O. Strikulienė. Ant Tauro kalno mūrai. Tik neužjoja lietuviai

„Respublikos“ savaitės žmonės – pasaulio žmonės Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson (Jonsson). Vietoj Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Tautos namų idėjos nutarę ant Tauro kalno užboginti Nacionalinę koncertų salę. Su atitinkamų paslaugų infrastruktūra.

Ant Tauro kalno mūrai, bet niekaip neužjoja lietuviai. R.Šimašius ir L.Ruokytė-Jonson pasirašė Ketinimų protokolą, kurį galėtų pasirašyti bet koks pasaulio miestas. Pradedant Ulan Batoru, baigiant Havana ir bet kokiu pasaulio užkampiu. Jei tam užkampiui prireiktų didesnės koncertų salės.Salių pasaulyje – daug. Koncertų taip pat. Pasaulio nenustebinsi. Tačiau jei lietuviai savo sostinėje turėtų Tautos namus, tikrai nustebintume. Aišku, globalistai būtų nemaloniai šokiruoti: „Ach, kaip galima? Ach, atsilikėliai, gėdykitės. Varote Lietuvą į balanos gadynę. Mes už tuos mulkius atsiprašome!“. Būtent taip lementų mūsų globalieji tautiečiai. Bet kodėl? Net Kardašianų šeimos pavyzdys rodo, kad pasaulį domina ne vienodybės, bet skirtumai ir išsišokimai. Pradedant per dideliais užpakaliais ir baigiant unikaliais mentalitetais. Tą lietuvių „gėdą“ – Tautos namą, jei būtų pastatytas, mielai lankytų ir filmuotų tie patys globalistai. Vien iš smalsumo, ką lietuviai tuose rūmuose veikia? Mat, globalistų požiūriu, XXI a. tauta gali būti tik ant sienos įrėminta arba pastatyta rūmų kampe kaip iškamša. Laikanti kandeliabrą ar alebardą. Kitoks tautos įsivaizdavimas nesuprantamas. Tai tiesiog dar šiek tiek pūkščiantis keistas „gyvūnas“. Prieš pakratant kojas.

Jau benamiai?

Retenybės visada domina labiau nei ant kiekvieno kampo esančios koncertų salės, salytės ir t.t. Jei vienos žmonos garbei Indijoje buvo pastatytas Tadžmahalas, tai ir lietuvių tauta nusipelniusi bent vienam rūmui. Juolab savo valstybės sostinėje. Didžioji pasaulio dalis mus suprastų. Labiau gerbtų. O jei niekas nesuprastų, tai vis vien žiūrėtų kaip į originalią tautą. Sugalvojusią pasistatyti Tautos namus.

O dabar siunčiame pasauliui kiek iškreiptą, bet simboliškai beveik teisingą žinią, kad mūsų Tauta – benamė. Tik valdovai rūmus turi. Viduramžių gobelenais išpuoštus. O benamiai lietuviai po užsienius valkiojasi. Be to, globalėjančiame Vilniuje, neturinčiame nei Alpių, nei Tatrų, ima chroniškai nesisekti su kalnais. Garsiausias Gedimino kalnas, atrodo, pats pas lietuvius atjoja žemyn. Baisu net pajudinti. Norisi atgal pavaryti. O į kitą, Tauro kalną, kur svajota apie Tautos rūmus, patriotinė idėja neužjoja. Čia stūkso bankroto administratorių išvaržomi Profsąjungų rūmai. Nugyvento, nušiurusio pastato vertė – apie 11 mln. eurų. Jį nupirkus ir nugriovus, liktų plynas laukas, skirtas Koncertų rūmams. Su maždaug 1500 vietų sale.

Jau neoriginalūs?

Skonio reikalas, bet originalumo trūksta. Turistai suvažiuoja pažiūrėti Pizos bokšto, nes jis toks pasaulyje vienas. Tačiau jokie turistai nelanko siloso bokštų. Nes tokių, atsiprašant, stebuklų dar netrūksta. Koncertų salė yra tokia pati neoriginali idėja, kaip žiemą vilnonės kojinės ir pirštinės. Privažiuos į mūsų salę daug garsių muzikantų, artistų? Jie ir taip važiuoja ten, kur jų bilietus išperka. Negi visa pasaulinė atlikėjų grietinėlė ir rūgpienis būtinai turi ropštis ant Tauro kalno. Ankstesnis Vilniaus meras Artūras Zuokas bent skėlė idėją apie Gugenheimo muziejų. Aiman, kultūros ministrės fantazija – koncertų salė. Tik tiek? Fantazija lyg baldų pardavėjos, pardavinėjančios kėdes. Daug, daug kėdžių. Vienodų.

Tačiau neapsigaukime. Problema kur kas gilesnė. Tai didžiulis nenoras pabrėžti tautiškumą. Visas globalistinis „originalumas“ – žūtbūt vengti žodžio „tauta“ ir nepabrėžti tautiškumo jokiais pastatais, statulomis ar pastatų pavadinimais. Jei išliko kokioje nors Perlojoje, Veliuonoje ar Japonijoje koks nors nacionalinis požymis – tebūnie. Bet Vilniuje nacionalinio „šlamšto“ daugiau nebus. „Šlamštas“ tegul keliauja į Kauną. Jis bukesnis, primityvesnis, o mes – pasauliui atviri šviesuoliai. Tad nebūkime naivūs. Būtent taip jie galvoja. Todėl niekas Vilniuje Tautos namų nestatys. Nesiruošia iš principo. Nei ant Tauro kalno, nei kitoje vietoje. O mes galime šaipytis, kad taupusis Vilniaus meras laukia, kada lietuvių tiek sumažės, jog lengvai sutilps į Tautos palapinę, skrynią ar inkilą. Pvz., Lukiškių aikštėje.

Tautos namų taip baidomasi, kaip būrėjų kilnojamos kortos baidosi valdiškų namų. Taip ir gyvename. Yra valdiški namai nusikaltusiems. Yra kartų namai nusenusiems. Yra globos namai beglobiams. Yra Valdovų rūmai valdovams. Net Klaipėdos miesto benamės katės turi namelius. O lietuvybė – tik užribio „bomžė“. Su rūtų vainiku, užkritusiu ant ausies. Būtent taip ją įsivaizduoja globalistiniai kvailiukai.

Gaus į kaktą su pačių nusidrožtu grėbliakočiu

Tegul. Bet ir patys apsijuoks. Nes Koncertų rūmų statybą planuoja baigti 2023 m. Prieš tai dar bus užsakytos galimybių studijos, bus parengtas architektūrinio konkurso techninių sąlygų paketas. O tarptautinis architektų konkursas bus skelbiamas 2018 m. rugsėjį. Bet 2019 m. balandį – savivaldybių rinkimai? Ateis nauji žmonės. Gal užsimanys ant Tauro kalno statyti romėnišką pirtį? Vadinasi, R.Šimašius tik šiaip sau pasirašinėja Ketinimų protokolą ir gražiai paisto. Nei finansavimo su Vyriausybe nesuderinęs, nei pats tikras, kad iki 2023 m. Vilniui vadovaus.

Be to, jau dabar aišku, kaip pešis komisijos rūšiuodamos kandidatus. Kaip vietiniai architektai prieštaraus užsieniečių koncepcijoms. Kaip visokie viešieji konkursai, viešųjų konkursų rezultatai bus skundžiami teismams. Kaip bus riejamasi dėl statybų sąmatos, subrangovų parinkimo. Kaip trukdys gamtosaugininkai, statybų inspektoriai, aplinkiniai gyventojai, išsigandę būsimo triukšmo. Kiek bus susirinkimų, piketų ir garsių personų alpinėjimo. R.Šimašiaus ir L.Ruokytės-Jonsson idėją tiek apgrauš mūsų valdžios sukurti biurokratiniai draudimai, stabdžiai, socialiniai baubai, kad tikėtina, jog 2023 m. ant Tauro kalno koncertuos varnos ir žvirbliai. O gal net riogsos niekieno nenupirkti Profsąjungų rūmai. Dėl kokio nors absurdo. Pvz., paveldosaugininkai ras vieną saugotiną plytą, o archeologai aptiks po rūmais mamutų ir taurų liekanų. Nes Letuvoje visi tik galvoja, kaip susigalvoti naujų barjerų. Kad vietoje trypčiotume. Judesys vizualiai yra, o žingsnių į priekį – ne.

Tik nejauku, kad esą koncertų salė bus skirta Valstybės šimtmečiui. Vėlgi demagogija. Nes tuo atveju visi šiuo metu kažkur pasaulyje statomi koncertų rūmai skirti Lietuvos valstybės šimtmečiui? Nors demagogas gali skirti šimtmečiui kiekvieną sudegintą pliauską, įkastą stulpą ar vizitą į kirpyklą.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“