Keista, kad maždaug iki dvylikos metų neprisimenu Kūčių vakarienės nė Kalėdų. Nei kaip atrodė šventinis stalas, nei valgių, nei sumaišties, nei skubėjimo. Buvo jos ar nebuvo?
Bet maždaug nuo penkerių prisimenu, kaip drauge su pusbroliu puošiam eglutę, ji pastatyta kambario kampe, patraukus etažerę, fikusą ir filodendrą, madingas pokario metų kambarines gėles, kurių lapus šeštadieniais kuo švariausiai nušluostyti buvo mūsų abiejų pareiga. Su pusbroliu todėl, kad tuomet gyvenome, kaip senovėje, neišsiskyrusia didžiąja šeima: bobutė, dvi seserys ir du jų vaikai. Vyrų toje šeimoje jau nebuvo likę, na, nebent pusbrolis.Betgi iš to paties laikotarpio, kurį mintyse vadinu „kai mes gyvenome Basanavičiaus gatvėje“, gerai prisimenu Antaninių šventimą – puikų didelį stalą ir ypač staltiesę – nebalinto lino, puoštą rišeljė siuvinėjimais bei iškarpymais, dideles puokštes bijūnų, kuriuos mes, panevėžiškiai, vadinome pinavijomis, kažkokius geresnius nei įprastai valgius, labai riebius tortus su sviestinėmis rožėmis, nuo kurių net supykindavo, bet valgydavome, nes juk nedažnai. Ta staltiesė buvo miestietiškos mados viršūnė, mamos parūpinta, kaip ir visa kita – graži šviesaus medžio spinta, didelė šviesi medinė lova. Apskritai dabar suvokiu, kad turiu gerą regimąją ir emocinę atmintį ir atsimenu tik tai, kas man paliko įspūdį, kas man buvo gražu (deja, ir tai, kas buvo baisu). Man labai patikdavo mamos vardinės dar ir dėl to, kad jos – vasarą ir kad pakankamai niūrią mūsų namų atmosferą staiga išgiedrindavo susirinkusių jaunų moterų ir vyrų kompanija, mamos, puikios siuvėjos, gerbėjai.
„Kai gyvenome Basanavičiaus gatvėje“, porą metų iš eilės mes su pusbroliu, gal jau ir pirmokėliu, Kalėdoms gavome dovanų – po juodų trumpaaulių suvarstomų žieminių batų porą, labai panašių į dabar jaunimo nešiojamus, tik tikriausiai jie buvo daug prasčiau pagaminti, kad tekdavo kas metai naujus pirkti. Nes išaugti mes jų tikrai nespėdavome. Džiaugėmės tais batais, ilgai matuodavomės, stebėdavomės jų žvilgesiu ir pasijusdavom visuomenėje stipresni. Vienintelės Kalėdų dovanos iki pat brandos. Keista, kad Kūčių stalo Basanavičiaus gatvėje neprisimenu, bet prisimenu, kad tikrai šventėme (bent jau tą kartą, kurį prisimenu) Velykas, nes persivalgiau aš margintų kiaušinių ir daugybę metų nebegalėjau į juos nė pažiūrėti. Kaip ir į oranžinę spalvą, nes tuo laikotarpiu, kai mes gyvenome Basanavičiaus gatvėje, mama pasiuvo man perdaug gražią išeiginę suknelę iš oranžinio krepdešino, su raukiniais per pečius iki pat juosmens ir dideliu nugaroje per juosmenį užrišamu kaspinu. Dėvėdavau ją per šventes ir kai į bažnyčią vesdavo (o į bažnyčią vesdavo maždaug iki šeštos klasės), bet gėdydavausi jos, per gera ji buvo Panevėžio pakraščiui.
Jau tada mes žinojom, kad pas kai kuriuos vaikus ateina Kalėdų senelis su dovanomis. Pas mus jis neateina. Nesureikšminome. Sąlytis su visuomene buvo pajuntamas kitaip – tiksliai nežinau, bet po karo gal dar kokius ketverius penkerius ar daugiau metų po namus kalėdojo kunigas. Jis ir atstojo mums tą Kalėdų ypatingumą. Gaudavome dovanų po šventą paveikslėlį, dėl saldainių nesu tikra, neatsimenu, o svarbiausia – pasirodymas, svečias, ir ne bet koks. Ir įdomu, ir baugu. Na, vaikai, ar mokate poterius? Mes abu tuos poterius mokėjome, bet aš, kaip mažesnioji, ir sakau: „Tegul Rimas pirmas pasako!“ Visi juokėsi…
Kūčių vakarienę prisimenu iš kito laikotarpio, kurį vadinu „kai mes gyvenome Staniūnų gatvėje“, beje, vėlgi pačiam miesto pakraštėlyje, o tai buvo labai smagu vaikams. Gyveni mieste, bet ne mieste, nes už poros namų – neaprėpiami laukai, Žagienės upeliukas su daugybe dėlių (mes vadinome siurbėlėmis – tik neapsižiūrėk, ir jau siurbiasi į koją) ir visa dosnybe klestintys Staniūnų tarybinio ūkio griežčių laukai… (ten gyventi buvo smagu dėl daugybės vaikų – jau paaugę, prisigalvodavome visko, vasarą į namus pareidavome nebent pavalgyti, o aš, kuri kartais atsiskirdavo ir užsidarydavo namuose knygos paskaityti, netgi baudžiausi pati parašyti knygą apie mūsų nuotykius, tikrai, perskaičiau Astridos Lindgren „Baltosios Rožės riterį“ ir nusprendžiau, kad ir mes gyvename ne prasčiau, manau, reikia man aprašyti, bet taip ir neaprašiau).
Prisimenu tą vakarienę, galiniame kambaryje gražiai padengtą stalą, daug Kūčių valgių, buvo „svečias“, po metų kitų išsivežęs mus į kitą miestą, dėl ko gailiuosi iki šiol, bet juk ne nuo manęs tai priklausė. Tąkart kampe stovėjusi kalėdinė eglutė man asmeniškai įžymi tuo, kad puošėme su pusbroliu ją itin išradingai. Davė mums tą žiemą rublį ir išleido „į miestą“ nusipirkti saldainių. Tada Kalėdų eglutes puošdavome ir saldainiais. Mes duotą rublį stengėmės panaudoti „protingai“ – šiek tiek vadinamųjų šokoladinių saldainių su blizgiais popierėliais ir visą pusmaišį paprastesnių – karamelinių, tad, kai išpuošėme savo eglutę, per saldainius nė žaisliukų nebebuvo matyti, o mūsų gerosios mamos, tetos ir bobutė žiūrėjo į ją su atlaidžia pašaipa… ir negalėjo atsistebėti tokiu apetitu.
Ir atsitiko taip, kad per tas žiemos atostogas mes susirgome. Pirmiausia aš. Liepia teta man pašluoti virtuvę, šluoju, bet kažkodėl nesišluoja ji… Atguliau į gražiąją didžiąją mamos lovą ir kelias dienas gana stipriai „merdėjau“ – tik snūduriuoju, galvoje kamuoliniai debesys tik sukasi, plaukia, retsykiais į kambarį užeina manęs pažiūrėti, o kai praėjo, žiūriu gi – kitame kambario šone jau ir pusbrolis lovoje vartosi… Taigi sirgome jau dviese, niekas mums netrukdė, eglutė stovi šalia. Pagulim pagulim ir tariamės – gal galime nusikirpti po saldainį? Žinoma, tikriausiai. Nusikerpame po saldainį. Praeina koks pusvalandis – ir suokalbis pratęsiamas. Gal mes verti ir dar po saldainį? Aišku, verti. Jau visai į vakarą užeina mūsų pažiūrėti teta (pusbrolio mama) – vajėzau, vaizduoja nustebusią, – o eglutė taigi plika! Tos Kalėdos buvo tikrai šaunios.
O kai buvome išvežti į kitą miestą, jokios svarbios kalendorinės šventės nebeatmenu. Tik kai „svečio“ giminės suvažiuodavo, būdavo „balius“. Bet „tame mieste“ turėjau progą sužinoti, kaip iš tikro galėtų būti švenčiamos Kūčios ir Kalėdos. Kartą mano naujoji draugė pasikvietė per Kūčias į svečius. Jos tėvai buvo turtingi – stalas lūžo nuo valgių, daug namiškių, daug ir svečių, kaip ir visi, aš gavau kažkokių smulkių dovanėlių, bet didžiausią įspūdį paliko draugės mamos keptas tortas, toks iš aliejuje virtų ir medumi sulipdytų mažų tešlos rutuliukų. Nebuvau tokio ragavusi. Zujome mes po visą namą, buvo smagu, saugu, o grįžusi į namus neradau jokios šventės. Kodėl taip? Bet aš, kaip visada vaikystėje, to klausimo nenarsčiau.
XX a. 6–7 dešimtmetis, Panevėžys – Kėdainiai.
Saulės arkliukai, 2013, nr. 4.
