Taikliai pasakėte. Visą tą prisimenu, priminėte.
Buvo ir pokariu dar siuvėjų, priimančių vienur kitur kaime. Pamenu pusamžį viengungį Adomaitį, apsigyvenusį pas Linauskus (Petraičių kaimas, Žagarės apyl.), turėjo name savo pusę, vakariniame namo sparne, ten priimdavo. Brolis, grįžęs iš kariuomenės, bėgo pas jį užsisakyti siauraklešnių kelnių. Santūrus, bet supratingai besišypsantis siuvėjas, besiorientuojantis, kas madinga.
Mano a.a.Mama siuvimo mašiną nusipirko iš dvarininkės Čekavičienės.Tai buvo Zinger kojinė mašina
XX a.pradžia.Aš gimiau ir užaugau prie tos mašinos.Ji man buvo rašomuoju stalu studijų metais.
Vėliau mamai invalidei ši siuvimo mašina padėjo užsidirbti Vilniuje invalidų artelėje duonos kąsniui.
Dabar ši mašina nukeliavo pas jos proanūkę.Aš nuo tada,kai sugebėjau laikyti adatą pirštuose išmokau
siūti.Siuvau visą gyvenimą sau ir savo šeimai.Neturiu kada liūdėti.Visoms dabar mamoms sakau-
mokykite savo dukras siūti,megzti,nerti,išsiuvinėti,nebijosite karantinų ir neturėsite laiko laiko liūdėti,
nuobodžiauti.