Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10), veikia gerai žinomos sodų rišėjos Marijos Liugienės šiaudinių sodų paroda – „Sodų gimimas ir žydėjimas“.
Sodas, sumažintas „pasaulio modelis“, turėjo ir tebeturi reikšmę lietuvių liaudies papročiuose. Sodas buvo kabinamas, gimstant vaikui. Per vestuves namai puošiami sodais, per Kūčias kabinami sodai, šiaudiniai paukšteliai, saulutės, simbolizuojančios grįžtančią saulę. Po šiuo medžiu vykusios apeigos turėjo simbolizuoti kosmoso kūrimo veiksmą. Palubėje kabantis sodas siejosi su dangaus sodu – rojumi arba dausomis, jis sukurdavo šventinę erdvę apie stalą. Prisiimdamas kosmoso kaip tvarkos, darnos, grožio būseną, ir pats sodas tampa tvarkingas, darnus, gražus. Sodas, kaip ir apskritai tautodailė, grąžina prie esminės sakralinės tvarkos. O tai jau yra balzamas mūsų sergančioms, išsekusioms sieloms.
Sodai išsiskiria formų gausa – tai ir paprastos ir dvigubos (rombinės) piramidės prie kurių prikabintos mažesnės piramidės. Ypatingas yra sodų geometrijos tikslumas, idealumas. Sodų kūryboje reikalingas geometrijos, matematikos žinias galima gretinti su trobesių rentimo ir audimo amato įgūdžiais. Kita vertus, ypatinga ir tai, jog sodų geometrijos žinios kitur valstiečio buityje iš esmės nebuvo taikomos. Tai liudija apie giliai tradicinę šio amato kilmę, kuri nesusijusi su pastarųjų šimtmečių Lietuvos kaimo kasdienybe, kitų rūšių daile.
Taisyklingo trikampio konstrukcija ir jos modifikacijos įvairiose sodų formose bei jų sudedamosiose dalyse primena Egipto piramidžių architektūrą, senovės Indijos kultūroje žinomą paukščio pavidalo ugnies aukuro – altoriaus segmentų sandarą. Tai kalba apie itin archajišką sodų dizaino kilmę, susijusią su senosiose kultūrose puoselėta „šventosios geometrijos“ samprata ir jos poveikio galia. Trobos erdvėje kabančių šiaudinių sodų konstrukcija primena ir fizikos, chemijos moksluose žinomą molekulių, kristalų sandarą ar jos schemas. Šiaudinių sodų dizaino svarbą rodo jų išvaizdą primenanti Luvro muziejaus įėjimo šiuolaikinės architektūros stiklo piramidė.
Kadangi sodai – nykstantys, neilgalaikiai ir trapūs dirbiniai, neypatingai daug sodų eksponatų rasime ir muziejuose: apie 10 vnt. Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno tyrimo centre ir 9 vnt. Lietuvos nacionalinio muziejaus Etnografijos skyriuje. Buvo metas (tarybiniais laikais) kai sodų menas buvo beveik pamirštas, sodus terišo keletas pavienių kūrėjų (Filomena Degėsienė nuo Adutiškio, Malvina Česnulevičienė iš Varėnos raj.). Dabar sodai pradeda populiarėti, jaučiamas susidomėjimas šia labai sena mūsų liaudies meno šaka.
Marija Liugienė skiria ypač daug jėgų tradicinių sodų propagavimui ir žinomumui. Pati Marija sodus riša jau gerus 40 metų. Jos rišti sodai yra iškeliavę į Japoniją, Airiją, Tibetą, Vokietiją, Peterburgą ir kt.
M. Liugienė rengė pirmąją respublikinę sodų parodą „Sesė sodų sodina“, parodas Lietuvos Respublikos Seime, Lietuvos radijo ir televizijos patalpose, Lietuvos kinematografininkų sąjungoje, „Pegaso“ knygyne, pravedė daugybę seminarų, paskaitų, davė interviu žiniasklaidai, ruošia paraišką sodų įtraukimui į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių Sąvadą. Kiekvienais metais M. Liugienė praveda daugybę praktinių sodų rišimo seminarų. Jos mokiniai, iš jų kai kurie dabar jau žinomi tautodailininkai, riša ir moko rišti sodus daugelyje Lietuvos vietovių.
Paroda veiks iki 2018 m., sausio 10 d. Lankymas nemokamas.
Tobula!
Kodėl nepanaudojus šio meno gydymui, nerimo malšinimui – ir vaikams, ir suaugusiems?