V. Rubavičius. Ar pavyks pakeisti valstybės „mechanizmą“?

Svarstomi Vyriausybės metinės veiklos rezultatai. Vieniems gerų ir nepavykusių darbų balansas svyra į teigiamą pusę, kitiems atrodo menkesnis, tačiau nėra tokių svarstyklių, kurios imtų ir patikimais rodikliais tą balansą parodytų. Kai kurie pradėti darbai išsikvėpė neįsivažiavę, kai kas ir padaryta. Esama ir tokių, kurie kelia daug problemų, nes patys tikslai nėra deramai aptarti, juolab galimos jų siekio pasekmės.

Pavyzdys – aukštojo mokslo „optimizavimas“. Tikima pačią reformos eigą esant dideliu visuomeniniu gėriu, o jau visus tos reformos tikslus patikima rinkos „malonei“ – juk siekiama, kad aukštasis mokslas kuo geriau tenkintų „rinkos poreikius“. Tik kol kas niekas dar nežino nei kokios rinkos, nei kokie tie poreikiai. Ypač mėgstama tikslų bei pasekmių neaiškumą pridengti madingu žodžiu – optimizacija. Suprantama, yra dalykų, kurie pasiduoda paprastiems optimizaciniams sprendimams, tačiau pertvarkos sveikatos apsaugos ir aukštojo mokslo sistemose yra didelės visuomeninės ir valstybinės svarbos sociokultūriniai vyksmai, kuriuos maunant ant vieno vadybinio optimizacijos kurpaliaus bus priskaldyta daug nenumatytų pasekmių. Biudžetas priimtas, tačiau ir jis nerodo jokių naujovių valstybės raidos strateginio planavimo srityje. Galima nujausti, kad visi „pertekliai“ radosi iš kainų kilimo, įvedus eurą. O euro įvedimas, kaip visi europiniai analitikai pripažįsta, buvo politinis projektas.

Lietuva atsidūrė tokiame savo raidos tarpsnyje, kad neigiamų socialinės ir kultūrinės raidos tendencijų jau nebeperlauš jokios reformos dėl paprasčiausios priežasties – visos jos dalinės, nes nukreiptos ne į esminius susiklosčiusios politinės ekonominės sistemos „mazgus“, o į tos sistemos elementus. Tačiau sistemoje negali deramai veikti jokie sistemos logikai nepaklūstantys „geri“ elementai. Kitaip tariant, būtina aiškiai suvokti, kaip derėtų keisti visą sistemą, kad tie pokyčiai jau persiduotų ir elementams. Tačiau tokia pertvarka nepaprastai sudėtinga, ji reikalauja visų politinių jėgų supratimo ir sutelktinės politinio sluoksnio ir visuomenės veiklos, išsikeliant sau aiškius tikslus ir tam tikrą juos grindžiančią ideologiją. Sistemines reformas galima įsivaizduoti kaip bandymą nestabdant judėjimo važiuojantiems mašinoje keisti variklį nauju.

Dabartinio „mechanizmo“ ypatumas tas, kad jis veikia socialinės atskirties didinimo ir dalies visuomenės santykinio skurdinimo linkme, kadangi sukuriamoji pridedamoji vertė pasidalijama nuskriaudžiant dirbančiuosius. Kad ir kaip augtų ekonomika ir didėtų mūsų BVP rodikliai – didės ir socialinė atskirtis bei su ja susijusios problemos. Didžioji dalis to gėrio atiteks ganėtinai siauram turtingųjų sluoksniui. O mažiau pasiturintiems visokius jų atlygio padidėjimus suės infliacija ir kainų augimas. Ir iš to užburto rato nebus išeities – vien emigracija ir sociokultūrinis nuosmukis. Jau senokai yra perbrendusi mokesčių sistemos kaita. Tačiau prie jos taip ir neprieita. Kodėl? Nes tada keistųsi esminis dalykas – sukuriamos pridedamosios vertės pasidalijimo tarp dirbančiųjų ir darbdavių bei turtingųjų proporcija, o su ja kiek persiskirstytų ir politinė galia. Juk stiprus vidurinysis sluoksnis jau savaime yra politiškai įgalus. Kam valdžiai politiškai įgali visuomenė?

Kitas svarbus dalykas, susijęs su pridedamosios vertės padalijimo proporcija, yra kapitalo ir darbo apmokestinimo santykis. Jis taip pat ne dirbančiųjų naudai. Todėl ir turime tokį mažą biudžetą, o visokie daliniai mokesčių sistemos patobulinimai gula kaip tik ant labiausiai apmokestinto socialinio sluoksnio. Šitai vėlgi didina socialinę atskirtį ir santykinai skurdina skurdesniuosius sluoksnius. Tačiau ir dabartinė valdžia Lietuvos proveržio „variklį“ įsivaizduoja esant tą nedidelį daug uždirbančių sluoksnelį, kuriantį „didelę pridedamąją vertė“. Tam sluoksneliui numatyta dar pridėti. Tik nieko nekalbama apie tos pridedamosios vertės dalį bendrame produkte. Juk didžioji dalis sukuriama ne išmaniomis technologijomis žaidžiančių meistrų.

Sisteminiam pokyčiui būtina ir savivaldos reforma – derėtų imti ir įgyvendinti esminį vakarietiškosios demokratijos principą, įrašytą ir į Lisabonos sutartį. Principas paprastas – reali savivalda grindžiama tiesioginiu atstovavimu. O juk mūsų savivaldos įstatymuose subjektu pripažįstami tik administraciniai organai. Vietos gyventojai net nėra savivaldos subjektas. Tad ir įstatymiškai mūsų savivaldai žmonės nėra „reikalingi“. Tačiau kaip gali gyvuoti politinė sistema, kuriai nereikalingi vietos gyventojai. O juk jau 2002-aisiais Konstitucinis Teismas išaiškino, kad vietos gyventojams turi būti grąžintas savivaldos subjekto statusas. Ar sulauksime?..

Dabartiniai valdantieji tam tikras socialines įtampas bando glaistyti atlyginimų kėlimais. Užsimota ypač paderinti teisėsaugininkų gyvenimą. Aiškinama, kad tada jie noriau padės ištraukti į biudžeto šviesą šešėlinio verslo milijonus. Tačiau kol kas niekaip negerėja nei mokytojų, nei gydytojų gyvenimas, ką jau kalbėti apie kultūros darbuotojų atlygius. Galima numanyti, kad atlyginimų kėlimas teisėsaugininkams niekaip jokių milijardų iš šešėlio neištrauks (labai norėčiau apsirikti), tačiau jis padidins socialinę visuomenės fragmentaciją. O juk kaip tik socialinė sanglauda yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos socialinės politikos ideologijos ramsčių. Visose mus socialiniais gerovės rodikliais lenkiančiose kaimyninėse šalyse socialinė sanglauda yra daug tvirtesnė nei Lietuvoje. Išskiriant tam tikrų socialinių grupių svarbą, pravartu į jas pažvelgti visuomenės akimis – kas visuomenei svarbiausia, kokios specialybės jai kasdien reikalingos. Du svarbiausi sluoksniai matyti plika akimi – mokytojai ir gydytojai. Šis teisėsaugininkų išskyrimas primena kadaise Gedimino Vagnoriaus vienu užsimojimu ryškiai didintą teisėsaugininkų atlygį – buvo kalbama, kad labai sumažėsianti korupcija ir pagerėsiantis visos valstybės gyvenimas. Ar nuėjome gerėjimo ir skaidrėjimo keliu?

Įdomios tendencijos ryškėja politinėje scenoje. Valdžios vadeles po rinkimų paėmė Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio duetas. Tačiau politikoje lygiava nepripažįstama. Tad šiuo metu ryškiai stipresnė ir veiksmingesnė jau yra premjero komanda. Ji sugebėjo pasitelkti tam tikrus žiniasklaidos kanalus, o ir pati pasirodė esanti įgudusi viešuosiuose ryšiuose. Viešojoje erdvėje Karbauskis įgauna pajuokiamo personažo bruožų, ypač kai susiejamas su sveikatos apsaugos ministru. Kalbu ne apie tiesas ar realius darbus, o apie visuomenei pateikiamus vaizdinius, kurie ir yra viešųjų ryšių ir žiniasklaidos tikrovė. Svarbu ne kas ir kodėl, o kaip rodoma. Žaliųjų valstiečių lyderis kol kas nesugebėjo sutelkti savo frakcijos tam tikru aiškiu vertybiniu pagrindu, o premjeras ėmė apie save telkti visus, kuriems priimtina neoliberalioji eurofederalistinė darbotvarkė. Svyruojantys ar nelabai politinius dalykus suvokiantys visada linksta stipresnio politiko pusėn. Be to, Seime dalis politinių partijų atvirai tokią darbotvarkę remia.

Politinėje scenoje premjerai visada geriau matomi, tad Seime veikiantiems politiniams lyderiams tenka gerokai daugiau stengtis, kad deramai pasirodytų, o sykiu nedaryti tokių klaidų, iš kurių žiniasklaida ir visuomeninių ryšių specialistai galėtų išmoningai šaipytis. Tad galima numanyti, kad premjerui savo politinę komandą pavyks net sustiprinti. Tačiau šitai vargu ar pagerins socialinius Lietuvos rodiklius – tvirtai įsitaisėme paskutiniame Europos Sąjungos šalių vagone. Juolab kad minčių apie būtinumą keisti politinį ekonominį „mechanizmą“ kol kas negirdėti.