M. Kundrotas. Putinofilija kaip politinis nihilizmas

Vladimiro Putino šalininkai, tautoje vadinami „vatnikais“, jau kelerius metus linksniuojami įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Ši tema – tokia opi, o reakcijos į ją – tokios audringos, kad retam užtenka jėgų ar laiko šaltesniems jos apmąstymams. Įvairius reiškinius galima tirti dviem būdais: nuo bendro – prie atskiro arba nuo atskiro – prie bendro. Šįsyk aptarkime trijų žmonių istorijas, o per jas – ir bendresnę Lietuvos problematiką.

Pirmasis atvejis. Pavadinkime šį asmenį Jonu. Jonas – paprastas, nuoširdus Lietuvos gyventojas. Praeityje – aktyvus pilietis, dalyvavo patriotinėje veikloje. Per tą laiką matė, kaip tauta, vos išsivadavusi iš okupantų, į valdžią išsirinko jų kolaborantus. Po to – kaip tautos rinktas Seimas nuvertė tos pačios tautos išrinktą prezidentą. Kaip kovotojai su sistema atsitiktinai springsta žolėmis, o korupciją aptikę pareigūnai krenta besišlapindami pro langus. Pagaliau – kaip iškrypimai dėsningai vadinami dorybėmis, o dorybės – iškrypimais.

Jonui atrodo, kad viskas aplinkui – žiniasklaida, valstybė ir pati tauta – grįsta melu. O jei taip, tai melas ir tai, kad V. Putino režimas užpuolė Gruziją bei Ukrainą, žudo politinius oponentus ir vagia iš savo tautos. Priešingai, tai pas mus vagiama ir žudoma. Pagaliau, V. Putino valdomoje valstybėje bent jau suvokiama, kas yra šeima ir kuo skiriasi vyras nuo moters. Ir korumpuoti oligarchai ten sutvarkyti, ir užsienio įtakos pažabotos. Lepota…

Sunku pasakyti, kada Lietuva prarado Joną. Viskas vyko po truputį. Naivumas, kritinio mąstymo stoka, nuoskaudos padarė savo. Šiandien Jonas – aktyvus Kremliaus caro gerbėjas.

Antrasis atvejis – Petras. Darbštus, praktiškas žmogus. Puikiai suvokia Rusijos grėsmę Lietuvai ir jos vengia. Antra vertus galvoja, kad Ukrainoje karą sukurstė Amerika ir vietiniai tautininkai, o su Rusija reikia ir įmanoma palaikyti abipusiai naudingus santykius. Jeigu Jonui trūksta paties pirminio suvokimo, kad reikia ieškoti įvairesnių žinių šaltinių, tai Petrui domėtis alternatyviomis žiniomis tiesiog trūksta laiko ir jėgų – viską suryja darbas.

Dažnas patriotas ir dar dažnesnis „patriotas“ Petrą be išlygų skelbia „vatniku“. Tik ar viskas taip paprasta? Petras garbingu darbu tarnauja Lietuvai ir siekia išsaugoti jos laisvę, tik va – paradoksaliu būdu. Jis mano, kad kuo daugiau nuolaidžiausime Kremliaus fašizmui, tuo jis bus nuolaidesnis mums. O be to – prekyba, importas, eksportas… Nevadinsime Petro Lietuvos priešu, tačiau sunku paneigti, jog toks jo požiūris naudingas tikriesiems priešams.

Trečiasis atvejis – tarkime, jog tai – Antanas. Pasaulį suvokia jausmais. Iš prigimties chaotiška asmenybė. Vengia bet kokios atsakomybės savo politinei bendruomenei ir tam randa prieštaringiausių pateisinimų. Vienu metu šlovina absoliutinę monarchiją, kurioje valdovus skirdavęs Dievas ir valdiniai išvengdavę galvos skausmo dėl politikos. Kitu metu liaupsina anarchiją, kur kiekvienas pasirūpinantis savimi pats, be jokios valstybės. Teigia, jog politika – nuobodžiausias ir beprasmiškiausias dalykas pasaulyje. Ir čia pat gaišta valandų valandas V. Putino apologetikai.

Visi šie atvejai atskleidžia skirtingų lygių ir krypčių nihilizmą. Iš jų labiausiai koncentruoto nihilizmo pavyzdys – Antanas. Jis nuoširdžiai nusiteikęs prieš savo valstybę iš principo. O tada šios valstybės priešas natūraliai tampa draugu. Jono ir Petro atvejai – sudėtingesni. Jonas gilumoje tebemyli savo valstybę ir jos tautą, bet, nusivylęs jos politika ir žiniasklaida, mano, kad Kremlius – Nojaus arka. Petras tiek myli savo šalį, tiek jai ir dirba, tačiau jo supratimas apie naudą kertasi su moralinėmis vertybėmis, pirmiausiai – garbingumu ir teisingumu. Iš visų trijų herojų Petras geriausiai suvokia turįs reikalą su žvėrimi, bet pasirengęs su juo dirbti.

Jono ir Antano problema – jausmai, nors jie – tokie skirtingi. Rimtesnis protinis darbas Joną dar sugrąžintų Lietuvai, nes jo supratimas apie vertybes iš esmės liko teisingas, tik žinių stoka vienais atvejais ir iškreiptos žinios – kitais jį supriešino su Lietuva. Jis mano: jei sistema meluoja, sakydama A, tai ji meluoja ir sakydama B. Antanui taip pat trūksta racionalaus požiūrio, bet vien jis vargiai begelbėtų, nes bendra vertybių sistema – iškreipta. Čia reiktų keisti ir valią, o kol kas nėra ženklų, jog Antanas būtų tam pasirengęs.

Petro problema – priešinga. Jis tarytum vadovaujasi protu, bet tas protas apsikrėtęs cinizmu ir dar serga trumparegyste. Nors pagrindinė motyvų maksima – nauda Lietuvai ir jos žmonėms, tačiau trūksta gilesnio žvilgsnio, kuris atskleistų, kur istorijoje vesdavo nuolankumas tironams.

Tiek su Jonu, tiek su Petru galima ir net reikalinga diskusija. Ilgas ir sunkus aiškinamasis darbas. Naivu būtų manyti, kad vieną dieną ištremsime visus kitaminčius ir viskas išsispręs. Jonai su Petrais sudaro gausią Lietuvos gyventojų dalį, kurie gilumoje tebėra jos. Kas kita – Antanas. Nors tokių žmonių taip pat galima priskaičiuoti šimtus, diskusija su jais – bergždžias laiko ir jėgų švaistymas. Su tokiais reikia kovoti. Lygiai kaip su kitų rūšių priešais. Nes jie sąmoningai siekia sunaikinti Lietuvos valstybę, lietuvių tautos namus.

Šiandien mūsų ginklas – atviras, tiesus ir gerai pasvertas žodis. Juo kovojame su Antanais – Antano Sniečkaus prasme. Juo kovojame už Jonus ir Petrus. Pagaliau – ir už save.

Spausdinti